100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Valstybės kūrėjai

Antano Smetonos istorinis palikimas Lietuvai

Prezidento užsienio politikos metmenys

Dr. Algimantas Kasparavičius

Lietuvos istorijos institutas

Antanas Smetona

Nesileisdamas į smulkesnes detales ir mažiau reikšmingų istorinių faktų vardijimą, pabandysiu trumpai, beveik tezėmis išdėstyti Antano Smetonos formuotos užsienio politikos metmenis bei jų esmę. Ir kartu pabandysiu daugmaž apibendrinti tos politikos rezultatus, kurie, nuo A. Smetonos neaiškios ir tragiškos mirties JAV praslinkus beveik 75 metams, manau, jau gali būti laikomi jo istoriniu palikimu moderniajai Lietuvai.

A. Smetonos išrinkimas prezidentu tiek 1919-ųjų balandį, jaunai valstybei balansuojant ant išliko briaunos, tiek ir 1926-ųjų gruodį po kontroversiško karinio-politinio dešiniųjų perversmo nebuvo atsitiktinis ar tik politiškai konjunktūrinis dalykas (kaip, deja, neretai nutinka mūsų dienomis, šiandieninėje Lietuvoje...), o greičiau logiškas ar netgi, sakyčiau, dėsningas tuomet dominavusio lietuvių politinio elito apsisprendimas.

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9)

P. Paulaitis (pirmoje eilėje antras iš kairės) Čiūnoje, Sibire. 1956 m.

Tardydamas saugumo generolas paklausė, kodėl P. Paulaitis prieš vokiečius kovojo tik lapeliais ir laikraštėliais, o nesuorganizavo partizanų būrio. P. Paulaitis atsakė, kad ginklu prieš vokiečius nebuvo būtinybės kovoti, kad jis ginklu nekovojo ir prieš sovietinę armiją, o gynė Lietuvos laisvę. Į tai generolas arogantiškai atsakė, kad Lietuva nepriklausoma buvo tik 20 metų, tačiau tokia jau daugiau nebebus, nes darbininkų ir valstiečių klasė neleis čia atkurti kapitalizmo. Dar pridūrė, kad SSRS kare nugalėjo Vokietiją, o greitai užims ir likusią Europą. P. Paulaitis suprato, kad beprasmiška ginčytis su tuo užkietėjusiu bolševiku, tik paklausė, kodėl kameroje jį laiko vieną izoliuotą nuo kitų kalinių. Čekistų vadas atsakė, kad tai esanti tardytojo ir kalėjimo viršininko kompetencija ir jeigu P. Paulaitis būsiąs geras per tardymą, tai jį perkelsią į bendrą kamerą. Deja, čekisto supratimu būti „geram“ reiškė sąmoningai pačiam save apkaltinti ir prisišaukti mirtį arba dešimtmečius kalinimo Rusijos šiaurėje. Vargu ar Vilniaus čekistai galėjo tikėtis tokio „gerumo“ iš įžymiojo politinio kalinio.

Žaizdos

Vėliavos iškėlimo kaina

Romas BACEVIČIUS

Paminklas žuvusiems partizanams Jono Česnavičiaus nuotrauka

KRUONIS. Jau daug metų vasario 15-ąją, 17 val. Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, aukojamos šv. Mišios už šio krašto laisvės kovotojus. Ši data pasirinkta todėl, kad 1946 metais, naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją Kruonio miške žuvo trys jauni partizanai Jurgis Krušinskas-Žiedelis, Antanas Lekavičius-Gulbinas, Pranas Žukauskas-Šalmas, norėję iškelti trispalvę. Visi jie tebuvo 21–22 metų. Šįkart šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, koncelebravo Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius ir Kruonio klebonas kun. Robertas Mikalauskas. Patarnavo ir Evangeliją skaitė nuolatinis diakonas Audrius Jesinskas. Homilijoje mons. dr. A. Jurevičius komentavo Biblijos skaitinį, kuris kalba apie apsisprendimą: „Štai pateikiu tau gyvenimą ir laimę, mirtį ir nelaimę. Jeigu klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų (...), tada tu gyvensi ir pagausėsi, ir Viešpats, tavo Dievas, laimins tave žemėje, kurion tu žengi, kad ją užvaldytum“ (Įst 30,15–16). Atsiveria du keliai. Ką pasirinkti ir kuriuo keliu eiti? Pasak monsinjoro, prieš 100 metų grupelė tautos išrinktųjų – Lietuvos Taryba – ėmėsi labai rizikingo projekto: paskelbti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Buvo pasirinkta ir rizikinga data, dar vyko Pirmasis pasaulinis karas. Nors tais metais ir daugiau valstybių skelbė nepriklausomybę, bet dauguma jų laukė karo pabaigos. O lietuviai nelaukė, kad kas atneštų ant padėklo Nepriklausomybę, bet skelbė didžiulio laisvės troškimo vedami. Tai dar reikėjo apginti savanorių kovose, įtvirtinti darbu. Evangelijoje Jėzus kalba apie nepaprastai brangų turtą, apie gyvybę. Mes daug padarome dėl savęs. Tačiau Viešpats kalba apie gyvybės atidavimą dėl kilnių tikslų. Juk ir pats Jėzus pasiaukojo už mus visus: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“. Pražūtis ir išgelbėjimas visada greta ir taip persipina, kad kovojusieji pražuvo dėl to, kad kiti būtų išgelbėti. „Šiandien Kruonyje mes minime tuos tris jaunus vyrus – partizanus, kurie 1946 m. vasario 15 d. vakare norėjo iškelti Kruonyje trispalvę. Jiems kaip ir kiekvienam tikram lietuviui buvo brangi trispalvė. Tai buvo laisvės ir nepriklausomybės simbolis, – sakė mons. dr. A. Jurevičius. – Aukštai virš miestelio iškelta vėliava turėjo kiekvienam priminti, kad tautos širdyje verda troškimas būti laisviems ir nevergauti. Patekę į pasalą jie visi trys žuvo, o jų kūnai gulėjo miestelio aikštėje ir buvo išniekinti. Bet ar jie neįvykdė savo tikslo? Jie patys tapo vėliava – aikštėje paguldyti trys vyrai ir buvo ta Trispalvė. Tai buvo didesnis tautos laisvės ilgesio liudijimas negu vėjyje plazdanti vėliava. Tuomet atrodė, kad jų mirtis yra beprasmė. Šiandien yra kitaip – jie yra gyvas meilės Tėvynei liudijimas; jie žuvo, kad mes laisvi gyventume. Jie kalba mums apie pagarbą Valstybės vėliavai – Trispalvei“. Pasak pamokslininko, kuomet šiomis dienomis pranešama, kad parduotuvėse pristigo Trispalvių, o siuvyklos buvo nepasiruošusios tokiam patriotiškumo proveržiui, pagalvoji, kad tai yra kažkas naujo ir viltingo. Beprasidedantis antrasis Lietuvos šimtmetis žymi pagarbą vienam iš valstybės simbolių – vėliavai. „Bet ar to užtenka? – klausė pamokslininkas. – Štai perskaičiau vieno jauno žmogaus mintis. Paklaustas, kiek jam svarbi šalis, kurioje gyvena, atsakė: „Man Lietuva – mane supantys žmonės. Niekada pirmenybės neteikiau politinei ar ekonominei Lietuvos padėčiai, man didžiausia vertybė – santykiai. Tik juos palaikydami mes kuriame šią šalį, iš teisingo bendravimo gimsta ir mūsų gerovė“. Pagarba žmogui ir pagarba valstybei – tebus pagrindinės kolonos, laikančios antrąjį Lietuvos valstybės šimtmetį“.

Laikas ir žmonės 

Knygnešių ir savanorių keliais

Kun. Zenonas Stepanauskas šventina paminklą Sudargo seniūnijos savanoriams

Lietuvos Respublikos piliečiai į savo nepriklausomybę ėjo prieš 100 metų, eina ir eis tol, kol gyvuos Lietuva. Prieš 100 metų vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos nariai parodė išskirtinę drąsą ir pasiryžimą pasirašydami ant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo Akto ir apie tai garsiai paskelbė pasauliui. Žingsniai į Tėvynės laisvę buvo ir knygnešių tėvo, Sudargo klebono kun. Martyno Sederevičiaus (1829 11 09–1858 11 27–1907 03 07) kova prieš lietuviško žodžio draudimą, visų knygnešių, Lietuvos daraktorių kova prieš Rusijos caro savivalę draudžiant skaityti, rašyti ir mokytis Lietuvoje lietuviškai. 1907 m. kovo 7 d. išėjus į amžinybę Sudargo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonui kun. M. Sederevičiui, kitas iš Sudargo krašto, Banaičių k., kilęs šviesuolis kan. Feliksas Martišius (1879 02 02–1903 07 12–1956 01 01), tuomet jaunas kunigėlis, apvilko garsųjį knygnešių tėvą savo sutana, nes amžiną atilsį klebonas gyvendamas rūpinosi ne savo kūną prabangiau pridengti, o aukso rublius skyrė lietuviškoms knygoms leisti ir jas platinti. Tvirti ir ženklūs kun. F. Martišiaus, „Žiburio“ gimnazijų steigėjo Lietuvoje, žingsniai vedė į Lietuvos nepriklausomybę. Ilgus metus kun. F. Martišius vadovavo paties įsteigtai Prienų „Žiburio“ gimnazijai. Šiais metais švenčiamas „Žiburio“ gimnazijų 100-metis. Šiandien žiburiečiais save vadina Prienų ir Šakių gimnazistai. Sudargo žemėje knygnešiai pagerbti amžinu atminimu: kun. M. Sederevičiaus vardas suteiktas mokyklai, knygnešių vardu pavadintos dvi gatvės. Prasmingas yra paminklas Sudargo žemės kaimams, kurį sumanė Juozas Gylys.

Laikas ir žmonės 

Punios šile pagerbti čia žuvę partizanai

Istorinėje vietoje, kurioje žuvo Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis (tuo metu ėjęs ir Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas), Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Mykolas Petrauskas-Aras, Jonas Pilinskas-Krūmas ir gyvi paimti keturi partizanai, susirinko gausus būrys karių, šaulių, savanorių bei kitų garbingų svečių. Čia atstatytą partizanų Dainavos apygardos štabo vadavietės bunkerį pašventino apaštališkasis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana).

Partizanų Dainavos apygardos štabo vadavietės bunkeris atkurtas pagal buvusio partizano, prieš du dešimtmečius Juozo Petraškos-Patrimpo parengtą maketą. Šis partizanas išliko gyvas, kai 1947-aisiais enkavedistai apsupo štabo bunkerį. Punios šilo kalnelyje, nedidelio upelio šlaite, pirmą kartą bunkeris buvo atstatytas 1991-aisiais, paskui 2004 metais. Vis dėlto, laikui bėgant, rąstai sutrešo, todėl minint Atkurtosios valstybės 100-metį, autentiškai atkurti jį sumanė Nemuno kilpų regioninio parko direkcija drauge su Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojais. Šis Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo vadavietės bunkeris – vienintelis Alytaus rajone, jis įtrauktas į turistinius maršrutus.