Lietuvos kūrėjai

Kronika

Knyga apie šventą žmogų

Bronius VERTELKA

Bibliotekos vestibiulyje knygos pirkėjų laukė bibliotekos darbuotoja poetė Elvyra Pažemeckaitė

Seimo narys Žygimantas Pavilionis šnekučiuojasi su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu

Iš dešinės: dr. Aldona Vasiliauskienė, Seimo narys Žygimantas Pavilionis, vysk. Jonas Kauneckas, knygos sudarytoja ir redaktorė Lionė Lapinskienė ir mons. Juozapas Antanavičius

PANEVĖŽYS. Kovo 17-ąją į Stasio Ylos knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ pristatymą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vieni rinkosi iš namų, o kiti – kun. A. Lipniūnui nusilenkę malda Kristaus Karaliaus Katedroje. Gausų būrį žmonių sveikinęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas padėkos žodį tarė vyskupui emeritui Jonui Kauneckui už jo ypatingą rūpinimąsi leidžiant knygą, dėkojo visiems, populiarinantiems vyskupijos kankinio, Dievo tarno kun. A. Lipniūno idėjas, paminėjo į šventę atėjusius kun. A. Lipniūno progimnazijos bendruomenės narius. Visi sukalbėjo maldą, kad kuo greičiau Štuhofo koncentracijos stovyklos kankinys kun. A. Lipniūnas būtų pripažintas Palaimintuoju. Smuiku muzikinį kūrinį atliko Sigita Sičiūnė.

Renginį vedusi bibliotekininkė Albina Saladūnaitė priminė, jog lygiai prieš 75 metus, irgi kovo 17-osios rytą, vokiečių okupacinė valdžia į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežė 46 iškiliuosius lietuvių tautos sūnus, tarp jų buvo ir kun. A. Lipniūnas. 1989 metų rugsėjį iš Pucko (Lenkija) į Panevėžį buvo parvežti ir Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje palaidoti jo palaikai. Minint kun. A. Lipniūno 90-metį, Panevėžio vyskupijos Jaunimo kultūros centras ir tuometinė miesto 16-oji vidurinė mokykla, dabar progimnazija, gavo teisę vadintis jo vardu. Apie taurųjį Lietuvos sūnų sukurtas televizijos filmas, kuriame pirmą kartą nuskambėjo iš Pasvalio krašto kilusio poeto Mykolo Karčiausko posmai, dovanoti kun. A. Lipniūnui. J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris, šio filmo įkvėpėjas, sumanytojas, garsintojas ir režisierius, perskaitė juos dabar.

Atsiminimų rinkinys apie kun. A. Lipniūną Stasės Vanagaitės-Petersonienės dėka pasirodė dar 1989 metais. 1995 metais, minint 90-ąsias kun. A. Lipniūno gimimo ir 50-ąsias mirties metines, išleista mons. Juozapo Antanavičiaus ir Romualdos Gasparaitytės knyga apie šią šviesią asmenybę, o 2002 metais ji išleista ir lenkų kalba (autoriai – mons. J. Antanavičius, R. Gasparaitytė ir Elzbieta Grot).

Apie tai, kaip iš Pucko (Lenkija) pavyko parvežti kun. A. Lipniūno palaikus, prieš tai gavus jo artimųjų sutikimą, prisiminė mons. Juozapas Antanavičius, tuo metu dirbęs Kristaus Karaliaus Katedros klebonu. Tiesa, dar 1955 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas jį, tuomet jauną kunigą, paėmė už rankos ir nusivedė prie Katedros šventoriuje paties ganytojo pasodinto gluosnio ir prisaikdino, atsiradus galimybei, parvežti kun. A. Lipniūno palaikus ir po juo palaidoti. Svečius iš Lietuvos lenkai visur sutiko labai pagarbiai ir svetingai. Atkasus kun. A. Lipniūno kapą, jo palaikus atpažino iš sidabrinės grandinėlės ant kaklo. Kryželis prie jos, matyt, medinis, jau buvo supuvęs. Pucke tebėra simbolinis kun. A. Lipniūno kapas, tik ant jo – lenta su data, kada buvo iškasti palaikai.

Dr. Aldona Vasiliauskienė, pristatyta kaip Panevėžio vyskupijos metraštininkė, minėjo tris kunigus, vyskupą ir vieną moterį, kurių dėka turime tokią knygą. Iš kunigų – Stasys Yla, Alfonsas Lipniūnas ir Juozas Prunskis. Visi jie mokėsi vienoje seminarijoje, kartu ją baigė ir vienas kitą palaikė. Vysk. J. Kauneckas yra sakęs: „Kai gavau rankraščius, ašaros ritosi, keliai virpėjo“. 1937 metais Žagarėje atsitiko baisus dalykas. Naktį iš vasario 19-osios į 20-ąją niekdariai išniekino Dievo tarnaitės Barboros daugiau kaip 300 metų išgulėjusius, laiko nepaliestus palaikus. Nusuko kaklą, nudraskė atskiras kūno dalis ir išmėtė po miestelį. Tai buvo iš anksto suplanuotas laisvamanių  pasityčiojimas iš Lietuvos, kuri minėjo 550 krikščionybės metų jubiliejų. 1937 metų kovo 8 dieną laikraštyje „XX amžius“ išspausdintas kun. Stasio Ylos straipsnis „Tautos herojų kultas“. „XX amžių“ redagavo kun. J. Prunskis. Abu jie artimai bendravo su A. Lipniūnu. Šis straipsnis labai atitiko kun. A. Lipniūno dvasią, nors tuo metu jis mokėsi užsienyje. „Kiekviena tauta turi savų herojų, kuriuos ji apgaubia ypatinga aureole. Jų šventės būna tautos šventės, jų žygiai – tautinio triumfo žygiai, jų palaikų vieta – šventovė, kuri lankoma su pagarba, jų pavyzdys – jaunųjų tautos kartų idealizmo ir heroizmo žadintojas“, – taip prasideda tekstas. Visą kun. S. Ylos straipsnį konferencijų salėje pateikė dr. A. Vasiliauskienė.

Su ypatinga pagarba ji atsiliepė apie prel. Juozą Prunskį, kilusį iš Daugailių krašto. Apie jį parašė knygą. Jis buvo be galo taupus, kartais kapeikos kitos gailėjo net sau. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sukūrė fondą ir iš jo siuntė didžiules sumas. Utenos katalikiškos mokyklos fizikos kabinetą aprūpino unikaliausiais įrengimais. Visos katalikiškos organizacijos, katalikiškos mokyklos, laikraščiai, žurnalai buvo jo remiami. Taigi gailėjo sau, bet taupė Lietuvai.

Vysk. J. Kauneckas prisipažino, jog dvasia artimesnio žmogaus už kun. A. Lipniūną nėra sutikęs. Kokios gyvos žmonių akys tampa užsiminus apie jį sakant pamokslą, kokia gausybė žmonių sustoja prie jo kapo! Iš kun. A. Lipniūno gyvenimo, jo bendravimo su žmonėmis turėtų mokytis šių dienų kunigai. Jis viską atidavė kitiems, sau nieko nepasiliko. Panevėžyje jis nerakindavo savo kambario durų. Toks pat buvo ir Vilniuje. Karo metais, kai buvo striuka su maisto produktais, įkūrė vargstančiųjų šalpos fondą. Sugebėjo pritraukti jaunimą į savo 12 kvadratinių metrų butelį Aušros Vartų gatvėje. Klausytis kunigo pamokslų Šv. Jonų bažnyčioje ateidavo ne tik tikintieji, bet ir laisvamaniai, nes galėjo išgirsti tai, ko niekas kitas nedrįso pasakyti Lietuvoje. Anais laikais tokios kalbos buvo kaip žaidimas su ugnimi. Jo žodis buvo galingesnis už patrankos šūvį. Tai buvo žmogus, kokių mažai pasauliui Dievas dovanojo. Kaip poetas Kazys Bradūnas pastebėjo, tai buvo šventas kunigas, šventas lietuvis, šventas žmogus. Daktaras Linas Sidrys sakė, jog gyvenime tokį vienintelį šventąjį yra sutikęs. Vysk. J. Kauneckas ragino įsigyti 5 eurus kainavusią knygą, o kas tiek neturėjo, ją tiesiog dovanojo. Beje, vyskupas nutylėjo, kad jos išleidimą finansavo jis pats, šiemet gavęs piniginę išmoką kaip Panevėžio rajono garbės pilietis.

Svečias iš Vilniaus, fotomenininkas Juozas Valiušaitis vyskupui emeritui J. Kauneckui dovanojo leidinį „Eisenos opusas“, skirtą Ukrainos graikų katalikų kunigui ir kankiniui Omeljanui Kovčui atminti. Vokiečių okupacijos metais jis pakrikštijo 600 Ukrainos žydų, su kuriais kartu ėjo į koncentracijos lagerį, paskui – ir į krosnį. Vokiečių sargybos paklaustas, kodėl taip elgiasi, juk jis – ne žydų tautybės, atsakęs: „Kaip paskui Dievui į akis pažiūrėčiau“.

Knygos sudarytoja ir redaktorė Lionė Lapinskienė pastebėjo, jog knyga pasirodė Lietuvos valstybės jubiliejaus metais, o jos pristatymas vyksta tą mėnesį ir dieną, kaip ir prieš 75 metus 46 Lietuvos žmonės, atplėšti nuo savo tiesioginių darbų, nuo nuoširdaus tarnavimo Tėvynei, vokiečių okupantų buvo paversti Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniais. Du iš jų – Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas – buvo kunigai. Mokytoja ekspertė žavėjosi vysk. J. Kaunecko kantrybe rengiant šią knygą. L. Lapinskienė prisipažino: kada sutiko paruošti ją, nežinojo jos galutinės vizijos. Pasirodo, pasakyti yra kur kas paprasčiau nei padaryti. L. Lapinskienė džiaugėsi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, kitų šalies bibliotekų, muziejų, archyvų darbuotojų, į kuriuos teko kreiptis, geranoriškumu. Užtat knygos tekstai ne pliki, iliustruoti. Stengėsi išlaikyti S. Ylos kalbos stilių. Ji dėkojo A. Lipniūno giminaičiams iš Pasvalio rajono Talkonių kaimo už suteiktas nuotraukas.

Seimo nario Povilo Urbšio vardu kalbėjo jo padėjėja Lina Kiršaitė. L. Lapinskienei ji įteikė gėlių puokštę. Kalbėjo ir Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Knygos sutiktuvėse literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Šviesa dangaus“ pristatė kun. A. Lipniūno progimnazijos moksleiviai. Šventės pabaigoje bibliotekos vestibiulyje fortepijonu kelis muzikos kūrinius atliko progimnazijos septintokas Domas Gintautas.

Sausio 5-ąją buvo minimas kun. S. Ylos 110-asis gimtadienis. Kun. A. Lipniūnas gimė 1905 metų kovo 12 dieną Talkonyse, 1943 metų kovo 17 dieną buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, o 1945 m. kovo 28 d. mirė globojamas kun. Stasio Ylos.

Autoriaus nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“