Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežius kunigams: arčiau žmonių, arčiau Dievo

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovauja Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišioms, kuriose buvo pašventintas sakramentinėms apeigoms naudojamas aliejus

Šventasis Tėvas mazgoja kojas kaliniams per Viešpaties Paskutinės vakarienės pamaldas

Popiežiaus Pranciškaus pamaldos „Regina Coeli“ kalėjime

Jėzus – gatvės pamokslininkas

Didžiojo ketvirtadienio pamaldos, pradedant Šv. Velykų tridienį, yra tokios svarbios dvasinio luomo nariams, kad šventasis popiežius Jonas Paulius II buvo įpratęs skelbti savo metinį laišką kunigams. Jo įpėdiniai popiežius emeritas Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus šios tradicijos nepratęsė, tačiau tą dieną aukojamose Krizmos (Aliejaus šventinimo) šv. Mišiose, kurios suburia vyskupus ir kunigus, jų sakomos homilijos visada pasižymėjo ypatingu sodrumu, išryškinant svarbiausius pastoracinės tarnystės bruožus ir jų aktualumą šiandien. Kaip tik toks buvo ir šiemetinių Krizmos šv. Mišių, kovo 29 dieną aukotų Šv. Petro bazilikoje, Šventojo Tėvo sakytas išsamus pamokslas, kuriame pabrėžtos artumo Dievui ir žmonėms sąsajos sielovados darbuose. Kaip ir visų pasaulio vyskupijų katedrose tose pamaldose popiežius Pranciškus, kaip Romos vyskupas, pašventino specialiuose induose atneštą aliejų, kuris vėliau perduodamas parapijoms ir naudojamas sakramentų (Katechumenų krikšto, Sutvirtinimo, Ligonių patepimo, Kunigystės šventimų) apeigose.

Homilijos pradžioje, dažnai cituodamas Šventąjį Raštą, – Senąjį Testamentą, Psalmyną ir Naująjį Testamentą – Šventasis Tėvas susiejo Dievo artumą su apaštaliniu artumu visoje misijų gyvenimo kelionėje, patvirtindamas, jog jis reiškia ir ištikimybę tikėjimo principams. Apie tokį ištikimą Jėzaus Kristaus liudijimą kalbama Apreiškimo knygos pradžioje (plg. Apr 1, 5–8) ir nurodoma, jog Dievo Sūnus iš meilės „nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“. Pabrėždamas, kad Viešpats ypač artimas pažeidžiamiesiems ir kenčiantiems, popiežius Pranciškus rėmėsi Didžiojo ketvirtadienio Evangelijos skaitiniu (plg. Lk 4, 16–21), kuriame pasakojama, kaip Jėzus, miesto, kuriame užaugo, Nazareto, sinagogoje savo artimiems žmonėms skaito pranašo Izaijo žodžius apie pateptojo nešamą Gerąją naujieną vargdieniams. Tas artumas buvo patvirtintas tiek tuo užfiksuotu faktu, kad „visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Viešpatį“ ir kad „visi Jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų“, tiek ir paties Jėzaus prisipažinimu, jog „šiandien išsipildė girdėti Rašto žodžiai“.

Iš to, kaip Išganytojas išmaniai citavo pranašo Izaijo knygą, galima sakyti, jog Jis galėjo būti žymus Rašto žinovas ir Įstatymo aiškintojas (mums priimtinais terminais, garsus teologas ar kanoninės teisės daktaras). Tačiau panoro būti gatvės pamokslininku, evangelizuotoju, Geros naujienos nešėju savo žmonėms. „Toks yra didis Dievo pasirinkimas: Viešpats renkasi būti artimas savo žmonėms“, – darė išvadą Šventasis Tėvas sakytoje homilijoje. Jo įsitikinimu, tokia Įsikūnijimo pateikiama pedagogika galioja tiek didžiosiose misijų praeities užduotyse krikščionybę įkultūrinant į nacionalinę terpę, tiek ir šiuolaikinėje parapijų tarnystėje, ypač jaunųjų kartų sielovadoje.

Marija – Artumo Motina

Artumas, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra daugiau nei specifinė dorybė, tai – visą asmenybę apimanti pozicija savo ir kitų žmonių atžvilgiu, todėl ypač svarbi dvasininko laikysenai. Kai žmonės kalba apie savo kunigą, kad jis jiems artimas, tai paprastai reiškia du dalykus: pirmiausia, tai, kad jį visuomet, esant reikalui, galima surasti, nes „jis visada čia pat“, priešingai tiems atvejams, kai jo niekada negalima rasti, nes „jis visada užsiėmęs“, antra, kad kunigas, būdamas artimas parapijiečiams, maloniai bendrauja su visais – suaugusiais ir vaikais, pasiturinčiais ir vargšais, pamaldžiausiais ir nuo tikėjimo nutolusiais – rasdamas jiems patariantį, užjaučiantį ir padrąsinantį žodį. Tokius visiems žmonėms lengvai pasiekiamus dvasininkus Šventasis Tėvas pozityviai pavadino gatvės kunigais. Vėlgi, remdamasis Evangelijos pavyzdžiu, jis nurodė Apaštalų darbų knygoje minimą pamokslininką Pilypą (plg. Apd 8, 4–8), kuris sėkmingai evangelizavo Samarijos miestų gyventojus, buvo artimas jų varguose. Jis ne tik skelbė Evangeliją, bet jis gydė paralyžiuotus ir suluošintus žmones, iš apsėstųjų Viešpaties vardu išvarydavo piktąsias dvasias, krikštydamas atsivertusius ir savo aplinkoje skleisdamas didelį džiaugsmą.

Taigi, artumas yra raktas į veiksmingą evangelizavimą, Dievo karalystės skelbimą gailestingumo darbais Gerojo samariečio pavyzdžiu, aiškino popiežius Pranciškus. Tačiau reikia suvokti, kad tas artumas reiškia ir tiesos sakymą esamos situacijos kontekste, sąlytyje su konkrečiais asmenimis. Šiuo atžvilgiu reikia vengti abstraktaus kategorizavimo, būdingo išankstinio vertinimo kultūrai, kada pagal abstrakčius kriterijus kiekvienas savaip įvardijimas su jų dorybėmis ir trūkumais. Reikia suprasti, jog kiekvienas pirmiausia yra Dievo vaikas, artimas kaip brolis ir vertas gailestingumo, ir laikytis tvirtos ištikimybės šiai nuostatai. „Mes turime būti rūpestingi ir nepasiduoti pagundai iš abstrakčių tiesų daryti stabus“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Tokie stabai gali būti patogūs, kadangi jais lengva naudotis ir manipuliuoti, jie teikia prestižą, galią ir sunkiai atpažįstami. Tokie tiesos stabai būna gražiai įvelkami į Evangelijos žodžius ir jų citavimą, bet nepaliečia širdies. „Jie atitolina paprastus žmones nuo to artumo ir pagalbos, kurią teikia Jėzaus mokymas ir sakramentai“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis nurodė Švč. Mergelės Marijos, kurią įvardijo kaip Artumo Motiną, pavyzdį, sakydamas, kad ji, kaip tikra tikinčiųjų dvasinė Motina, keliauja kartu evangelizacijos keliais, dalinasi sunkumais, visus apgaubia Dievo meile, kad niekas nesijaustų apleistas. Beje, Šventojo Tėvo potvarkiu, Marija nuo šiol liturgijoje antrąją Sekminių dieną bus minima kaip Bažnyčios Motina, pirmiausia šią motinystę susiejant su sakramentų šventimu.

Marija yra ne tik artima, bet savo pavyzdžiu aiškiai parodo tarnystės kelią, pamokydama kaip anuomet Kanos vestuvėse: „Darykite, ką Jis (Jėzus) jums lieps“ (Jn 2, 5). Šie motiniško rūpesčio kupini žodžiai, išversti į bažnytinę kalbą, reiškia ne tik prašymą padėti ir nurodymą, kaip turime elgtis, bet ir garantavimą, kad ji visuomet šalia kiekvienos širdies, kiekvienos šeimos, tautos, kultūros ir laikmečio išbandymuose. Dievo ir mūsų Motinos raginimą daryti, ką liepia Išganytojas, galima priminti tūkstančiais būdų, tačiau popiežius Pranciškus homilijoje pakvietė kunigus susitelkti į tris dalykus: dvasinį palydėjimą, nuodėmklausio tarnystę ir Evangelijos skelbimą. Jo nuomone, dvasinio artumo sielovadoje pavyzdys gali būti Evangelijoje pagal Joną aprašytas Jėzaus susitikimas su moterimi samariete (plg. Jn 4, 7–30). Viešpats tame pokalbyje išmoko ją tikro pamaldumo, šlovinti Dievą „tiesa ir dvasia“. Paskui su būdingu švelnumu, neskaudinant ir neįžeidinėjant paskatina geriau suvokti ir apgailėti savąjį nuodėmingumą (kelių meilužių turėjimą). Kartu su atsivertimu pažadina jos veiklią misijų dvasią ir evangelizuoja toje vietoje. Taigi, Viešpats aiškiai parodo, jog į dienos šviesą galima iškelti sunkų nuodėmingumą ir atgailos poreikį, bet tai padaryti tokiu būdu, kad neužgožtų svarbiojo pamaldaus šlovinimo ir misijų pašaukimo siekio.

Tikėjimas nėra rutina

Aptardamas artumą išpažintyje, Šventasis Tėvas pasiūlė apmąstyti Evangelijoje pagal Joną pateiktą kitą pavyzdį, vėl susijusį su nusidėjusia moterimi, kuri buvo sugauta svetimaujant. Ji buvo atvesta pas Jėzų, kad šis patvirtintų Senojo Įstatymo nuosprendį dėl tokios nusidėjėlės užmušimo užmėtant akmenimis (plg. Jn 8, 1–11). Viešpats kaltininkus sugėdijo, liepdamas pasitikrinti dėl savo nuodėmingumo ir jiems pasitraukus tarė moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu“. Žinoma, šis gailestingumas nėra ėjimas prieš įstatymą, kadangi nuodėmė yra blogis, todėl atleisdamas Jėzus paliepė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“. Tai buvo ištarta ne bedvasine legalistine intonacija, būdinga teismo verdiktui, bet kaip dieviškojo gailestingumo aktas, kuris įgalina nusidėjėlį su ištikimybe tiesai žvelgti į priekį, o ne atgal, vadovaujantis meile, o ne sausais juridiniais kriterijais. Nuoširdžiu tonu ištarti žodžiai „daugiau nebenusidėk“ turi būti artimi tikram nuodėmklausiui, kuris yra pasirengęs su atleidimu ištarti juos ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus, kaip moko Viešpats (plg. Mt 18, 22).

Kalbėdamas apie artumo raišką skelbiant Dievo Žodį, popiežius Pranciškus pasiūlė apmąstyti tikinčiųjų reagavimą į Apaštalų darbų knygoje aprašytą pirmąjį Petro pamokslą, kaip Sekminių įvykių dalį. Ten rašoma, kad apaštalas taip įtikinamai skelbė, jog Šventosios Dvasios dovanų pažadas skirtas visiems, taip pat ir toli esantiems, kad jo kerigma klausytojams tiesiog verte vėrė širdis ir jie tiesiog klausė, ką jiems daryti. Šis pavyzdys rodo, kaip ganytojas homilijoje gali bendrauti su jos klausančiais žmonėmis, ypač, kad pamokslininkas maldoje yra arti Dievo ir tuo pat metu betarpiškai atsiliepia į žmonių kasdienio gyvenimo reikalus. Evangelizavimo pastangose šie artumai vienas kitą skatina, todėl „jeigu jaučiate, kad esate nutolę nuo Dievo, prisiartinkite prie savo žmonių, kurie padės išsigydyti nuo pastoracinį entuziazmą slopinančių ideologijų“, – aiškino Šventasis Tėvas kunigams. Mažutėliai išmokys pažvelgti į Jėzų jų akimis, naujai pajusti Viešpaties moralinį tobulumą ir mokymo naudingumą kasdieniam gyvenimui. O jeigu kunigas jaučiasi nutolęs nuo žmonių, turi malda priartėti prie Viešpaties ir įsigilinti į Jo mokymą. Jėzus Evangelijos apmąstymu ir savo pavyzdžiu padės pažvelgti naujai į ganomuosius, kurių kiekvienas yra brangus Jo akims ir dėl kurių Jis praliejo savo kraują ant kryžiaus.

„Tokiu būdu per artumą Dievui Žodis taps kūnu jumyse ir jūs tapsite kunigais visa savo būtimi, – sakė popiežius Pranciškus dvasininkams. – O per artumą Dievo žmonėms, jūsų kenčiantis kūnas kalbės jūsų širdžiai ir jūs vėl būsite pažadinti bendrystei su Dievu, tapdami gailestingais kunigais“. Jis pabrėžė, jog kunigas, kuris artimas savo žmonėms, ištikimai juos lydi per gyvenimą kaip Gerasis ganytojas: kartais būna priekyje, kartais eina šalia, o kartais iš paskos, jei to reikalauja konkreti situacija. Žmonės ne tik vertina tokį kunigą, bet netgi jaučia kažką ypatingo, jaučia paties Jėzaus buvimą. Būtent todėl gebėjimas būti artimam yra ne tik pastoracinio veikimo kokybė, bet ir stengimasis padaryti, kad Jėzus realiai būtų žmonių gyvenime, kad neliktų vien su abstrakčiomis idėjomis, raštais ar įpročiais, palaipsniui virstančiais rutina. Baigdamas išmintingą homiliją, Šventasis Tėvas kvietė brolius kunigus prašyti Marijos, Artumo Motinos, kad ji skatintų juos sakyti žmonėms: „Darykite viską, ką Jėzus lieps“, kad šis motiniškas jos rūpestis vyrautų mokymų ir nuomonių įvairovėje. Kadangi Marija buvo ta, kuri savuoju „tebūnie“ padarė Jėzų mums artimą visam laikui.

Kojų mazgojimas kaliniams

Liudydamas ganytojišką artumą vargingiausiems, kenčiantiems ir atstumtiesiems, popiežius Pranciškus Didįjį ketvirtadienį aukojo Viešpaties Paskutinės vakarienės (Coena Domini) šv. Mišias ir atliko kojų mazgojimo apeigas jau ketvirtą kartą per penkerius metus trunkantį pontifikatą įkalinimo įstaigoje. Šį kartą pasirinktas netoli Vatikano, pačiame Romos centre, esantis seniausias ir didžiausias Italijos sostinės kalėjimas „Regina Coeli“ (išvertus iš lot. k. Dangaus Karalienė), nes tame pastatų komplekse nuo XVII amžiaus veikė seserų karmeličių tokio pat pavadinimo vienuolynas. XIX amžiaus antroje pusėje suvienytos Italijos vyriausybė bažnytinius pastatus konfiskavo (karmelitės juos jau anksčiau buvo apleidusios) ir juose 1887 metais įkūrė iki šiol veikiantį kalėjimą, kuriam buvo paliktas senasis pavadinimas. Kelis kartus atnaujinta ši įkalinimo įstaiga yra numatyta 600 kalinių, tačiau kaip ir kitur Italijoje ji perpildyta ir turi beveik 900 įnamių, kurių daugiau kaip pusė italai, o kiti – kone 60 tautų atstovai. Lygiai prieš šešis dešimtmečius, 1958-aisiais, „Regina Coeli“ kalėjimą aplankė šventasis popiežius Jonas XXIII, sukeldamas tuomet tikrą sensaciją pirmuoju tokio pobūdžio vizitu. Palaimintasis Paulius VI šioje įkalinimo įstaigoje apsilankė 1964 metais, o šventasis Jonas Paulius II – 1983 metais (tuomet susitiko su čia kalėjusiu į jo gyvybę pasikėsinusiu turkų teroristu Aliu Agdža (Ali Agca) ir 2000-aisiais, jubiliejiniais metais.

Kovo 29 dienos popietę, atvykęs į kalėjimą, popiežius Pranciškus pirmiausia apsilankė jo ligoninėje, po to susitiko su VIII skyriaus įnamiais, kuriame kali už ypač sunkius nusikaltimus nuteisti asmenys, kurie irgi negalėjo dalyvauti Paskutinės vakarienės šv. Mišiose saugumo sumetimais. Kalėjimo salėje, vadinamoje Rotondoje, vykusiose pamaldose, Jėzaus pavyzdžiu buvo atliktos kojų mazgojimo apeigos dvylikai vyrų kalinių iš keturių kontinentų. Iš jų keturi buvo italai, po du iš Filipinų ir Maroko, po vieną iš Moldovos, Kolumbijos, Nigerijos ir Siera Leonės. Iš šių nuteistųjų, kuriems popiežius Pranciškus mazgojo kojas, kaip tai per Paskutinę vakarienę Jėzus darė savo apaštalams, aštuoni buvo katalikai, vienas stačiatikis, du musulmonai ir vienas budistas. Tokia įvairovė yra būdinga dabartinio Šventojo Tėvo pastoraciniam stiliui, nes jis pabrėžia, kad Jėzus tarnavo ir atidavė gyvybę už visus su jų skirtingumais. 2013 metais vos išrinktas į Petro sostą, popiežius Pranciškus pirmą kartą aukojo Paskutinės vakarienės šv. Mišias nepilnamečių pataisos namuose Casal del Marmo, mazgojo kojas ne tik vyrams, bet ir moterims. Netrukus po to jo potvarkiu padaryti liturgijos pakeitimai Romos Mišiole, įgalinantys laisvai parinkti skirtingų lyčių ir tikybų asmenis būti tokių apeigų dalyviais.

Bausmė be vilties – nežmoniška

„Regina Coeli“ kalėjime aukotų šv. Mišių metu ekspromtu sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas priminė, kad senovėje kojų mazgojimas buvo vergų užduotis. Vaikščiodami dulkėtais keliais žmonės išsipurvindavo kojas ir grįžę namo liepdavo tarnavusiems vergams jas nuplauti. „Jėzus kojų mazgojimo pavyzdžiu norėjo parodyti, kaip nuolankiai mes turime tarnauti vieni kitiems“, – sakė popiežius Pranciškus, pabrėždamas, kad šią užduotį uoliausi turi atlikti tie, kurie užima aukštesnes pareigas ir turi didesnę atsakomybę, kadangi tarnavimas yra esminis lyderystės bruožas. Pasitelkęs dar vieną Evangelijos pasakojimą (plg. Mk 10, 35–45), kuriame parodoma, kaip du Jėzaus mokiniai norėjo būti arčiausiai Viešpaties jo šlovėje, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Išganytojas juos griežtai išpeikė dėl tokio pirmenybės siekio: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“, – aiškino Išganytojas savo artimiausiems mokiniams. Jo pastebėjimas, kad tokie turėtų būti ir tautų vadovai, kurie dažnai yra jų engėjai, yra svarbūs visai žmonijos istorijai. Juk jeigu karaliai, imperatoriai ar valstybių prezidentai būtų nuoširdžiai priėmę Jėzaus kvietimą tarnauti, kiek karų ir konfliktų ir gausybės aukų būtų išvengta. Tarnauti reikia visiems, taip pat ir tiems, kurie mūsų neapkenčia, nepaisant tokio poelgio rizikos, tvirtino popiežius Pranciškus. Jėzus mokiniams sakė, kad visi jam svarbūs ir „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos“. Viešpats nėra Poncijus Pilotas, kuris abejingai nusiplauna rankas išbandymų akivaizdoje, bet paaukoja savo kūną ir kraują, šioje tarnystėje rizikuodamas savimi, kadangi visus mus myli.

Savo apaštalinėse užsienio kelionėse dažnai aplankydamas vietinius kalėjimus, – paskutinį kartą tai buvo sausio 16 dienos vizitas į Čilės sostinės Santjago moterų įkalinimo įstaigą – Šventasis Tėvas visada drąsina jų įnamius pripažinti savo klaidas, vadovautis atgailos dvasia ir niekada neprarasti žmogiškojo orumo ir vilties, jog įmanomi pozityvūs pokyčiai, išėjimas į laisvę ir integravimasis į visuomenę. Dėl to popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia savo priešingumą mirties bausmei bei kalinimui iki gyvos galvos, kaip nekrikščionišką verdiktą, kadangi tada prarandama atsinaujinimo ir reabilitacijos viltis. Užbaigdamas Didįjį ketvirtadienį vykusį apsilankymą „Regina Coeli“ kalėjime ir atsisveikindamas su jį džiugiai priėmusiais kaliniais, jis dar kartą pabrėžė, kad „bausmė negali būti teisinga, jeigu nepalieka erdvės vilčiai. Bausmė be atvirumo vilčiai nėra nei krikščioniška, nėra nei žmogiška“.

Nuotraukos iš „Vatikan Media“

© 2018 „XXI amžius“