Ganytojiška tarnystė ir misija

Popiežiaus Pranciškaus paraginimai naujiesiems kardinolams

Mindaugas Buika

Po Šv. Petro bazilikoje vykusios konsistorijos popiežius Pranciškus ir visi nauji kardinolai aplankė popiežių emeritą Benediktą XVI. Trumpas susitikimas vyko popiežiaus emerito namų – Vatikano „Mater Ecclesiae“ vienuolyno koplyčioje. Visi kartu sukalbėjo „Sveika, Marija“, popiežius emeritas Benediktas XVI kartu su popiežiumi Pranciškumi suteikė naujiems kardinolams palaiminimą

Tautinė įvairovė ir Bažnyčios visuotinumas

Apaštalų Petro ir Pauliaus liturginės šventės išvakarėse popiežius Pranciškus vadovavo dar vienai, jau penktajai iškilmingai savo pontifikato viešajai konsistorijai, kurioje aukščiausią bažnytinę instituciją, Kardinolų kolegiją, papildė 14 naujų narių, atstovaujančių 11 pasaulio šalių iš keturių kontinentų, taip praturtinančių visuotinę Katalikų Bažnyčios tarnystę. Iš birželio 28 dieną paskirtų kardinolų, 11 yra jaunesni nei 80 metų ir turi teisę dalyvauti konklavoje renkant naują galimą Popiežių – toks yra išskirtinis kardinoliškos tarnystės bruožas. Tarp šių naujų kardinolų elektorių (rinkėjų) keturi darbuojasi Romos Kurijoje: Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, 74 metų ispanas, jėzuitas, kardinolas Luizas Franciskas Ladarija Fereras (Luis Francisco Ladaria Ferrer), Popiežiaus generalinis vikaras Romai 64 metų italas kardinolas Andželas de Donatis (Angelo De Donatis), Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas (netrukus pradėsiąs eiti naujas Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto pareigas), 70 metų italas, kardinolas Džiovanis Andželas Bečiu (Giovanni Angelo Becciu), Popiežiaus labdaros tarnybos vadovas, apaštalinis elemonizarijus (išmaldininkas), 54 metų lenkas, kardinolas Konradas Krajevskis (Konrad Krajewski).

Kiti septyni nauji kardinolai elektoriai yra vietinių Bažnyčių ganytojai: Babilonijos (Irakas) chaldėjų katalikų 69 metų patriarchas Luizas Rafaelis I Sako (Louis Raphaēl I Sako), Karačio (Pakistanas) 72 metų arkivyskupas Džozefas Kutsas (Joseph Coutts), Leirijos–Fatimos (Portugalija) 71 metų vyskupas Antonijus doš Santošas Marto GCC (Antonio dos Santos Marto), Huankajo (Peru) 74 metų jėzuitas arkivyskupas Pedras Rikardas Baretas Chimenas (Pedro Ricardo Barreto Jimeno), Toamasinos (Madagaskaras) 64 metų arkivyskupas Desire Carazana (Desire Tsarahazana), Akvilos (Italija) 69 metų arkivyskupas Džiuzepė Petrokis (Giuseppe Petrocchi), Osakos (Japonija) 69 metų arkivyskupas Tomas Akinas Manjo Maeda (Thomas Aquino Manyo Maeda). Trys naujieji Kardinolų kolegijos nariai yra jau peržengę 80 metų amžiaus ribą ir negali dalyvauti konklavoje – jiems garbingas titulas suteiktas už nuopelnus Bažnyčiai. Tai – Chalapos (Meksika) 87 metų arkivyskupas emeritas Serdžijus Obesas Rivera (Sergio Obeso Rivera), Korokoro (Bolivija) 81 metų prelatas, emeritas vyskupas Toribijus Tikona Porkas (Toribio Ticona Porco) ir buvęs Klaretinų vienuolijos generalinis vyresnysis 80 metų ispanas kunigas Akvilinas Bokosas Merinas (Aquilino Bocos Merino).

Po naujų paskyrimų Kardinolų kolegijoje yra 226 nariai, iš kurių 125 yra kardinolai elektoriai, o kiti 101 jau vyresni nei 80 metų. Beje, popiežius Pranciškus faktiškai kiekvienais metais šaukia viešąsias konsistorijas ir skiria naujus kardinolus, todėl tos svarbiosios institucijos, kartais vadinamos Bažnyčios Senatu, atnaujinimas vyksta gana sparčiai. Po pastarosios konsistorijos penkerių šio pontifikato metų laikotarpiu jau beveik pusę kardinolų elektorių – 59 – yra paskyręs dabartinis Šventasis Tėvas. Iš kitų galimų naujojo Popiežiaus rinkėjų 47 yra paskyręs popiežius emeritas Benediktas XVI, o 12 – šventasis Jonas Paulius II. Popiežius Pranciškus į Kardinolų kolegiją stengdamasis skirti daugiau hierarchų iš vadinamosios bažnytinės periferijos, labai išplėtė jos tautinę sudėtį: štai, jeigu 2013 metų konklavoje jį rinko kardinolai iš 48, tai po pastarosios konsistorijos kardinolai elektoriai atstovauja jau 67 pasaulio šalims. Tarp popiežiaus Pranciškaus rinkėjų buvo 28 italai kardinolai, o dabar Italija turi 21 kardinolą elektorių. Antroje vietoje šiuo atžvilgiu lieka Jungtinės Amerikos Valstijos, turinčios 10 kardinolų elektorių.

Tenka pripažinti, kad bendro Kardinolų kolegijos narių amžiaus didėjimo (senėjimo proceso) sustabdyti nepavyko. Prieš 40 metų 1978-ųjų konklavoje Popiežiumi renkant 58 metų lenkų kardinolą Karolį Vojtilą (Karol Wojtyla), vidutinis kardinolų elektorių amžius buvo 67 metai. Po pastarosios konsistorijos 125 kardinolų elektorių vidutinis amžius beveik 72 metai. Šiuo metu jauniausias kardinolas yra Bangio (Centrinė Afrikos Respublika) arkivyskupas Dedone Nsapalenga (Dieudonne Nzapalainga), kuriam 51 metai, tačiau dauguma galimų Popiežiaus rinkėjų yra 70 metų ar vyresni. Stengiamasi, kad nuolatinis kardinolų elektorių skaičius būtų artimas popiežiaus Pauliaus VI įvestam 120 konklavos dalyvių limitui. Tai apaštalinėje konstitucijoje „Universi Dominici Gregis“ patvirtino šventasis Jonas Paulius II. 2019 metais 10 dabartinių kardinolų elektorių peržengs 80 metų amžiaus ribą, todėl, matyt, vėl bus šaukiama viešoji jų papildymo konsistorija.

Kolegijos sudėties papildymas

Birželio 26 dieną buvo pranešta, kad popiežius Pranciškus, stiprindamas Kardinolų kolegijos sudėtį, nusprendė padidinti kardinolų vyskupų skaičių. Kardinolų kolegija šiuo atžvilgiu nėra vienalytė, bet sudaryta iš formalius Romos bažnytinės provincijos garbės titulus turinčių kardinolų vyskupų, kardinolų kunigų ir kardinolų diakonų. Daugėjant Kardinolų kolegijos narių, didėjo ir jiems skiriamų Romos parapinių bažnyčių kunigų ar diakonų skaičius, dabar jau viršijantis 200. Tačiau liko nepakitęs ir Bažnyčios kanonų teisėje įtvirtintas (350 ir 352 kanonas) titulinių kardinolų vyskupų kiekis, kuris atitinka Romos šešių priemiestinių vyskupijų – Albano, Fraskačio, Palestrinos, Sabinos–Porto Mirteto, Porto–Santa Rufinos ir Veletrio–Senjo – skaičių. Be to išrinktas Kardinolų kolegijos dekanas savaime tampa kardinolu vyskupu ir jam tradiciškai priskiriamas septintosios Romos priemiestinės Ostijos vyskupijos titulas.

Dabartinis Kardinolų kolegijos dekanas Vatikano valstybės sekretorius emeritas 90 metų italas kardinolas Andželas Sodanas (Angelo Sodano) turi netgi dviejų Romos priemiestinių vyskupijų garbės titulus, nes, prieš išrenkant dekanu, jis jau turėjo Albano kardinolo vyskupo garbės titulą. Kiti kardinolai vyskupai yra šie žymūs Bažnyčios hierarchai: Fraskačio – Vatikano valstybės sekretorius emeritas italas kardinolas Tarcizijus Bertonė (Tarcisio Bertonė), Palestrinos – Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas emeritas Žozė Saraiva Martinšas (Jose Saraiva Martins, Sabinos – Vyskupų kongregacijos prefektas emeritas italas kardinolas Džiovanis Batista Re (Giovanni Battista Re), Santa Rufinos – Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas emeritas kardinolas Rože Ečegerajus (Roger Etchegeray) ir Veletrio – Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas emeritas nigerietis kardinolas Frencis Arinzė (Francis Arinze). Visi šie hierarchai yra sulaukę garbingo amžiaus (kardinolas F. Arinzė yra netgi 95 metų), atsistatydinę iš turėtų bažnytinių pareigų ir nebegali dalyvauti konklavoje. Be to, kardinolo vyskupo titulą tradiciškai gauma ir į Kardinolų kolegiją paskirti Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai. Tokie šiuo metu yra Antiochijos (Libanas) maronitų patriarchas kardinolas Bešara Butrosas al Rai (Bechara Boutros al Rahi), Antiochijos maronitų patriarchas emeritas kardinolas Nazrala Sfeiras (Nasrallah Sfeir) ir Aleksandrijos (Egiptas) koptų patriarchas emeritas kardinolas Antonijus Nagibas (Antonio Naguib).

Praplėsdamas kardinolų vyskupų grupės sudėtį, popiežius Pranciškus šį garbingą titulą nusprendė suteikti dar keturiems aktyvioje bažnytinėje tarnystėje besidarbuojantiems Šventojo Sosto dikasterijų vadovams: Vatikano valstybės sekretoriui, 63 metų italui, kardinolui Pietrui Parolinui (Pietro Parolin), Vyskupų kongregacijos prefektui, 74 metų kanadiečiui, kardinolui Markui Uelei (Marc Ouellet), Rytų Bažnyčios kongregacijos prefektui, 74 metų argentiniečiui, kardinolui Leonardui Sandriui (Leonardo Sandri) ir Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektui, 72 metų italui, kardinolui Fernandui Filoniui (Fernando Filoni). Šie hierarchai išlaiko tų pačių turėtų Romos bažnyčių titulus – trys buvo kardinolai kunigai, o kardinolas F. Filonis – kardinolas diakonas, bet dabar įgijo aukštesnį kardinolo vyskupo laipsnį. Be to, kardinolu vyskupu tapo ir į Kardinolų kolegiją pastarojoje konsistorijoje paskirtas Irako chaldėjų patriarchas L. Sako.

Aiškindamas savo naująjį sprendimą dėl kardinolų vyskupų skaičiaus padidinimo popiežius Pranciškus savo dekrete paaiškina, kad jis, kaip ir pirmtakai, labai vertina ir su broliška meile priima Kardinolų kolegijos veiklą ir ypatingą šios institucijos įnašą į apaštalo Petro įpėdinio misiją. Ypač svarbu dalintis aukščiausių hierarchų, atliekančių tarnystę Romos Kurijoje ir visame pasaulyje paplitusiose vietinėse Bažnyčiose sukaupta patirtimi. Šventasis Tėvas primena, kad pastaraisiais dešimtmečiais Kardinolų kolegija išaugo pasipildydama naujais kardinolais kunigais ir kardinolais diakonais ir kadangi kardinolų vyskupų skaičius liko nepakitęs, jis nusprendė jį papildyti, kad atitiktų bendrąją institucijos plėtrą. Beje, dar 2013 metais popiežius Pranciškus įkūrė atskirą Kardinolų patarėjų tarybą, sudarytą iš devynių tautų hierarchų, kurie birželio pradžioje rinkosi į savo 25-ąjį posėdį. Šios tarybos nariai kartu su Šventuoju Tėvu svarsto svarbiausias Romos Kurijos ir Visuotinės Bažnyčios problemas, rengia įvairių struktūrų reformų projektus.

Jėzaus perspėjimai mokiniams šiandien

Labai atsakingų užduočių akivaizdoje popiežius Pranciškus, negailėdamas aštrių žodžių, nuolat kviečia aukščiausio rango Bažnyčios hierarchus išlaikyti kuklumą ir pasiaukojančios tarnystės dvasią bei vengti susitelkimo į siaurus asmeninius interesus, garbės troškimą ir pasidavimą įvairių intrigų pavojams. Apie tai jis kalbėjo ir birželio 28 dienos iškilmingoje konsistorijoje, kurioje iš naujų kardinolų priėmė ištikimybės ir klusnumo priesaiką, jiems įteikdamas kardinoliškas insignijas: titulinės Romos bažnyčios paskyrimo pargamentą, raudoną biretą ir specialų žiedą. Homilijoje komentuodamas tos dienos Evangelijos skaitinį (Mk 10, 32–45), kuriame pasakojama apie Jėzaus ėjimą į Jeruzalę su savo mokiniais, jiems aiškinant ten laukiančius išbandymus bei perspėjant vengti šlovės ir kitų panašių ydų, Šventasis Tėvas sakė, kad evangelistas Morkus parodo  neprilygstamą Viešpaties pedagogiką.

Juk neretai lemtingų įvykių ir iššūkių akivaizdoje žmogaus širdyje atsiskleidžia slapti ir prieštaringi troškimai, kurie ne visada matomi, bet kartais netikėtai iškylantys į paviršių. Štai ir tarp Jėzaus pirmųjų mokinių, pasirodo, yra buvę savanaudiškų interesų, šlovės troškimo, pavydo, intrigų, prisitaikėliškumo, pirmumo siekio. „Tokios rūšies mentalitetas ne tik išsekina ir silpnina bendrystės ryšius, bet tiesiog įkalina nenaudinguose ir bevaisiuose ginčuose“, – nurodė popiežius Pranciškus. Anuomet, iškilus pavojui, kad bus nutolta nuo susitelkimo į svarbiausią tikslą – Kryžių ir Prisikėlimą – nepaliaudamas eiti priekyje Išganytojas mokinius griežtai subara, kad dvasiniame vadovavime neturi būti nieko panašaus į pasaulietinių valdovų elgesį. „Jūs gi žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų būti didžiausias iš jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 42–44). Radikalus, bet pagrįstas pareiškimas, pridedant, kad pats Dievo Sūnus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti“ (Mk 10, 45). Štai kur (tarnavime ir aukoje) yra evangelizacinės misijos sėkmė, o visos tos „rūmų intrigos“, deja, pasitaikančios ir kurijų tarnybose, užnuodija bažnytinę atmosferą, menkina sielovadinių darbų vaisingumą, trukdo mūsų pačių tobulėjimui ir šventumo siekiui.

Viešpaties perspėjimas išsaugojo pirmųjų mokinių bendruomenę nuo nereikalingo blaškymosi ir įgalino nukreipti visus resursus, siekius, širdis į vienintelį dalyką, kuris yra esminis, – apaštalinę misiją. Tai aktualu ir mūsų dienomis, nes dabar kaip niekada reikia atsivertimo, širdies perkeitimo, tikro Bažnyčios atsinaujinimo misijų užduočiai, kuri įvardijama kaip naujoji evangelizacija. „Turime liautis žiūrėję savo naudos, gynę tik savus interesus, kad galėtume rūpintis tuo, ko nori Tėvas, – aiškino popiežius Pranciškus naujiesiems Kardinolų kolegijos nariams – Atsivertimas iš mūsų nuodėmių ir egoizmo neturi būti savitikslis, bet brandinti ištikimybę ir pasiryžimą misijai“. Reikia žvelgti tiesai į akis, matyti tikėjimo brolių ir seserų sutrikimą bei netektis tiek agresyvaus sekuliarizmo Vakaruose, tiek persekiojimų ir diskriminacijos kitose pasaulio dalyse akivaizdoje ir būti pasiruošusiais jiems padėti, juos ganytojiškai palydėti, dėl visų ir kiekvieno aukotis. Ir pirmiausia reikia stengtis, kad patys netaptume kliūtimis šiame kelyje dėl savojo trumparegiškumo ar dėl to, kad nuolat ginčijamės, kuris iš mūsų yra svarbesnis. Jeigu užmirštame savąją misiją, „jei išleidžiame iš akių konkrečius mūsų brolių ir seserų veidus“, mūsų gyvenimas tampa uždaras, nes siekiama įgyvendinti tik savus interesus ir užtikrinti savąjį saugumą. Tada stiprėja pagieža, kartu su liūdesiu bei skauduliais ir vis mažiau vietos lieka kitiems, vargšų problemoms, bažnytinei bendruomenei, nebegirdimas Viešpaties balsas...

Autoritetas gimsta iš pagalbos kitiems

Prisiminęs griežtą Jėzaus perspėjimą mokiniams, kad tarp jų neturėtų būti jokio savanaudiškumo ir kad „kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 44), Šventasis Tėvas šiuos žodžius prilygino Kalno pamokslo palaiminimams ir šlovės giesmei (Magnificat), kurią turime giedoti kiekvieną dieną. Tai yra Viešpaties patvirtinimas, jog Bažnyčios autoritetas auga jai gebant ginti žmonių orumą, gydyti dvasines žaizdas, gaivinti žlungančias viltis. Reikia nuolat prisiminti, kad, Išganytojo pavyzdžiu, Bažnyčios lyderių užduotis yra nešti Gerąją  naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą, akliesiems – regėjimą, vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malonės metus (plg Lk 4, 18–19). Baigdamas įspūdingą homiliją popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ir dabar keliaujama į Jeruzalę ir Viešpats, žengdamas priekyje, nuolat aiškina, kad tikras ganytojiškas autoritetas gimsta iš gebėjimo pasilenkti prie kitų ir taip tarnauti Kristui. „Autoritetas ateina iš nuolatinio prisiminimo, kad Jėzus prieš nulenkdamas galvą ant kryžiaus, nedvejodamas pasilenkė ir mazgojo kojas mokiniams“, – sakė Šventasis Tėvas. Taigi, didžiausia garbė, kurią galime gauti, ir didžiausias paaukštinimas, kurio galime susilaukti, – tai tarnavimas Kristui tikinčioje Dievo tautoje, tarnaujant Jam visiems alkstantiems, užmirštiems, įkalintiems, ligoniams, kenčiantiems įvairias priklausomybes, visiems apleistiems, realiems žmonėms su jų gyvenimo istorijomis ir patirtimis, viltimis ir nusivylimais, skauduliais ir žaizdomis.

„Tik tokiu būdu mūsų ganytojiškas autoritetas tikrai turės Evangelijos skonį ir nebus kaip „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1), – aiškino popiežius Pranciškus. – Nė  vienas iš mūsų neturi jaustis už ką nors „viršesnis“ ir niekas neturi į kitus žvelgti iš aukšto. Į asmenį mes galime taip žiūrėti tik tuomet, kai matome parpuolusį ir padedame atsikelti“. Taip kalbėdamas jis rėmėsi didelį autoritetą turėjusio šventojo Jono XXIII dvasiniu testamentu, kuriame Vatikano II Susirinkimą sušaukęs Popiežius pirmiausia dėkojo Dievui už neturto malonę, labai sustiprėjusioje jo, kaip kunigo ir vyskupo, tarnystėje. „Esu laimingas, galėdamas mirti vargšas, nes viską išdalinau pagal poreikius bei savo nuosaikaus ir paprasto gyvenimo aplinkybes tarnystėje vargšams ir šventajai Bažnyčiai“, – pabrėžė geruoju Popiežiumi vadintas šventasis Jonas XXIII. Pastebėjęs, kad niekada nei sau, nei kitiems, netgi draugams nesiekęs gauti daugiau pinigų, aukštesnių pareigų ir palankumo, jis pripažino, jog išorinė gerovė neretai užkirsdavo kelią trokštamam dosnumui ir tikrai reikiamos pagalbos raiškai.