Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Lietuviai – Pasaulio tautų teisuoliai

Daiva ČERVOKIENĖ

Dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ autorius ir režisierius, prodiuserius Dominykas Kubilius

Žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo, slėpė ir kitais būdais padėjo žydų tautybės žmonėms išvengti nacių žudymo, Izraelio valstybė suteikia Pasaulio tautų teisuolių garbės vardus. Visą pavasarį LRT rodomas dokumentinių filmų ciklas „Pasaulio teisuoliai“, pristato po dvi žydų gelbėjimo istorijas.

Beveik tūkstantis

Kaip pastebėjo dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ idėjos autorius ir režisierius, prodiuserius Dominykas Kubilius, beveik tūkstantis Lietuvos piliečių yra pripažinti pasaulio teisuoliais. Tokia nedidelė šalis kaip Lietuva yra penkta pagal žydų gelbėtojų, Pasaulio tautų teisuolių, skaičių Europoje, daugiau jų yra tik Lenkijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Pasaulio tautų teisuolių Lietuvoje yra septynis kartus daugiau negu Rusijoje, ten jų apie 140.

Tai rodo daug didesnę lietuvių toleranciją žydų tautybės žmonėms. Pasak D. Kubiliaus, tai galima aiškinti labai įvairiai. Kai naciai buvo greta Rusijos sienos, žydai spėjo pabėgti, jų neliko, nes Rusija buvo paskutinis žydų naikinimo taškas po Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos, tad jie skubėjo gelbėtis. O Lietuvoje genocidas buvo netikėtas.

„Apie holokaustą yra daug medžiagos, o apie žydų gelbėtojus – mažokai. Jų istorijos neakcentuojamos. Tokių žmonių Lietuvoje beveik tūkstantis – jų kaip ir išgelbėtų žydų kasmet lieka vis mažiau, jie išsibarstę po visą pasaulį. Dar po 5–10 metų sumanius pakalbėti šia tema, tektų kalbinti tik istorikus ar vartyti vadovėlius“, – pastebėjo D. Kubilius.

Tikslas – parodyti gyvus liudininkus

Medžiaga filmui rengta ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten, kur filmo kūrėjus vedė gyvų išlikusių liudininkų pėdsakai. O daugiausia, žinoma, filmuota Izraelyje, kur gyvena dauguma išgelbėtųjų ir jų vaikų „Svarbiausia mums buvo ne istorikų pasakojimai, o tikros žmonių istorijos. Kai kuriems filmo herojams šiandien jau beveik šimtas metų, todėl mes norėjome suspėti įamžinti jų skaudžią patirtį. Ir vienas iš filmų herojų sako, kad mes šias istorijas turime perduoti iš lūpų į lūpas, perduoti savo vaikams ir vaikaičiams tam, kad šis baisiausias žmonijos laikotarpis niekada nebepasikartotų“, – sakė D. Kubilius, pastebėdamas, kad kuriant filmą labai daug padėjo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus specialistai, Jad Vašemo Holokausto atminties institutas Jeruzalėje (jis žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardus), mokslininkai, Valstybinis archyvas, daug žmonių.

Jad Vašemo mokslininkai ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus specialistai padėjo patikrinti kiekvieną gelbėjimo istoriją, atskirti faktus nuo kartais legendomis tapusių pasakojimų ir, žinoma, atrasti gyvus liudininkus.

„Dažnai tie lietuviai, kurie holokausto metais gelbėjo žydų tautybės žmones, yra geriau žinomi užsienyje nei mūsų šalyje. Norėjome ištaisyti šią klaidą. Filmų tikslas – pristatyti kuo daugiau savo gyvybėmis rizikavusių drąsių žmonių – nuo Lietuvos prezidentų, intelektualų, menininkų iki paprastų kaimo ir miesto žmonių. Žydų gelbėjimo istorijos viena už kitą įspūdingesnės ir didžiojo ekrano vertos ne mažiau nei žymusis „Šindlerio sąrašas“, – sakė D. Kubilius, pabrėždamas, kad Pasaulio teisuolius turime pagerbti. Tie žmonės rizikavo viskuo, jie gelbėjo ne tik žydus, bet ir savo tėvynės – Lietuvos – garbę.

Visos medalio pusės

D. Kubilius pastebėjo, kad filmuose kalbama apie visas holokausto puses – tuos, kuriuos naikino, kurie naikino žydus ir kurie juos gelbėjo. Nacių veikloje dalyvavo ne tik vokiečiai, bet ir okupuotų valstybių žmonės, vadinamieji baltaraiščiai, iš vietos gyventojų buvo sudaryti likvidavimo būriai. Lietuvių buvo ir tarp tų, kurie naikino, žudė žydus, ir tarp tų, kurie juos gelbėjo. Ir nepaisant viso to, mūsų kalbinti žydai nejaučia nuoskaudos Lietuvai ir tik dėkoja savo gelbėtojams.

„Gelbėti žydus reikėjo drąsos, pasiryžimo. Tuo metu, kai gestapo kariai gatvėmis vaikščiojo ginkluoti automatais, kai susekus gelbėtojus būtų vietoje iššaudę visų jų šeimas, tie žmonės vis tiek rizikavo. Asmeniškai šia tema kalbėjausi su visais herojais. Nežinau, ar pasiryžčiau pats tai daryti. Tie žmonės rizikavo viskuo – savimi, savo gyvenimu, savo šeimomis, juk susekus tai darant jų geriausiu atveju laukė koncentracijos stovykla ar mirties nuosprendis vietoje. Supratau, kad visi jie tikėjo, kad kare blogis pralaimės. Sofija Binkienė sakė, kad tai darė norėdama, „kad, kai karas baigsis, Lietuva atrodytų garbingai, kad ne visi mes žudėme“, – pasakojo D. Kubilius.

Kiek gelbėtojai buvo atviri? To paklaustas dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ idėjos autorius ir režisierius sakė, kad dabar gelbėtojai ir išgelbėtieji kalba pakankamai atvirai, bet ilgai šie faktai buvo nutylimi. Apie tai plačiau pradėjo kalbėti tik nuo 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę, nors žydų gelbėtojus Jad Vašemo Holokausto atminties institutas pradėjo apdovanoti nuo 1963 metų. Kodėl sovietmečiu žmonės slėpė šias istorijas? Nes jas tarybinė valdžia propagandai panaudoti galėjo įvairiai.

Kai filmavo pediatro Petro Baublio istoriją, kuris, karo metais dirbdamas Kauno kūdikių namų direktoriumi, savo įstaigoje slėpė dešimtis žydų vaikų, pastebėjo, kad jis net su artimaisiais, savo vaikais neatviravo, nepasakojo šios savo veiklos detalių. P. Baublio vaikai net negali atpasakoti tų įvykių, nes nelabai žino. Išgelbėti žydai buvo su P. Baubliu susitikę – gydytojas kalbėjo su jais visais, klausinėjo, kaip jiems sekasi, kaip gyvena, ką veikia, ką pasiekė, bet apie tuos metus nenorėjo kalbėti.

Autentiški pasakojimai

„Nebuvo taip – sumaniau išgelbėti, nuėjau, išgelbėjau. Buvo Džeimso Bondo filmus primenančios istorijos – daug žmonių tame dalyvaudavo, jie ilgai ruošdavo pabėgimo planus, net tam treniruodavosi. Kai atėjo žinia, kad bus organizuojama vaikų akcija, žydams labai svarbu tapo išgabenti iš geto vaikus. Tas akcijas reikėdavo kruopščiai suplanuoti ir joms pasiruošti. Išnešdavo vaikus krepšiuose, bulvių maišuose. Pirmiausia panešiodavo vaiką tokiame bulvių maiše gete, kad įprastų, neverktų, dažnai suleisdavo ir migdomųjų, o tada palikdavo nešulį kur nors sutartoje vietoje“, – pasakojo D. Kubilius.

Pasak jo, labai įdomi pediatro P. Baublio veikla – jis falsifikavo dokumentus, keitė metrikas, iš žydų darė lietuvius. D. Kubilius išgirdo tokį pasakojimą. Eilinį kartą prie kūdikių namų durų atnešė vaiką. Taip buvo įprasta: skambutis į duris, palieka vaiką prie durų ir pabėga. Tąkart atnešė mergaitę šviesias plaukučiais. Netrukus užėjo policininkas (šios institucijos atstovai savaime bendradarbiavo su naciais) ir pabėdojo, kad su žmona negali susilaukti vaikų. Daktaras greitai mergaitei uždėjo apyrankę ant rankos ir trimetę atidavė policininkui. Tas parsineša mergaitę namo, ši pradeda kalbėti sava kalba. Policininkas atidavė mergaitę atgal į getą, tik, laimė, atidavė žydų, o ne nacių policininkams. Mergaitė išgyveno, ją gelbėjo dar kartą.

„Nebuvo taip, kad miestiečiai ilgai pas save laikytų žydus. Nes mieste rizikingiau – daug žmonių, kaimynų aplinkui, dažnos kratos. Pagrindinė inteligentų misija buvo atrasti kelius, padėti žydams išvykti į atokesnes vietas, į kaimus“, – sakė D. Kubilius. Jam susidarė įspūdis, kad dauguma gelbėtojų vadovavosi nuostata, kad svarbiausia tą minutę imtis veiksmo, kuris galbūt išgelbės to žmogaus gyvybę, o ne svarstyti, kaip bus toliau.

Daug inteligentų

Kas labiausiai režisierių nustebino kuriant šį dokumentikos ciklą? To paklaustas D. Kubilius teigė, kad buvo du dalykai. Pirmiausia, kad Lietuvoje žydų gelbėjime 1941–1944 metais dalyvavo labai garsūs to meto žmonės – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeima, Sondeckių, Binkių šeimos, M. K. Čiurlionio žmona Sofija su dukterimi Danute ir žentu Vladimiru Zubovu, prof. V. Landsbergio mama Ona Jablonskytė-Landsbergienė ir kiti. Kai kurie jų net nepažinojo tų žmonių, kuriuos gelbėjo. Tiesiog padėjo, nes negalėjo likti nuošalyje, kai buvo žudomi nekalti žmonės.

Pasak D. Kubiliaus, dabar mes linkę galvoti: jei žymus žmogus, jis gyvena patogų gyvenimą, kodėl jam kištis, rizikuoti gyvybe, padėtimi, turtu. Matyt, to meto inteligentija, gyveno kitomis vertybėmis. Materialūs dalykai, turtas nebuvo jiems svarbiausia. Be to, didžiulis Kauno getas buvo miesto viduryje, inteligentai gyveno visai šalia, darbininkija – kažkur toliau. Žymų žmogų daugiau kas pažinojo, taigi ir žydai, atsidūrę gete. Pažinties ratas plėtėsi, būtent pažįstamų ir prašydavo padėti.

Kaip išgelbėti žydai ir jų vaikai pasakojimuose prisimena, vertina Lietuvą? Ar juose daugiau skausmo ar vilties? D. Kubilius sakė, kad važiavo susitikti su filmų herojais nežinodamas, ko sulauks. Žinojo istorijos fabulą, o ne kokių jausmų paliko tiems žmonėms Lietuva.

„Suprantama, kai kurie turi nuoskaudų, kaltinimų, bet dauguma jų suteikia viltį. Jie myli Lietuvą, myli gelbėtojus, nekaltina lietuvių tautos dėl patirtų skriaudų. Ir padarė viską, kad įamžintų savo gelbėtojus. Vienas herojus filme dainuoja „Lietuva brangi“ su ašaromis akyse... Dauguma išgelbėtų žydų vėliau lankėsi Lietuvoje, buvo susitikę su savo gelbėtojais, palaiko su jais ryšį“, – sakė D. Kubilius, pastebėdamas, kad tai – antrasis jį nustebinęs ir nudžiuginęs dalykas, juk nuoskaudos dažnai nugali laimės ir vilties jausmą.

Žinomi ne visi

Paklaustas, ar žinomos visų žydų gelbėtojų, Pasaulio tautų teisuolių, pavardės, D. Kubilius neabejojo, kad dar ne. Yra Lietuvos piliečių, kurie niekam apie tuos įvykius nepasakojo. Praėjo nemažai metų, mažai beliko gyvų išgelbėtų žydų, šių faktų liudininkų. Jad Vašemo mokslininkai, suteikdami Pasaulio tautų teisuolių vardą, pirmiausia remiasi žydų liudijimais. Prašymas turi būti iš žydų pusės. Tik antriniai tyrimai atliekami Lietuvoje, domimasi archyvų dokumentais.

Pasak režisieriaus, tai labai suprantama. Gelbėjimo istorijose dalyvaudavo ne vienas žmogus ir šeima, buvo sudaroma gelbėtojų grupė, gelbėjimo grandinė. Jei žmogus laikė žydų šeimą vieną dieną ar savaitę, gelbėjo juos ar ne? O jeigu tą šeimą įsikėlė į savo vežimą ir nuvežė iš vienos vietos į kitą, gelbėjo juos ar ne? Aiškaus atsakymo, aiškios ribos nėra. Todėl Jad Vašemo mokslininkai remiasi žydų pasakojimais: jei šie galvoja ir teigia, kad juos gelbėjo, padėjo neprašydami atlygio, tai ir pripažįsta.

Teisuolių alėjoje Jeruzalėje sodinami riešutmedžiai. Dabar, kai jie alėjoje jau nebetelpa, sodinimas pristabdytas, yra atskiros lentos, kuriose įamžinti Pasaulio tautų teisuolių vardai ir pavardės.

Pasak D. Kubiliaus, tikėtina, kad Teisuolių alėjoje Jeruzalėje bus įrašyta gal dar šimtas Lietuvos piliečių, gelbėjusių holokausto aukas, vardų. Tad lietuvių, Pasaulių tautų teisuolių, skaičius turėtų pasiekti ir perkopti 1000. Daugiausia šių garbingų vardų buvo suteikta apie 1990-uosius. Tų apdovanojimų vis atkeliauja, bet kasmet vis mažiau.

© 2018 „XXI amžius“