2018 m. birželio 29 d.
Nr. 26 (2293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos kūrėjai


XXI Amžius


Prieškario kūrėjai

Bernardo Bučo ir Salomėjos Nėries kūrybinio gyvenimo srovė

Eugenija Sidaravičiūtė

Eiles skaito A. Bolienė,
centre – Saulutė Genovaitė
Markauskaitė, kairėje –
renginio vedėjas Jonas Tertelis

DRUSKININKAI. Tarsi iš stebuklingo šaltinio 2016 metais ištryško dvi versmės: viena išsiliejo poezijos posmais, kita Bernardo Bučo ir Salomėjos Nėries bendro šeimos kultūrinio kūrybinio gyvenimo srove. Tai – Saulutės Genovaitės Markauskaitės eilėraščių rinktinė „Ilgesio paukščiai“ ir monumentalus leidinys „Bernardas Bučas“.

Parašyti 432 puslapių knygą apie skulptorių B. Bučą, poetę S. Nėrį, jų artimuosius, kitas kūrybinės inteligentijos įžymybes reikėjo nepaprastos kantrybės, išmonės, kad sudomintas skaitytojas tarsi naras leistųsi į gelmes, artimiau susipažindamas, ypač su nepriklausomos Lietuvos asmenybėmis. Skaitydami „Bernardą Bu豓 nustembame, kad ankstesni puslapiai „apauga“ vis įdomesniais prisiminimais, pokalbiais, laiškais, neregėtomis nuotraukomis, jog atsikvepi sulig paskutine eilute.

Gegužės 15 dieną Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje gydytojas ir poetas Jonas Tertelis pristatė šių abiejų knygų autorę, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų, Žurnalistų sąjungos ir Tėvynės pažinimo draugijos narę S. G. Markauskaitę. Vesdamas renginį, LNRS narys, Druskininkų PMMA „Branduma“ pirmininkas supažindino su autorės kūrybiniais pasiekimais. Jis džiaugėsi poetės meilės lyrika ir stebėjosi, kad iki leidinio pasirodymo ne tiek daug žinojome apie B. Bučą. Jis ir poetė jo žmona S. Nėris, kaip menininkai, vienas kitą papildė.

Saulutė kūrinio gimimo aplinkybes nusakė taip: „Mane vedė nežinojimas. Dėl to aš jį rašiau. Man pačiai buvo labai įdomu, nes atradau daug dalykų, kurių nežinojau. Susipažinau su trečiąja B. Bučo žmona Onute Kondrotaite-Bučiene iš Panevėžio rajono savivaldybės, Rabikių kaimo, kurį skiria nuo mano gimtinės apie 15 km“.

Kuo autorę patraukė B. Bučas, pats vyriausias iš septynių vaikų kaimiečių šeimoje? Trylikamečiam sūnui teko atsisveikinti su 33 metų motina, palikusia šį pasaulį. Tėvas nutarė, jog sūnus bus batsiuvys. Sužinoję, kad Panevėžio apskrityje, Puziniškyje, už maždaug 3 km nuo jų gimtinės Naurašilių, sekmadienio vakarais organizuojami švietėjiški kursai, Bernardas, avėjęs savo pagamintomis klumpėmis, ir brolis Leonas su pačiūža ant vienos kojos ir mediniu bato padu su geležėle ant kitos atsistojo ant dvaro parketo priešais rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ši filantropė globojo būsimą menininką Panevėžyje. Taip pat geraširdė Elžbieta Jodinskaitė, bibliotekininkė, apgyvendino jį savo pastogėje, duodavo pietų. Nusišypsojo laimė, kad gimnazijoje piešimą dėstė skulptorius Juozas Zikaras. Stebėtinu darbštumu pasižymėjo B. Bučas. Pasak Saulutės, „vienas užsidarydavo kambarėlyje ir dirbo dirbo, kol apako“ (laimė, regėjimas atsistatė). Per trejus metus laimėjo lito, pašto ženklų ir lošimo kortų konkursus bei 1300 litų premiją. 1926 metais baigęs Panevėžio gimnaziją, ketverius metus studijavo dailę Romoje, Briuselyje, Paryžiuje. Lietuvoje sukūrė mūsų įžymybių biustus: Vytauto, Mindaugo, Antano Juozapavičiaus, Antano Smetonos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Iškilo miestuose, miesteliuose, atmintinose vietovėse Martyno Jankaus, Petro Vileišio, Sėjėjo, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Strazdo skulptūros, paminklai Liudvikai Didžiulienei-Žmonai, 1941 metais bolševikų nužudytiems Panevėžio gydytojams. Įdomios kai kurių jo darbų įvertinimo istorijos. Kai B. Bučas laimėjo premiją už originaliausią Popiežiaus biusto skulptūrą, 6000 litų padovanojo seseriai Jadvygai. Ji, už šiuos pinigus įsigijusi nemažai turto, su šeima 1949 metais pamatė Sibirą. Sovietiniais laikais skulptorius garsėjo ne tik Lietuvoje „vaduotojo“ I. Černiachovskio, nuožmaus čekisto F. Dzeržinskio biustais, keliais paminklais Leninui.

Saulutė įsitikinusi, kad B. Bučas buvo ne mažesnis menininkas už S. Nėrį, kuriai leidinyje skirta daugiau kaip pusšimtis puslapių. Skaitytojas sužino apie šių dviejų menininkų meilę, vestuves Paryžiuje, sūnų Saulių Balandį, originalų namelį Palemone. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vyras, atplėštas nuo šeimos, pasiliko Lietuvoje. Jis neabejojo, jog žmoną Maskvoje nuodijo SSSR Aukščiausiosios tarybos sesijos metu: „Buvusi negera arbatėlė. Po jos Salomėja pradėjo tirpti“. Minint poetės mirties 10-metį, skulptorius tik 1955 metais galėjo pastatyti jos „bronzinę „bajavą“ skulptūrą vietoj baltos marmurinės lyriškos“. B. Bučas, ypač senatvėje, buvo nusivylęs valdžia, įsitikinęs, jog siekianti jį „sugniuždyti moraliai ir fiziniai ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių“. Nors nepaprastai mylėjo savo žmoną, bet po mirties buvo atskirti: poetė palaidota Petrašiūnų, o skulptorius – Romainių kapinėse.

Ne mažesnio poezijos gerbėjų susidomėjimo susilaukė ir knyga „Ilgesio paukščiai“. Vien pavadinimas atskleidžia romantinį Saulutės požiūrį į pasaulį. Poetas J. Tertelis apie šį kūrinį bylojo, jog „kiekvienas gali surasti jame sau artimų eilėraščių, meilės, džiaugsmo, skausmo momentų. Rinktinės posmai skamba kaip meilės akordai“.

Poetė Saulutė teigė, kad Druskininkuose – jau 20-asis jos abiejų knygų pristatymas Lietuvoje. Pasidžiaugė susirinkusiais, pažadėdama, jog iš čia išeis kitokie. Iš tikrųjų, pasak jos, „meilė lyg koks žaizdras degina sielą, ir darosi žmogus atviresnis, nuoširdesnis. Tai – didelė Dievo dovana. Į gyvenimą pasižiūri kitokiomis akimis ir regi jį kitokiomis spalvomis“.

Jei ankstyvojo laikotarpio Saulutės eilėraščiai apie gamtą, tai vėlesniems būdingi susimąstymo, liūdesio, skausmo, net kančios motyvai. Per pasaulį einama kaip per „lūžtantį tiltą“ ir nežinoma, ar kitame krante „suliepsnos žibintas“, ar užgrius „negailestinga tamsa“ („Per lūžtantį tiltą“). Eilėraščio pavadinimu klausiama: „Gyvenime, kas tu?“ Atsakymai mįslingi, pasibaigiantys daugtaškiu: „Mėnulio delčioj sudilęs ilgesys...“ Svajotojui ar likimo negandų aplamdytam žmogui – „kančios taurė, lig dugno išgerta...“

Rinkinio „Vilties vaivorykštė“ pavadinimas nustebino savo optimizmu. Juk laumės juosta simbolizuoja žmonijos troškimą sulaukti gražesnio pasaulio, gyvenimo. Tokio gėrio visa širdimi poetė trokšta Tėvynei, įsakmiai keturis kartus ragindama iš jos išvykusius sugrįžti. Ne veltui juos lygina su paukščiais, kurie kasmet pavasarį parskrenda gimtinėn („Išvykusiems“).

Daugiausia posmų rinktinėje „Ilgesio paukščiai“ skiriama meilės tematikai. Šis jausmas toks stiprus, galingas, visagalis, kad net mirtis bejėgė jį įveikti:

Ta dieviška kibirkštis

Klaidžios dangaus žydrynėje,

Kol sujungs dvi tyras sielas

Širdies liepsna...

(„Širdies liepsna“)

Tai – Meilės apoteozė, itin reta poezijoje... Manau, kad vis daugiau muzikų kaip saulėgrąžų atsigręš į Saulutę, ir jos meniška Meilės lyrika melodingai skambės. „Ilgesio paukščius“ skaitė ji pati, ir R. Jamantienė, ir J. Tertelis, ir A. Bolienė. Publika buvo taip panardinta į poezijos ir prozos meno gelmes, kad išėjo iš renginio kitokia.

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija