|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jis yra visas su mumis ir mumyse Kun. Vytenis Vaškelis
Kaip iš prigimties savo akimis galime matyti objektyvią tikrovę, taip viską stengdamiesi vertinti tikėjimu, suvokiame, kad antgamtiniai dalykai yra svarbesni už kasdien matomus, nes turi išliekamąją vertę net po mūsų mirties. Kaip žvelgdami į akinančią saulę tik kelias sekundes galime žiūrėti į jos rutulio centrą, nes iš jo nuolat besiveržianti milžiniška šviesos energija akina mūsų žvilgsnį, taip Dievą pilnai regėti, apsisiautusį meilės saule (plg. 1 Jn 3, 2), po šio gyvenimo pabaigos bus suteikta malonė tiems, kas pasirodys to vertas. Atvelykio sekmadienį Prisikėlusysis pas savo mokinius ateina kaip Dievas su transcendentiniu kūnu, kuris daugiau priklauso dangui, o ne žemei. Tiesa, Jis valgė keptą žuvį (Lk 24, 43), tačiau taip darė ne dėl to, kad reikėjo patenkinti fiziologinius poreikius, bet kad mokiniai įsitikintų, jog Jis ne šmėkla ar jų haliucinacijų padarinys, o Tas, prie kurio žaizdų randų galima ne tik pridėti ranką, bet iš pagarbos Nemirtingajam net jas pabučiuoti... Pasirodydamas savo mokiniams, į kambario duris Jis nesibeldžia, nes beldžiasi į jų širdis ir tarsi sako: Brangieji, pasiruoškite pamatyti tai, kas netrukus jūsų liūdesį pakeis mūsų bendrystės džiaugsmu... Kai Mokytojo ištartus žodžius Ramybė jums! mokiniai sugeria kaip sausa kempinė vandenį, Jis siunčia juos kaip apaštalus į pasaulį, išliedamas ant jų Šventąją Dvasią (žr. Jn 20, 2122; Mk 16, 15). Mokiniai apdovanojami Kristaus galia per Susitaikymo sakramentą atleisti nuodėmes (Jn 20, 23), nes tik tuos, kuriuos Jo pralietas kraujas apvalo nuo visų kalčių, gali vaikščioti Jo šviesoje ir bendrauti vieni su kitais ramybėje... (plg. 1 Jn 1, 7). Kaip palaidoto Jėzaus kūno neradimas buvo vienas iš Jo prisikėlimo iš numirusių įrodymų, taip netiesiogiai ir apaštalo Tomo nebuvimas drauge su savo bendražygiais mums tapo liudijimu, jog vienas svarbiausių Pasirodžiusiojo tikslų buvo pasiektas tik dėl Tomo viešai pareikšto netikėjimo (žr. Jn 20, 25). Jam, kitą kartą vėl atėjusiam pas mokinius, atsirado galimybė tarti žodžius: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis būk tikintis (Jn 20, 27), kurie visada sustiprina tikėjimą, ypač, kai kartais jie į savo vidų būna įsileidę nerimą, baimę, nepasitikėjimą... Trumpam atsidurkime Tomo vietoje. Ar jis, matydamas ir galėdamas prisiliesti prie Išganytojo bei girdėdamas kvietimą: Būk tikintis, dar kažkiek abejojo? Ne. Jis iš karto išpažino, kad Jėzus tikrai yra jo Viešpats ir Dievas. Gražesnio liudijimo nebūna. Mes irgi su apaštalu Tomu norime panašiai sakyti: Jėzau, mano Gelbėtojau ir mano Emanueli, tvirtai tikiu, kad Tu prisikėlei iš numirusių, dabar išlipai iš Šventojo Rašto knygos ir, malonei veikiant, atnaujinai mano mintis, apsigyvenai mano širdies kambarėlyje ir nuolat mane kvieti draugauti su Tavimi. Kokia nuostabi atomazga! Dėl mūsų Jėzus tarė Tomui: Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę! Mums išmušė valanda dėkoti Dievui už tikėjimą, nes kartais užmirštame, kokį lobį gavome ir turime. Šlovė Tau, Viešpatie, už tikėjimą, kad mums nereikia kaip anuomet apaštalui Tomui abejoti Tavo prisikėlimu, nes jis, būdamas šalia Tavęs, matė Tavo buvusias žaizdas, ir jam to pakako, kad, atėjus laiko pilnatvei, Tave net savo kraujo praliejimu paliudytų... Tačiau mes ir visos žmonijos kartos yra dar labiau palaimintos, nes nors neturėjome tos ypatingos malonės matyti Tavo tikrus žaizdų randus, bet mes tvirtai tikime Tavimi Tavęs nematydami taip panašiai kaip Tomas, kuris Tavimi tikėjo Tave iš visų pusių iš nuostabos apžiūrinėdamas... Tik nuodėmės klasta gali užtemdyti mūsų palaimingą tikėjimą Tavimi ir kasdienį dvasinio gyvenimo stiprinimą tikėjimu. Tik iš savo gerumo Dievas kaskart mums dovanoja laisvę daryti sprendimus. Galime pasukti galvą į dešinę ar į kairę, pamatyti klastingiausio pasaulio kunigaikščio rafinuotais būdais inspiruojamas tas pramogų viliones, kurios apkvailina žmonių sąmonę, ypač didelės dalies jaunų žmonių, ir išplėšia iš jų širdžių dieviško tikėjimo perlą. Galbūt gyvenime buvo tokių valandėlių, kai tikėjome Jėzų, bet dėl lengvabūdiškumo, Jo netinkamais poelgiais išsižadėjome... Neregimasis Dievo Sūnau, stiprink mūsų tikėjimą, kad medituodami Tavo žodį, atgailaudami dėl savo žmogiško silpnumo klaidų, vienydamiesi su Tavimi maldoje ir Tavo garbei darydami gera kiekvienam sutiktam žmogui, būtume verti augti Tavuoju tikėjimu, kuris kaip apaštalo Petro laivas Bažnyčia mus visus plukdytų į Tavo Širdies uostą.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |