Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Žemaičių Kalnai giedami ir Aukštaitijoje

Pirmasis giedojimo vakaras Stasio ir Gražinos Kvedarų namuose

Teresė Leivaitė (antra iš dešinės) Kalnus Biržuose gieda jau 13 metų

Kun. Ernestas Želvys džiaugiasi kartu giedojusiais Stanislovo ir Rimos Mačiulskių šeimos nariais

Emilijos Varnienės namuose kartu giedojo ne tik šeimininkai, bet ir giminės bei kaimynai

Smagiai nusiteikusi Genutė Bytautienė pasiruošusi pavaišinti giedotojus

BIRŽAI. Prieš kelerius metus biržiečiai, pirmąkart nuvažiavę į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, buvo nustebinti Kalvarijos kalnų giesmių skambesio. Ypač įdomios, bet sunkiai įsimenamos atrodė giesmių melodijos, neįprastai skambėjo ir muzikos instrumentai. O jau suspėti kartu su pagrindine maldininkų grupe, lengvai įveikiančia tuos septynių kilometrų Kryžiaus kelio kalnus ir pakalnes, buvo beveik neįmanomas dalykas. Bet noras dalyvauti Jėzaus ir Marijos kentėjimų apmąstymo kelionėje buvo toks stiprus, kad kitais metais į atlaidus vėl susiruošė 50 žmonių grupė, tik šį kartą jau šiek tiek geriau pasiruošusi, mat netikėtai paaiškėjo, kad ir Biržuose jau 13 metų per Gavėnią skamba tos pačios Kalnų giesmės.

Biržietė Teresė Leivaitė 30 savo jaunystės metų praleido Kurtuvėnuose, aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime, pamilo šį kraštą. „Atsikėlus į Biržus, kažko trūko, ilgėjausi tų giesmių, jų melodijų“, – pasakojo moteris. Kartu su bendramintėmis Angele Savickiene, Eugenija Morkūniene, Maryte Rudeliene, Gene Bytautiene, Pranciška Čikštiene, šviesaus atminimo Aldona Brazioniene ir Adele Cepliene bei kitomis moterimis Teresė pabandė Žemaitijos patirtį perkelti į Biržus.

„Pabandėme ir tikrai patiko. Labiausiai giedojimu džiaugėsi A. Brazionienė, nes ji kilusi iš gilios Žemaitijos ir tos giesmės tiesiog buvo įaugusios jai į kraują“, – sakė T. Leivaitė. Taip metai po metų per Gavėnią moterų pulkelis, Teresės sukviestas, kartą per savaitę giedodavo „Carito“ patalpose, o Didžiąją savaitę persikeldavo į bažnyčią.

„Adelė Ceplienė turėjo gražų balsą ir labai mėgo giedoti. Ligoninėje prieš mirtį klausė, ar giedame Kalnus“, – prisiminė Teresė. Ir šį kovą kartu su Terese „Carito“ patalpose meldėsi tos pačios ilgametės giedotojos Nijolė Jankauskienė, Nijolė Taurienė, Julija Ratkevičienė, Emanuelė Zakrienė, Felicija Lekandrienė, Mirdza Mikoliūnienė, Marytė Lapienienė.

Šių metų Gavėnios naujovė – giedojimas tikinčiųjų namuose. Tikro žemaičio, bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio siūlymu, kiekvieną Gavėnios savaitgalį Kalnai buvo giedami vis pas kitus žmones. Pradžioje buvo nuogąstavimų, kad galbūt aukštaičiai nenorės daugiau kaip trims valandoms į savo namus įsileisti 10–12 giedančių žmonių grupę, bet kviečiančiųjų atsirado daugiau negu yra Gavėnios savaitgalių. Žmonės vieni iš kitų sužinojo, kaip viskas vyksta, kokia dvasinė iš to nauda, patys kartu meldėsi bei kvietė savo kaimynus ar giminaičius. Lankymąsi namuose pradėjome nuo Bažnyčios žmonių – Stasio ir Gražinos Kvedarų – šeimos.

„Tą vakarą namus aplankė tokia ramybė, lengvumas, Dievo meilė sau ir artimui. Ačiū jums, kad atėjote“, – išlydėdama giesmininkus kalbėjo Gražina ir savo patirtimi dalinosi su kitomis šeimomis. Kunigas Ernestas visose aplankytose šeimose giedojo kartu, šventino namus, patikėdavo juos ypatingai Dievo globai, meldėsi už gyvus ir mirusius šeimos ir giminės žmones. Po trijų valandų giedojimo dar gerą valandą kaskart buvo dalinamasi kukliais Gavėnios valgiais, bendraujama, geriau susipažįstama su šeima ir kartu pagiedoti ar pasiklausyti atėjusiais giminėmis ir kaimynais. Visos aplankytos šeimos nuoširdžiai dėkojo maldininkams, pasakojo apie pasikeitusius namus ir save. Įdomu buvo išgirsti ir pirmą kartą pabandžiusiųjų giedoti žmonių nuotaikas.

„Giedojimas įtraukia, padeda įsijausti į Kristaus kančią ir mirtį, geriau suprasti, kokia kaina esame atpirkti ir išganyti. Pats pasidarai geresnis, labiau mylintis, aplanko ramybė ir kažkoks sunkiai nusakomas gerumas visiems“, – kalbėjo Laimutė.

„Tos giesmės yra labai jautrios, ir Kristaus kančia pasidaro dar artimesnė. Tada lengviau kartu su juo aukoti ir savo gyvenimo vargus bei rūpesčius“, – sakė Rimanta.

Kunigas Ernestas, atrodo, irgi liko patenkintas savo sumanymu, tik apgailestavo, kad neatsirado daugiau giedančių žemaičių, gyvenančių Biržuose. O labiausiai jis džiaugėsi matydamas kartu giedančias laimingas močiutes, kurioms jau sunku pasiekti bažnyčią, ir jaunus žmones, susidomėjusius šia tradicija.

Per šių metų Gavėnią aplankėme šešias biržiečių šeimas, o Didįjį penktadienį Žemaičių Kalvarijos Kalnai buvo giedami bažnyčioje. Ten į bendrą maldą susijungusios abi giesmininkų grupės dar kartą giesmėmis apmąstė Viešpaties Jėzaus Kristaus nueitą Kryžiaus kančios kelią.

„Kas gieda – dvigubai meldžiasi“, – yra pasakęs šv. Augustinas. Iš širdies giedodami maldas, apvalome savo širdis ir mintis, ir tik būdami švarūs savo vidumi galime tapti geresniais žmonėmis.

Stasė Eitavičienė

Autorės nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“