Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tarp Buožėnų ir Pasruojos

Švč. Jėzaus Širdies atlaiduose apsilankęs Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas miestelio aikštėje prie varpo

Gadūnavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios fragmentas

765-ąjį gimtadienį Gadūnavo prapijiečiai įamžino pakabindami miestelio aikštėje varpą

GADŪNAVAS. Nedaug didelių Lietuvos miestų gali pasididžiuoti šventę 765-ąjį gimtadienį, o Gadūnavas gali. Būtent 765 metai prabėgo nuo pirmojo jo paminėjimo Kuršo aktuose, kai 1253 metais įvyko dar neužkariauto pietinio Kuršo dalybos tarp Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Henricho. Lyg varpo dūžiai skamba žodžiai „Duzone“, „Degeniai“, „Gadonavas“, „Gadūnavas“. Tai – kuršių Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp Buožėnų piliakalnio ir Pasruojos (Panų kalno) alkakalnio.

2014 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės patvirtintame Gadūnavo herbe – varpas mėlyname fone su dviem liepsnelėmis, simbolizuojančiomis senuosius Degenius ir čia gamintą potašą, itin vertintą senovės romėnų, bei dervą. O varpas simbolizuoja gandą, jis skleidžia geras ir blogas žinias, kviečia miestelėnų susibūrimui ir maldai. Todėl ir savo 765-ąjį gimtadienį Gadūnavo papijos žmonės įamžino pakabindami miestelio aikštėje varpą ir iškilmingai švęsdami Švč. Jėzaus Širdies atlaidus, kuriuose šv. Mišias aukojo mons. Rimantas Gudlinkis, o pamokslą ir sveikinimo kalbą pasakė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Švęsdami jubiliejų, gadūnaviškiai rinko miestelio garbės pilietį. Juo tapo Zofija Lingienė. Pagerbti prisidėjusieji prie mietelio tvarkymo ir gražinimo. Žmonės klausėsi Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkės Janinos Bucevičės pranešimo apie Gadūnavo raidą ir kaitą, linksminosi šventiniame Buožėnų kultūros namų saviveiklininkų ir grupės „Žemaitukai“ iš Plungės koncerte. Gausiai susirinkusius į šventę žmones pasveikino seniūnė Inesa Kęsminienė, Seimo narys Valentinas Bukauskas, Telšių rajono meras Petras Kuizinas, savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas.

Gadūnavas šiais metais mini 280 metų, kai 1638 metais Degenius ir Sedą Adelhunda Gadonienė nupirko savo sūnui Vilhelmui Gadonui. Nuo tada vokiečių kilmės Gadonų (Gaden von Ceenfeld – J.B) giminė, atsikėlusi į Žemaitiją iš Livonijos, kai dalis Livonijos XVI amžiaus antroje pusėje buvo prijungta prie Lietuvos, savo likimą susiejo su žemaičiais ir Žemaitija, o Sedos ir Degenių apylinkės tapo jiems tėviške. 1783 metais, prieš 235 metus, Jurgis ir Eleonora Gadonai, skyrė lėšų statyti medinei Degenių koplyčiai, dedikuotai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Prieš 230 metų šiai koplyčiai buvo suteiktas Sedos filijos statusas, o Degeniai, pagerbiant fundatorius, vis dažniau pradėti vadinti Gadūnavu. Gadonai įsijungė į krašto politinį ir kultūrinį gyvenimą, pavyzdžiui: Voldemaras Gadonas 1617–1618 metais dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kare su Maskva, buvo Tirkšlių seniūnu, 1632 metais kaip Livonijos atstovas dalyvavo Varšuvos konfederacijoje. Jo antkapio plokštę galima išvysti Rundalės (Latvija) rūmų muziejuje. O žymiausias Gadonų šeimos atstovas – Vladmiras Dionizas Gadonas, Kražių gimnazijos ir Vilniaus universiteto auklėtinis, vos aštuoniolikos sulaukęs 1794 metais dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, siekusiame išgelbėti nepriklausomos ATR likučius. Deja, carinė Rusija buvo galingesnė. Būdamas Telšių apskrities bajorų maršalka, prasidėjus 1831 metų sukilimui, Vladimiras Gadonas buvo išrinktas sukilėlių suformuotos laikinosios vyriausybės pirmininku ir karo vadu. Caro valdžia, pralaimėjus sukilimui, iš jo atėmė visas turėtas valdas ir jose apgyvendino žydus, o Gadonų dvarui prie Gadūnavo pamažu prigijo Žydvario pavadinimas. Kad išvengtų tremties į Sibirą, Vladimiras pasitraukė į Prancūziją ir 1839 metais išleido veikalą „Statystyka Księstwa Žmudzkiego“ („Žemaitijos kunigaikštystės statistika“). Jame atsiskleidė kaip iškilus Žemaitijos patriotas. Štai kaip jis aprašo Rusijos caro valdžios sprendimą 1825 metais Palangą prijungti prie Kuršo gubernijos Latvijoje: „Negana to, pavydėjo mūsų tėvynės priešai nuo amžių prie Palangos ir prie Šventosios upės (Heilige Aa) turimo nedidelio jūros pakrantės ruoželio, kurį per karus su kryžiaus ir kalavijo riteriais, rengusiais žygius į Žemaičių žemę iš dviejų pusių – iš Prūsijos ir iš Kuršo bei Livonijos, tik stebėtinu gyventojų narsumu pavyko išlaikyti. Taigi šitas Baltijos pajūris, išsaugotas žemaičių krauju, vienu plunksnos brūkštelėjimu, įsakais paskutinėmis caro Aleksandro valdymo dienomis buvo prijungtas prie Kuršo, o įžengus į sostą Nikolajui, galutiniu įsaku visam laikui prie Kuršo prijungtas su Palangos miestu ir visa parapija, su Darbėnų ir Laukžemės parapijų dalimis. O sausuma nubrėžta siena atitraukta beveik lygiagrečiai su Baltijos jūros krantu“. Vladimiras Gadonas buvo poetas, publicistas, istorikas, jis dar 1818 metais paskelbė nedidelę poemą „Kmiotek w poddaństwie zestarzały“ („Baudžiauninkų pasenęs tarnas“), 1827 metais Palangoje užrašinėjo vietos padavimus. Daug jo surinktos medžiagos, deja, taip ir liko rankraščiuose.

Mykolas Gadonas, Telšių bernardinų mokyklos auklėtinis, 1838–1839 metais Telšių apskrities bajorų vadas ir teisėjas, taip pat rinko medžiagą apie Žemaitijos praeitį ir ją skelbė įvairiuose leidiniuose, dažniausiai po jais pasirašydamas M. G., lenkų kalba išleido knygą „Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowénskiej“ („Telšių pavieto aprašymas)“.

Po 1830–1831 metų sukilimo Gadonai išlaikė tik menkus dvarelius, turėtus apie Sedą, – Rupeikius, Užežerę. Tačiau miestelio pavadinimas visiems laikams įamžino šviesų Gadonų iš Cejenfeldo atminimą Žemaičių žemėje.

1816 metais Gadūnavo dvarininkas Tadas Navickis padavė prašymą Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, tuo metu vizitavusiam Degenių-Gadūnavo filiją, prašydamas suteikti jai parapijos teises, pažymėdamas, kad tai padės dvasiniam parapijiečių ugdymui, nes aplinkinių parapijių bažnyčios yra toli, ir pažadėjo parapijos kunigo išlaikymui skirti du valakus žemės. T. Navickio prašymą parėmė dar penki parapijiečiai. Ištyręs prašymų pagrįstumą, vyskupas 1817 m. gruodžio 29 d. Degenių-Gadūnavo filijai suteikė parapijos statusą. Nuo tada Gadūnavo vardas galutinai ir išstūmė Degenių pavadinimą. Pirmuoju klebonu tapo kun. Jurgis Digovičius. Vyskupas Motiejus Valančius apie Gadūnavo parapiją paliko tokį įrašą: „Gan gera klebonije, dirwas gera ikrietus, jawaj užder, parakwėje dosni“.

1853 metais Gadūnave buvo atidaryta parapijinė mokykla, deja, po 1863–1864 metų sukilimo uždaryta. Tačiau gadūnaviškiai nepasidavė, mokė vaikus slapta lietuviškai skaityti ir rašyti, aktyviai dalyvavo gabenant ir platinant slaptąją lietuvišką spaudą, ypač pasižymėjo knygnešiai Viktoras Norkus ir Jonas Čaplinskas. Kun. Jurgio Rupkos iniciatyva buvo įsteigta Blaivybės brolija, parapijiečiai skatinti giedoti lietuviškai.

Kan. Bonifacas Vismontas, klebonavęs Gadūnave daugiau kaip 40 metų, išvykdamas iš parapijos 1886 metais, paliko 7 tūkst. rublių naujos bažnyčios miestelyje statybai, pažymėdamas, kad čia juos uždirbo, čia ir paliks. Bažnyčios statymas – sudėtingas darbas, todėl tik kun. Baltramiejus Baltrėnas, vyskupo Mečislovo Paliulionio 1898 metais paskirtas Gadūnavo klebonu, ėmėsi naujos šventovės statybos. Per pirmuosius metus jis su parapijiečiais suruošė statybines medžiagas, o ankstyvą 1901 metų pavasarį klebonijos daržinėje įrengė patalpą pamaldoms laikyti ir, nugriovęs senąją medinę bažnyčią, pradėjo statyti naują raudonų plytų istorizmo stiliaus šventovę. Bažnyčia buvo pastatyta nuostabiai greitai – per vieną vasarą. Lapkričio 11 dieną jau naujoje bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Martyno atlaidai. Bažnyčią mūrijo septyni latviai mūrininkai, o visus pagalbinius darbus dirbo patys parapijiečiai. 1902 metais buvo įrengtas bažnyčios vidus, pastatyti tris meniški ąžuoliniai altoriai, sakykla, iš Rygos atvežti vargonai. Didysis Švč. Jėzaus Širdies altorius yra išskirtinis – įrengtas po dideliu ąžuoliniu baldakimu. 1904 metais Sankt Peterburge leistas „Lietuvių laikraštis“, atskleisdamas gadūnaviškių susipratimą ir susiklausymą, taip rašė apie Gadūnavo bažnyčios statybą: „... tą visą medžiagą sutraukė ir tas plytas sudėjo ne valia pono – didžiūno, bet noras ir pasišventimas daugelio tūkstančių prasčiokėlių – vargdienių, kurie tą darbą atliko patys, niekieno nevaromi ir nemygiami“.

1909 metais Gadūnave atidaryta pradžios mokykla. Tarpukariu miestelyje veikė pradžios mokykla, grietinės nugriebimo punktas, vėjo malūnas, kelios amatininkų dirbtuvės, parduotuvės.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, prasidėjo neramūs laikai: daug žmonių buvo ištremta į Sibirą, barbariškai griaunami nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pastatyti paminklai ir kryžiai. Gadūnavo apylinkių žmonės aktyviai dalyvavo partizaninėse kovose, 1945–1953 metais veikė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Telšių būrio partizanai, vadovaujami Juozo Akavicko-Stalino, Konstantino Galdiko-Dūdos, Stepono Paulausko-Bitės.

1950 metais buvo įkurta Gadūnavo apylinkė, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, – seniūnija. Seniūnijos plotas – 13888 ha, joje yra 29 kaimai, trys seniūnaitijos: Buožėnų, Džiuginėnų, Gedrimų. Daugiausiai gyventojų gyvena Buožėnų, Gedrimų, Kalnėnų, Gadūnavo, Džiuginėnų gyvenvietėse. O įdomiausia tai, kad seniūnijoje gyvena apylygiai vyrų ir moterų!

Gadūnavas ir jo apylinkės – darbščių ūkininkų kraštas, garsus savo žmonėmis. Padurbinio dvarelyje prieš 190 metų gimė Karolina Praniauskaitė – pirmoji moteris poetė, rašiusi eiles ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, paskatinusi lietuviškai rašyti poetą Antaną Baranauską. Brėvikių dvarelyje gyveno Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius ir jo brolis Gabrielius Narutavičius, kuris 1922 metais buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Džiuginėnų dvarelyje 1864–1866 metais dirbo rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, tarpukariu Džiuginėnų dvarelyje gyveno dailininkas, fotografas, Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis, o Siraičiuose – Andrijauskų giminė, kurios paskutinis palikuonis – dailininkas Leopoldas Andrijauskas. Kalnėnų kaime gimė ir augo poetas Pranas Genys, pirmasis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius, sovietų kalintas Macikų lageryje (Šilutės r.) ir ten miręs. Patausalės kaime gimė kun. Konstantinas Daukantas, kuris, dribdamas Šiauliuose, 1941 metais gelbėjo nacių persekiojamus žydus. Už tai buvo suimtas ir kalinamas pradžioje Kaune, o paskui išvežtas į Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovyklą ir ten žuvo. Pamarkijos kaime gimė prozininkas Leonas Zaleckis. Iš Patausalės kaimo kilusi žurnalistė, žemaičių kultūros puoselėtoja Janina Zvonkuvienė, iš Gadūnavo – žurnalistė Laima Lavastė, savamokslės menininkės – lėlininkė Stanislava Miliauskaitė-Žekonienė ir fotografė Gražina Pagojienė, surengusios miestelio seniūnijos salėje savo darbų parodas. Meile savo kraštui dega seniūnė Inesa Kęsminienė ir jos talkininkai – seniūnijos žmonės.

Graži, ežerų ir upelių turtinga Gadūnavo seniūnijos gamta: seniūnijos pakraščius skalauja Germanto, Tausalo, Ilgio, Plinkšių ežerai, tyvuliuoja Kurmio, Gudono, Luknio, Šeškio, Durbino, Gelžio ežeriukai, teka Markijos, Juodės, Sruojos, Gervalės ir Subedžio upeliai, prie jų įsikūrusios kaimo turizmo sodybos.

Istorikė Janina Bucevičė

Telšių rajonas
Gražinos Pagojienės nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“