|
Žmogaus dvasia neįveikiama
Pelėdų kalno pamokos jaunimui
Daiva Červokienė
Pelėdų kalnas kone kultinis filmas, daug reklamuojamas ir dažnai aptariamas. Jo scenarijaus autorius Pranas Morkus, režisierius Audrius Juzėnas.
Ši vaidybinė drama kūrinys apie ankstyvąjį sovietinės okupacijos laikotarpį ir lietuvių rezistenciją. Dar 2015 metais pradėta filmuoti istorinė kino juosta nukelia į 19471953 metus ir pasakoja apie nuožmų karą tarp nepasidavusių okupacijai tautiečių ir sovietinio režimo. Tai filmas apie meilę ir atsidavimą savo šaliai, laisvės troškimą, viltį ir pasipriešinimą bei sudėtingą kovą už būvį ir prisitaikymą, norint išgyventi.
Filmo herojai abiturientai
Pagrindiniai filmo herojai pasirinkimų kryžkelėje esantys abiturientai. Žiauraus okupantų teroro, žudynių ir trėmimo į Sibirą kontekste jaunuoliai priversti rinktis: pasitraukti į mišką kovai, emigruoti ar prisitaikyti prie sovietinio režimo. Režisierius atskleidžia pokario kartos išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą.
Kovojantis dėl savo šalies idealų Šmelingas renka įrodymus apie Kremliaus nusikaltimus prieš Lietuvos žmones. Jis daugumai bendraamžių tampa tikra legenda: merginoms tarsi Holivudo ikona Džonas Veinas (John Wayne), vaikinams neįveikiamas konkurentas meilėje. Jis nori į Vakarus nunešti žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų laisvės siekį, nulėmusį Veleso (Welles) deklaracijos, stojusios pleištu tarp buvusių karo sąjungininkių JAV ir Sovietų Sąjungos ir ilgus Šaltojo karo metus palaikiusios okupuotų Baltijos šalių viltį atgauti nepriklausomybę, likimą.
Laisvės troškimas nenumalšinamas: Laisvė čia, širdyje. Ji ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį, filme skamba partizanų vado Kovo žodžiai, priduriant, kad ir išplėšus širdį laisvės troškimas niekur nedingsta.
Kitas veikėjas Tadas paskendęs dvejonėse. Motinos prisaikdintas, kad neis į mišką, prisitaiko, maištauja tyliai, be ginklo, atrasdamas galimybių padėti į Sibirą ištremtiems bičiuliams.
Daug scenų vyksta bažnyčiose
Laisvoji Europa, BBC, Amerikos balsas radijo stotys, kurias labai gaudo filmo herojai, tik retsykiais prasimuša pro geležinę uždangą ir sovietinius slopintuvus. Nors Antrasis pasaulinis karas jau pasibaigęs, tačiau mirtis Lietuvoje žvelgia iš už kiekvieno kampo. Štai Tado tėvas, pasiryžęs prisitaikyti prie sovietinio režimo ir agituoti už naują valdžią, kaip mat patenka į netikėtus spąstus jam tenka į Sibirą išvežti giminaičių šeimą. To neištvėręs pasiryžta baigti gyvenimą kilpoje. Žmona ir sūnus spėja jį iš šios ištraukti, bet negali padėti įveikti vidinio skausmo ir nevilties, sudaužytą likimą tėvas skandina degtinėje...
Nemažai filmo scenų vyksta bažnyčiose. Nužudęs NKVD darbuotoją Šmelingas eina išpažinties, pokalbis prie klausyklos su kunigu atspindi jų abiejų dvejones, kiek galima būti atviram ir nuoširdžiam... Ruošdamiesi žygiui į vakarus partizanai kalbasi bažnyčioje, jų vadas Kovas paveda save ir draugus Dievo globai, meldžiasi.
Motina prisaikdina Tadą: Pažadėk, kad neisi į mišką, neimsi ginklo ir nedarysi nieko, kas grėstų tau ir tavo šeimai. Studentė Rita, KGB atpažinusi žuvusį Šmelingą ir ištarusi, kad jį labai mylėjo, išgirdusi KGB tardytojo žodžius, kad, jeigu būtų už jo ištekėjusi, dabar būtų jau našlė, atsako, kad, jeigu šis būtų ją vedęs, niekaip nebūtų jo išleidusi...
Nors scenos bažnyčioje daug neplėtojamos, bet akivaizdžiai parodoma tikėjimo svarba žmonėms. Tai akivaizdžiai kontrastuoja su kai kuriomis filmo scenomis.
Vis lemtingi istorijos momentai
Didžioji filmo dalis nufilmuota Kaune. Techniškai puikiai atkurtas rodomas laikotarpis. Veikėjų apranga byloja apie tą laikotarpį, natūralios dekoracijos, įtikinamas grimas ir šukuosenos suteikia filmui autentiškumo. Kadangi, kaip pastebėjo filmo kūrėjai, Kaunas šiandien ne toks, tai modernus miestas, todėl teko daug ką sukurti techninėmis priemonėmis Lietuvoje jau užaugo karta, kuri gali puikiai tai daryti.
Režisierius Audrius Juzėnas savo filmus Vilniaus getą, Ekskursantę ir Pelėdų kalną laiko kone trilogija, nes jie visi apima tragiškus, lemtingus Lietuvos momentus. Tai esą ir duoklė jo tėvams tėtis buvo istorikas, negalėjęs pasakoti savo tiesos. Vyravo komunistinis režimas, varžęs žodžio laisvę.
Tai filmas apie skaudžią vyresnės kartos praeitį, tačiau skiriamas dabartinėms kartoms. Filmas kalba apie tam tikrą moralinę atsakomybę ir tam tikrą moralinį stuburą, kai reikiamu momentu reikia pasakyti: Taip arba Ne velniui arba Dievui. Tas pasirinkimas labai aiškus. Ir tas filmas jauniems žmonėms, manau, padarys įspūdį, nes jokių moralizavimų jame nėra, bet jie gaus tą reikiamą energiją, kurios jiems trūksta, filmo premjeroje teigė režisierius, pastebėdamas, kad galvojant apie filmo pavadinimą su dabartiniu konkuravo ir Saga su raiteliu (Vyčiu). Bet Kaune pamatęs kalną, aptvertą tvora su betoninėmis pelėdomis, buvo pritrenktas. Iš čia kilo ir filmo pavadinimas. Beje, kaip filmo leitmotyvai ekrane ne kartą išnyra ne tik Pelėdų kalnas, kur jaunuoliai renkasi šokti, bet ir saga su Vyčiu jaunų veikėjų rankose.
Tik nuo šešiolikos
Filmą leidžiama žiūrėti ne jaunesniems kaip 16 metų žiūrovams. Tai siutina jo kūrėjus juk vertybės susiformuoja iki 16 metų, o ne vėliau. Tačiau kaip neišbrauksi žodžių iš dainos, taip nevalia nutylėti, kad filme nemažai sekso scenų, kurios, man regis, nelabai pateisinamos ir banalina filmą. Labiausiai provokuojanti finalinė scena: kino teatre rodoma dokumentine Stalino laidojimo ir gedulo procesija Vilniuje, pagrindiniams veikėjams tuo metu mylintis (oraliniu būdu) kino salėje.
Po filmo premjeros A. Juzėnas kalbėjo kategoriškai. Tai alegorinis pasakojimas, būtina įsižiūrėti, kas slypi už tų erotinų scenų, kokią žinią jos transliuoja. Ta finalinė scena politinis manifestas. Režisierius akcentavo, kad ir tada gyvenimas buvo kupinas nuodėmių, aistrų ir išdavysčių, juk ką tik baigėsi karas, kiek moterų išprievartauta...
A. Juzėnas, atkreipė dėmesį dar į kelis dalykus. Filmas skirtas jaunimui, kurio proseneliai ar seneliai buvo nepriklausomybės kovotojai, o tėvai jiems mažai pasakojo, kas buvo tais laikais. Šiandien ši auditorija dėmesį išlaiko tik 6 minutes, tad svarbiausia kokią emociją filmas duoda. Be to, erotika Pelėdų kalne sudaro 80 sekundžių 2 val. 15 min. trukmės filme.
Vyresni filmo kūrybinės komandos nariai pritarė režisieriui, pastebėdami, kad filmas šiuolaikinis ir provokatyvus. Jei nori užkabinti jaunus žmones, turi kalbėti jiems suprantama kalba. Bučinys į skruostą tais laikais jau buvo įvykis, tačiau vargu ar dirgintų žiūrovų vaizduotę šiandien.
Pasak filmo kūrėjų, vienas svarbių šio filmo privalumų jo provokavimas tiek turiniu, tiek forma.
Filmas neužglostytas, jis konfliktiškas ir pasako daug daugiau tiesos provokuodamas. Jei neprovokuotų, būtų propagandinis. Po filmo man tik viena mintis kyla tai, kad dabar Lietuva nepriklausoma, yra didelis stebuklas, tuo metu buvo absoliuti neviltis. Tas provokatyvumas ir yra kino esmė, teigė aktorius Darius Meškauskas, filme įkūnijęs rusų kapitoną.
Vaidina jauni aktoriai
Arnas Danusas, suvaidinęs pagrindinį veikėją Šmelingą, sakė, kad jį galima apibūdinti keliais žodžiais valia, ryžtas ir nenugalima meilė, nekeliant klausimo O gal to nedaryti? A. Danusas sakė, kad yra susižavėjęs įkūnyto personažo atsidavimu, idėjomis, tiesiog įsimylėjęsjį, neabejojantį savo veiksmais, įsitikinusį, kad kovoja už tiesą. Jam filmo nepakanka, norisi dar eiti, pasidalinti idėja, kalbėtis su žmonėmis apie tai. A. Danusą sužavėjo ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bokso trenerių treniruotės.
Tadą suvaidinęs Aidas Jurgaitis pastebėjo, kad nors jo herojus nenori ignoruoti to, kas vyksta, bet kartu ir ignoruoja, bando prisiimti poziciją, bet nelenda į įvykius. Nors Tadas į mišką neišėjo, davė priesaiką motinai ir šeimai, tačiau jo siela visuomet kovėsi miškuose už laisvą Tėvynę. Šis personažas davė jaunam aktoriui širdies ir proto įtampą kiek reiškia ta kova, kiek ji kainuoja, kad kiekvieno žmogus veiksmus reikia vertinti atskirai. Esą filmas procesas, po kurio atsigauti nėra lengva, jis tebevyksta ir jį keičia kaip žmogų.
Abu aktoriai teigė jutę, kiek šių personažų likimai persipynę. Šmelingas ir Tadas vienas kito alter ego, vienas ir kitas mintimis vis norėję atsidurti vienas kito kailyje. Taip buvo ir jiems, kaip aktoriams: kai vienas lakstė po miškus su ginklais, spaudžiant šaltukui, kitas vis sukosi namuose, tarp draugų ar kavinėje su kostiumu, norėdamas prisiliesti prie žemės...
Ir kūrėjų asmeninė patirtis
Paklaustas apie asmeninį ryšį su filme vaizduojamu laikotarpiu, režisierius A. Juzėnas pastebėjo, kad jo seneliams buvo iškeltas toks pasirinkimas: arba viską ūkį, namą atiduoda tarybų valdžiai, arba šeimą išveža. Žinoma, pasirinko viską atiduoti. Režisieriaus tėvas užaugo netoli Jonavos, tai buvo Didžiosios Kovos apygardos partizanų vado Jono Misiūno-Žalio Velnio kontroliuojama teritorija, tad apie jį pasakojimų girdėjo daug. Kai vokiečiai traukėsi, jo tėvui tebuvo 16 metų, jo nepaėmė.
Tokio amžiaus jaunuoliai gerai suprato, kas vyksta. Noras eiti į mišką buvo didžiulis, bet motinos padarė viską, kad jie neišeitų. Tai galima filme laikyti ir biografiniu momentu, sakė A. Juzėnas.
Šmelingą suvaidinęs A. Danusas sakė, kad jo giminėje nebuvo pasipriešinimo kovų dalyvių, bet senelis buvo ištremtas į Sibirą kaip buožė, turėjęs daug žemės. Vaikystėje jis daug laiko praleisdavo pas senelius, netoliese miške lakstydavo po duobes. Prosenelė pasakodavo, kad ten, miške, prie keliuko stovėdavo tankai, liko sviedinių išmuštos duobės. Į pamiškės trobą ateidavo partizanai, jų bijodavo...
Tadą suvaidinęs A. Jurgaitis pastebėjo, kad tėvai pasakojo apie bendrą slogią atmosferą, kuri vyravo. Maisto labai trūko, vieną dieną išvežė kaimynus, kitą kitus. Pasakojo be jokio graudulio, tokia buvo gyvenimiška tiesa, leidusi susidaryti savo nuomonę.
© 2018 XXI amžius
|