Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Pieno ežeras – amžina žmonių dvasių buveinė

Živilė Gurauskienė

Kun. Antano Saulaičio SJ iniciatyva lietuvių kalba išleista knyga „Pieno ežeras. Tukanų mitas“

Nuoširdus tėvo Antano pasakojimas skaipu sušildė gausiai susirinkusius renginio dalyvius

Knygos pristatyme dalyvavo kun. dr. Valdas Aušra Autorės nuotraukos

Direktorė Asta Zimkus (dešinėje) su galerijos lankytojais Raminta ir Algirdu Marchertais

Vasario 11 dieną Pasaulio lietuvių centre (PLC), Lemonte, Lietuvių Dailės muziejuje „Siela“, vyko kun. Antano Saulaičio SJ iniciatyva lietuvių kalba išleistos knygos „Pieno ežeras. Tukanų mitas“ pristatymas.

Su tėvu A. Saulaičiu susitikimas vyko skaipu, klausimus jam pateikė Grasilda Reinytė-Petkienė. Nuoširdūs tėvo Antano atsakymai sušildė gausiai susirinkusius renginio dalyvius, o norintieji, priėję arčiau, galėjo pasisveikinti ar užduoti klausimus pamiltam Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos klebonui.

Renginį ištrauka iš knygos pradėjo Lietuvių Dailės muziejaus „Siela“ direktorė Asta Zimkus:

Pieno Ežeras
yra amžina žmonių dvasių buveinė,
Tukanų ir kitų.

Dangaus namai
yra amžina Saulės ir jo šeimos
buveinė.

Mėnulio namų ežeras
Baltasis yra amžinoji mėnulio buveinė.

Žemės Namai yra laikinoji vieta, praeinantis laikas,
tai vieta, skirta būtybių,
pasiųstų atgal į Žemę
po to, kai gyveno kitose gyvybės formose,
gyvenimams perkeisti.
Žemės Namuose nėra nei mirties, nei senatvės,
nei gimimo, nei ligų.

Šiomis nepaprastomis kosminėmis struktūromis knygoje aprašomi penki laikai nuo pasaulio sutvėrimo iki šių dienų. Penkios erdvės, penki pasaulio lygmenys, kuriuose kiekvienas dievas turi savo vietą. Vienos gentys save vadina Mėnulio sūnumis, kitos – Saulės, tarsi tai būtų jų prasmės, būties ir galimybių išraiška.

Tai – Pietų Amerikos tukanų genties indėnų sukūrimo mitas, papasakotas tukanų genties žynio Gabrielio dos Santos Gentilo, prieš kelis dešimtmečius užrašytas kun. Kazimiero Bėkštos SDB, aistringo indėnų kalbų ir kultūrų tyrinėtojo, vieno žymiausių taikomosios antropologijos žinovų Brazilijoje.

Tukanų ir portugalų kalbomis užrašytą mitą į lietuvių kalbą išvertė jėzuitas kun. Antanas Saulaitis, kartu su redaktore Elvyra Kučinskaite bandydamas išlaikyti originalų tų žmonių kalbos ritmą, kad kiekvienas sakinys skambėtų kaip psalmė. Knygos vertime, kartais net einant į kompromisą su lietuvių kalba, išlaikomas jautrus prisilietimas prie pačios tukanų kalbos.

Pristatydamas knygą tėvas Antanas kalbėjo apie indėnų pasaulėjautoje atsispindinčią kosmologiją, gamtą, dievybes, namų statybą, vaizduojančią pasaulio modelį, „tai – tarsi mūsų šiaudiniai sodai, atspindintys visatos erdvę“. Tai – tarsi pirmykščių žmonių Šventasis Raštas, tik Pasaulio Kūrėjas tukanų mite įvardijamas moteriškosios giminės kategorija. Pasak kun. A. Saulaičio, tautos, kuriose Kūrėjas suvokiamas kaip moteris, yra taikingesnės, todėl ir knygoje „Pieno ežeras“ daug motinystės įvaizdžių. Knygos skaitymas – lyg pokalbis apie tikėjimą kitu lygmeniu, kuris mus visus praturtina ir suartina.

Antroji knygos dalis – didžiulė 800 nuotraukų negatyvų kolekcija iš indėnų janomamų gyvenimo. Kun. K. Bėkštos fotoaparatu fotografavo patys indėnai, fiksuodami savo gyvenimą 1970–1980 metais. Su baltaisiais ši gentis susitiko 1955-aisiais. Tai lėmė dideles jų nelaimes – prievartą, ligas, sąmoningą naikinimą. „Šiomis dienomis popiežius Pranciškus paskelbė, kad 2019 metų spalį vyks Vyskupų sinodas, skirtas Amazonijai“, – sakė tėvas Antanas.

„Nuotraukose, jei įsižiūrėsite atidžiau, tukanų genties indėnai nėra nuogi, – juokavo tėvas Antanas, – pakanka plunksnos nosyje, kad galėtum jaustis patogiai apsirengęs“.

Galerijos direktorės Astos Zimkus perskaityta ištrauka iš knygos atspindi tukanų tikėjimą, susijusį su pagarba gamtai:

Jei augalas žydi,
o aš įkvepiu oro, kupino žiedo kvapų,
tai į mane tarsi įeitų šio augalo kraujas.
Žiedo kvapas kyla aukštyn,
su šiuo kvapu susitiks Saulės Šviesa,
tarsi kvapas įeitų į Žemės Senelio lytį.

Renginį užbaigė tėvo A. Saulaičio palaiminimas.

Direktorė dėkojo Grasildai Reinytei-Petkienei bei kun. Antanui Baniuliui ir visai Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijai ir, prieš kviesdama visus į salę tradicinių užgavėnių blynų, priminė, kaip tėvas Antanas save parsiduodavo blynams ir tapęs Blynų karaliumi vykdavo jų kepti pas laimėtoją į namus.

„Šiandien to nepadarysime“, – apgailestavo Asta Zimkus, tačiau prie kiekvieno stalelio išdėliotos iš asmeninio Astos archyvo blynus kepančio tėvo A. Saulaičio nuotraukos padėjo trumpam pabūti kartu.

Beje, visos knygos iki renginio pabaigos buvo nupirktos, o norintieji jų įsigyti galėjo užsisakyti Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos raštinėje.

Lemontas, JAV

© 2018 „XXI amžius“