Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Savaitė su malda marijonų centre

Prie palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriaus Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC pašventino padėkos ženklus – votus

Marijonų vienuolyno sode dainavo operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius

Atlaidų procesijoje – Gabono sostinės Libervilio arkivyskupas Bazilis Mve Engonas ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC

Diakonas Saulius Andriuška neša votus

Atlaidų procesija

Pagrindinę atlaidų dieną šv. Mišias aukojo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana, koncelebravo vyskupai ir kunigai

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, svečias iš Afrikos, Gabono sostinės Libervilio arkivyskupas Bazilis Mve Engonas ir Šv. Sosto diplomatinės misijos Gabone vadovas mons. Rolandas Makrickas

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila laimina prie agapės stalo susirinkusius atlaidų dalyvius

Atlaidai Marijampolėje, skirti Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC įžengimo į Vilniaus vyskupo sostą 100-mečiui

Liepos 8–15 dienomis Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje vyko kasmetinis Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC paskelbimo palaimintuoju minėjimas. Visą savaitę plūdo minios tikinčiųjų, piligrimų, panorusių pamąstyti, pasimelsti, pabūti Dievo ir Palaimintojo artumoje.

Liepos 8-oji, sekmadienis, buvo pirmoji atlaidų diena. Tradiciškai ji būna padėkos už patirtas malones ir šeimų diena. Šv. Mišių aukai to sekmadienio vidurdienį vadovavo Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. Po šv. Mišių jau prie Palaimintojo altoriaus jis pristatė dvasinius ir fizinius pagijimus patyrusių žmonių liudijimus, pašventino padėkos ženklus – votus. Savo išgyvenimus ir Dievo malonę užtariant Palaimintajam liudijo keletas tikinčiųjų.

Liepos 9-ąją, pirmadienį, atlaidai prasidėjo katecheze. Ją vedė Miroslavo parapijos klebonas, teologijos daktaras kun. Miroslavas Dovda, pakviesdamas apmąstyti „Carito“, Maltos ordino, Kolpingo draugijos ir visų socialinių darbuotojų bei savanorių pasišventimą, kalbėjo apie tai, kas yra Bažnyčios socialinis mokymas ir kiek dėmesio šiai veiklai skyrė Palaimintasis. Juk iš tiesų jis yra socialinio judėjimo Bažnyčioje pradininkas. Kunigas pristatė įvairius šaltinius darbininkų klausimu nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ paskelbimo 1891 metais iki Tėvo Jurgio straipsnių bei laiškų ir pamokslų (1909 metais), kuriuose jis skatino veikti, kurti draugijas problemoms spręsti. Palaimintasis buvo gerai teoriškai pasirengęs, domėjosi visuomenės gyvenimu, buvo įsitikinęs, kad visuomenės problemas turi spręsti pati visuomenė, Bažnyčia ir valstybė, todėl reikalingas jų bendradarbiavimas.

Nuo antradienio iki sekmadienio šv. Mišių aukai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, vyskupijos dekanatų kunigai bei kunigai iš kitų vyskupijų: kun. Antanas Degutis – iš Kanados, kun. Marius Talutis – iš Punsko, kun. Virginijus Grigutis – iš Vokietijos, kunigai iš Vilniaus arkivyskupijos, vysk. nominatas Algirdas Jurevičius. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila kasdien džiaugėsi tikinčiųjų ir piligrimų gausa, dėkojo broliams kunigams, draugijų nariams. Linkėjo kuo labiau priartėti prie Palaimintojo asmenybės, ieškoti Jo dvasinio užtarimo, ramybės ir džiaugsmo, kad kuo dažniau ir su giliu įsitikinimu galėtume ištarti: Viešpatie, ateinu vykdyti Tavo valios...

Antradienio, liepos 10-osios, katechezę ir homiliją sakė Šilavoto klebonas kun. Remigijus Gaidys. Tai buvo diena, kai tikintieji meldėsi už Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojus. Kunigo apmąstymuose daug dėmesio skirta Palaimintajam. Pristatęs vardo Jurgis išaiškinimą – Georgij Pobedonosec – kunigas Remigijus priminė, kiek bėdų ir vargų griuvo ant Lūginės vaikelio, ir kaip jis nugalėjo visus sunkumus, nes mylėjo Dievą, giliai tikėjo ir mokėjo skaityti laiko ženklus. Kunigas pabrėžė, kad tik visavertis religinis gyvenimas viską sustato į savo vietas. Todėl žvelgdami į Palaimintąjį, matydami ir laikydami jį pavyzdžiu, tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Evangelizuodami esame raginami išeiti iš komforto zonos, neteisti kitų, ypatingą dėmesį skirti vargšams, atstumtiems, marginalizuotiems. Mes patys ruoškime dirvą, sėkime, nors vaisių ir neparagausime; mokykime maldos patys melsdamiesi. Apibendrindamas kun. R. Gaidys pabrėžė, kad ir atgailaudami turime atrodyti atpirkti (šv. Pranciškus), turime mažiau skųstis, dejuoti, kaltinti valdžią, bet patys privalome veikti, keisti save ir aplinką. Homilijoje kalbėta apie žiniasklaidos problemas, aptarta, kaip Palaimintasis kibtų ir į šią sritį, nes žodžio galia yra milžiniška.

Liepos 11-oji, trečiadienis, skirta švietimo ir žiniasklaidos darbuotojams. Tikintieji kartu su piligrimais iš Šakių dekanato meldėsi prašydami Viešpaties stiprybės ir išminties, kad tikybos mokytojai, katechetai, visi švietimo ir žiniasklaidos darbuotojai savo žodžiu ir pavyzdžiu neštų ir skelbtų Evangelijos žinią. Dėkota Dievui už visas Jo malones, gautas užtariant Palaimintajam. Gražiu pavyzdžiu tapo tradicinis vaikų iš Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos po Pirmosios Komunijos apsilankymas atlaiduose, vadovaujant klebonui Šakių dekanui kan. Donatui Jasulaičiui.

Tą dieną katechezę ir homiliją sakė Pilaitės bažnyčios klebonas, licenciatas kun. Ričardas Doveika. Jis kalbėjo apie šeimos vaidmenį ugdant vaikus, pabrėžė jos pirmenybę prieš mokyklą. Šeima negali visą atsakomybę už vaiką perkelti ant mokyklos pečių, nes ji yra tik pagalbininkė, o ši nelengva pareiga – vaiko ugdymas – yra šeimos pareiga! O artimiausią santykį su vaiku turi tik tėvai. Nuo jaunimo ugdymo priklauso pasaulio ateitis ir visų mokytojų pareiga – ugdyti jaunimą siekiant bendro visų gėrio. Šiandieniniai iššūkiai kėsinasi sumažinti ar visai atimti viltį, neigiami ar negatyvūs procesai tolina nuo visuotinio gėrio, todėl mokytojų ir katechetų paskirtis – ugdyti sveiko pasaulio vaizdą, kurti dvasinį pozityvą, aiškinti ir atskleisti tiesos falsifikavimus, iškreiptą komunikavimą. Homilijoje kunigas aptarė meilės ir savo pašaukimo kunigystėn esmę: žiburys nežibės, jei jame nebus alyvos, Evangelijos skelbėjas nebus geras, jei nebus meilės ir šventumo, o iš Palaimintojo gyvenimo ir veiklos matome, kad jis naudojo visus savo talentus skelbti Kristų ir Bažnyčią, nešė Juos žmonėms net sunkiausiomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Pagrindinė meilės pareiga – būti kartu su savo mylimuoju, Dievu. Tik bendrystė su Juo padeda mums „lopyti vieni kitų žaizdas“ ir tapti bendruomene, Bažnyčia. O kai Dievo nėra, moralė tampa tuščia, žmogus be Dievo yra tuščias, arogantiškas, bedvasis. Atsakymas į klausimą, „kodėl aš, kunigas, tikiu Dievą?“, skambėjo ypač įtikinamai: „Todėl, kad pirmiausia tikiu žmogumi, nes Dievas juo tapo, nusileido į žemę, apsivilko žmogumi. Tikiu į Dievą, nes tikiu į žmogų; kas tiki į žmogų, atras Dievą, kas tiki į Dievą, nepastums žmogaus. Tokia ugdytojo pozicija dažnai bus papiktinimo šaltinis, todėl turime paklausti savęs, ar turime drąsos atlikti užduotį sąžiningai, teisingai, su meile. O atlygis už visa tai – pats Dievas“.

Liepos 12-ąją melstasi už kunigus, pašvęstojo gyvenimo asmenis. (Susirinko piligrimų iš Lazdijų dekanato, Leipalingio, Druskininkų ir Ratnyčios parapijų, Palaimintojo draugijos nariai.) Katechezę ir homiliją sakė kun. Kęstutis Brilius MIC. Jis kalbėjo apie kunigus, kunigystę, vienuolystę, Dievui pasišventusius asmenis bei šiandieninę situaciją gyvenime ir kultūroje. Dar 1923 metais Nobelio premijos laureatas, žymus Vakarų Europos filosofas ir humanistas Albertas Šveiceris skaudžiai kalbėjo apie beasmenę prisitaikėlišką asmenybę, apie moralės ir jos principų nebuvimą bei jų šalinimą iš gyvenimo, kultūros, meno. Modernūs šiandien terminai – „kultūros vartojimas“, „kultūros industrija“, „turizmo pramonė“, tačiau sukūrus kultūros industriją, laimės ir džiaugsmo koeficientas nepadidinamas. Kyla klausimas, kaip toli eis kūrybinės inovacijos ir industrija? Plintanti priklausomybė nuo kompiuterio ir vis didėjantis nuasmenėjimas bei nuasmeninimas, atsakomybės vengimas skatina bevardystę, anonimiškumą. Kitas filosofas humanistas Erichas Fromas tai vadino byrančiu žmogaus suvidurkinimo procesu, vidutinybės apraiškomis. Palaimintasis kalba apie kunigystės nešamą žiburį, apie sekimą paskui Kristų ir kryžiaus nešimą. Kas iš tiesų nori vykdyti Jo valią, tas supras, nepaskęs žodžių, laiko, kalbų tvane. Jau Palaimintojo laiku sudygo mūsų dienų piktžaizdės, todėl kunigijai, kuri šiandien tarnauja ir darbuojasi dėl Dievo, sielų išganymo, būtina kūrybiškai ir sąžiningai tarnauti, kad ištesėtų duotus pažadus. Homilijoje kunigas Kęstutis priminė psalmės ir Šventojo Rašto žodžius apie Dievo valios vykdymą ir darbininkų mažumą didelėje pjūtyje, priminė šiandienos situaciją, kai svarbu ne kas yra, bet kaip atrodo ar kaip yra pristatoma. Todėl Bažnyčios paskirtis – atvesti prie tiesos šaltinio ir pamaitinti dvasiniu maistu (rinktiniais kviečiais). Koks turėtų būti kunigo vaidmuo ir ką turėtų kaimenė pasistengti dėl jo padaryti? Kunigai irgi yra pavojuje, t.y. išnykti bevardystėje, suvienodėti, tapti anonimais, tokie, kokius pristato žiniasklaida. Tačiau mums pavyzdys yra Palaimintasis, kurio tarnystė veda mus prie Meilės ir pažinimo šaltinio: Aš būsiu visų mokytojas ir tėvas, šviesiu, kad pažintute Dievą, Kristų ir Bažnyčią. Didžios manęs laukia priedermės... stengsiuosi apglėbti visus, nuo šiol mes viena didelė šeima. Atidarykite savo širdis.

Liepos 13-oji buvo skirta ligoniams, slaugytojams ir medikams bei kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių ir jų šeimų nariams. Vilkaviškio dekanato dieną dalyvavo daug jo tikinčiųjų ir kunigų. Gausiau nei kasdien Bazilikon buvo suvežti ligoniai ir globotiniai iš įvairių Marijampolės miesto globos namų.

Katechezę ir homiliją sakė Balbieriškio klebonas, kun. filosofijos licenciatas Remigijus Veprauskas. Jo mintys skirtos kenčiantiesiems ir jų pagalbininkams. Prašydami Dievo priimti mūsų priklausomybes, ligas, negalias, turime suprasti, kad šios bėdos niekada neišnyks, problemos nebus iki galo išspręstos. Tai gali dvejopai veikti žmogų: vesti į nuliūdimą, užsisklendimą arba subrandinti kančioje, pagilinti tikėjimo suvokimą, nes kančia ir kryžius yra Kristaus ženklas; esame kviečiami kasdien nueiti su Jėzumi Jo kelią, nešti savo kryžių kartu su Juo. Viena iš didžiausių mūsų bėdų, priklausomybių – alkoholizmas. Palaimintasis tai suvokė ir rašė apie mūsų tautos žaizdą – girtuoklystę (1910), kuri pasigrobia žmogų, sunaikina asmenybę. Negebėjimas gyventi vidinio gyvenimo yra negebėjimas pozityviai spręsti savo problemų. Malda, kuri pripildo mūsų vienatvę, padeda dvasinio veido ieškojimui. Palaimintasis pastebi, kad žmogus linkęs atidėlioti savo dvasinio gyvenimo tobulinimą, o bebėgiojant, besirūpinant kasdieniais reikalais, panirus į buitį, dvasia pamažu išsenka, išdžiūsta, menkėja ir nusilpsta. Dievas per Palaimintąjį nori mums parodyti, kad pergalė prieš blogį galima tik vienybėje su Kristumi. Esame kviečiami griežtai ir nenuilstamai kovoti su blogiu, išrauti jo šaknis, ypač girtuoklystę, kuri yra daugelio bėdų priežastis: nesąžiningumo, skurdo, vagysčių... Jėzus vienija ir jungia mus, kviečia Jo vardu gydyti ir slaugyti ligonius. Jis nori padėti vargšams mūsų rankomis; uždėkime savo rankas ant ligonių ir kenčiančių melsdami Palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu palengvinti jų dalią. „Nebijokime būti įtraukti ir darbuokimės Kristaus vardu“, – baigdamas katechezę linkėjo kunigas. Homilijoje kun. R. Veprauskas pratęsė mintis apie visų ligų ir priklausomybių prispaustuosius bei meilės apaštalus, gydytojus, slaugytojus ir globėjus. Atrodo, kad liga vargina kūną, kad serga tik kūnas, nes jį matome pirmiausia, tačiau žmogaus vidus atakuojamas dar stipriau ir atkakliau, o fizinės ligos dažnai atsiranda, nes nesame vienybėje su Kristumi. Todėl labai svarbu būti stipriems ir prašyti Dievą palaimos ir užtarimo gydytojams, slaugytojams, nes jie gydo ne tik kūną, bet ir sielą. O to penktadienio vakaras buvo skirtas maldai už kenčiančius nuo priklausomybių bei jų šeimų narius. 18 val. šv. Mišioms vadovavo kun. Vytautas Antanas Matusevičius, Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Melstasi prašant išlaisvinimo malonės kenčiantiems nuo priklausomybių ir ramybės bei vilties malonės jų artimiesiems. Kunigas homilijoje kalbėjo apie kiekvieno iš mūsų pašaukimą būti laisvam ir atsakingam, pašaukimą, už kurį reikia kovoti, nes gyvenimas – kova, kartais lengvesnė, kartais sunkesnė, bet ir kova su priklausomybėmis. Šioje kovoje tarp Bažnyčios ir antibažnyčios blogis labai akivaizdus, jis net neapsimetinėja, ir stipriausias ginklas šioje kovoje – meilė. Palaimintasis J. Matulaitis pasirinko blogį nugalėti gerumu. Apžvelgęs nuodėmės ir priklausomybės anatomijas, kun. V. A. Matusevičius priminė, kad priklausomybė yra bėgimas nuo problemos, bandymas užpildyti tuštumą, nes atsiranda netikras, iškreiptas santykis su Dievu, netenkama ramybės. Svarbu tikėti, nuoširdžiai ir giliai, kad Dievui visa įmanoma, išspręsti žmogaus problemas taip pat. Jėzus visada yra viltis! Mus sustiprina Eucharistija, išpažintis, kasdienis Šventojo Rašto skaitymas, adoracija, Rožinio malda. Tik apsisprendęs ir darydamas konkrečius darbus žmogus su Dievo pagalba pradės vaduotis iš priklausomybių.

Septintoji atlaidų diena, liepos 14-oji, buvo katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena, skirta Marijampolės dekanatui. Katechezę ir homiliją sakė psichologijos magistras, teologijos licenciatas kun. Rytis Baltrušaitis. Pradėdamas malda ir kvietimu prašyti Palaimintojo užtarimo, kad užtektų jėgų darbuotis bendruomenėje, kunigas apmąstė daugelio šiandieninių žmonių situaciją: vienatvę ir vienišumą, gyvenimą užsidarius ir be džiaugsmo. Vienatvė lydima aplinkinių abejingumo, nenoro paguosti, išklausyti kitą, pasidalinti savo išgyvenimais ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Jeigu mus į bendruomenę jungia ne Kristus, tai mes – ne bendruomenė, o grupė žmonių, suėjusių pagal tam tikrus interesus, savo poreikius ar pomėgius. Dabar daugelis net nenori priklausyti bendruomenei; tokiu atveju vėl reikia prisiminti Kristų: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Dėl žmonių, dėl jų pilnesnio gyvenimo Jis sukūrė bendruomenę. Bet jai reikalingas tikėjimas, Šv. Dvasios veikimas ateina tik per tikrą, nuoširdų tikėjimą. Gyvenimas bendruomenėje yra sudėtingas, bet įmanomas; bendruomenė moko tarnauti, pasitikėti kitais. Turime paklausti savęs, kiek esame kuriantys savo parapijoje, o kiek stovime šone ir kritikuojame. Mes visada esame kelyje ir juo keliaudami prašykime Palaimintojo užtarimo, kad būtume atviri, geranoriški ir drąsūs.

Homilijoje kunigas Rytis aptarė tos pačios citatos iš Evangelijos turinį ir kodėl visą savaitę kartojama ta pati ištrauka apie 72 mokinius. Į klausimą atsakydamas klausimu, ar pavyko tai pasiekti mūsų gyvenime, ar Dievo gailestingumo mūsų gyvenime tapo daugiau, ar gyvenimas pagal Evangeliją tapo mūsų savastimi, kunigas kalbėjo, kad 72 – daugiau nei skaičius; Kristus šaukia ir šauks sau reikalingus žmones, o 72 – visi pašauktieji, vadinasi, ir mes, ir jau nepavyks pasislėpti, o teks eiti ir skelbti. Mūsų bruožas, identitetas yra skelbti Kristų; Evangelijos skelbimas visada susijęs su neturtu, tai paradoksalu, bet Kristus eidamas ant kryžiaus save apiplėšė, nieko nepasiliko, tik Dievo Žodį. Mūsų laukia šis Žodis, o jis dažnai žmonių nepriimamas. Apie tai kalbama antrojoje Šv. Rašto citatos dalyje – apie avinėlį tarp vilkų, avinėlį, kurį turime atrasti ir juo sekti, o kryžius yra tas tiltas, kuriuo mes atėjome ir einame, tik mūsų nuodėmės yra lyg vilkų padarytos žaizdos, kurias gydo ir keičia tik meilė. Baigdamas homiliją kunigas pakvietė visus prašyti Palaimintojo užtarimo, nes jis pats puikiai žinojo, ką reiškia būti tarp vilkų, o kartu patyrė daug meilės ir gailestingumo iš Dievo.

To šeštadienio pavakarė buvo ypatinga. Maldininkų laukė Vigilijos šv. Mišios, Švč. Sakramento adoracija ir Žiburių procesija Švč. Mergelės Marijos garbei. Pasitikome pėsčiųjų piligrimų grupę iš Lenkijos, Sokulkos miesto, vadovaujamą seserų Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių. Nuvingiavo nurimusio miesto gatvėmis šviečianti procesija, tauriai ir iškiliai skambėjo giesmė Švenčiausiajai Mergelei, ore sklandė ypatinga nuotaika, visus einančiuosius apglėbė Dievo meilė.

Pagrindinė atlaidų diena, liepos 15-oji, buvo skirta Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio jubiliejui. Sekmadienio katechezę skelbė teologijos dr. kun. Vilius Sikorskas. Po jos gausiai susirinkę tikintieji, vadovaujant diakonui Sauliui Andriuškai, meldėsi šv. Rožinį. Katechezėje kunigas prisiminė Palaimintojo laiškus savo draugui vyskupui Pranciškui Būčiui, kuriuose jis apgailestavo, kad Lietuvai dar nieko gero nepadarė. Taip turėtume mąstyti ir mes. Juk mes mylime Tėvynę. Ji danguje, o ši, žemiška, yra tos, dangiškosios, pirmavaizdis. Mūsų žemiškoji Tėvynė turi stiprią sąsają su dangiška. Kuo galėtume pamatuoti meilę Tėvynei? Ar Tėvynė tik ta žemė, kur gimei ir gyveni? Ne, tai – protėvių papročiai, kalba, tėvų palikimas. Krikščionis turi mylėti Tėvynę (reikėtų prisiminti, kad žodis tėvynė kilęs iš žodžio tėvas), nes tai – Dievo duota žemė, kuri niekada negali būti prarasta. Tai suprasdamas Palaimintasis dar 1907 metais ragino stoti į darbą, ne tūnoti, bet judėti, imtis veiklos, kurti stiprias bendruomenes, sugriebti brolius už rankų ir vesti į tiesą, į gyvenimą.

Palaimintasis J. Matulaitis mums ir šiandien yra pavyzdys ir nuoroda; jis aktualus visiems: nuo vyskupų, kunigų iki intelektualų, o jo atliktas darbas leidžia mums vadovautis savo gyvenime ir darbe.

12 valandos šv. Mišioms vadovavo ir homiliją sakė Apaštališkasis nuncijus Baltijos šalyse arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). Koncelebravo svečias iš Afrikos, Gabono sostinės Libervilio arkivyskupas Bazilis Mve Engonas (Basile Mve Engone), Lietuvos vyskupai Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Vilniaus arkivyskupo augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras Darius Trijonis Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Šv. Sosto diplomatinės misijos Gabone vadovas mons. Rolandas Makrickas, LVK Generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius, pasiruošimo Popiežiaus vizitui komiteto generalinis sekretorius kun. Saulius Rumšas OP bei Lenkijos marijonų provincijolo atstovai kun. Tadeušas Byčkovskis (Tadeusz Byczkowski) MIC ir Janušas Kosmovskis (Janusz Kosmowski) MIC. Nuncijus džiaugėsi galimybe būti Marijampolės Bazilikoje ir švęsti palaimintojo J. Matulaičio atlaidus, nes ir šiandien tėvas Jurgis yra drauge su tikinčiaisiais, yra pavyzdys vyskupams, nes šis sielų ganytojas mokėjo gyventi visiems, buvo kunigas pagal širdį, kunigas, kuriame katalikiška tauta visada gali rasti pagalbą, užtarimą, palaikymą. Nuncijus kalbėjo apie būsimą Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje, nes jam, popiežiui Pranciškui, visada rūpėjo ir buvo svarbios tos šalys, kur žmonės kenčia ar neseniai kentėjo sunkumus; jo ganytojiškas vizitas skirtas visiems katalikams padrąsinti.

Sekmadienio šv. Mišiose dalyvavo gausūs piligrimų būriai iš Lietuvos, aktyviai į liturgiją įsijungė Pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai. Iškilmės baigėsi eucharistine procesija. Po baigiamojo palaiminimo Marijonų vienuolyno sode prasidėjo koncertas: grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, dainavo operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius. Po bendravimo agapėje daugelis piligrimų išvyko į Pal. Jurgio tėviškę Lūginės kaime. Ten 15 val. koplytėlėje vadovaujant seserims vienuolėms, meldėsi Dievo gailestingumo vainikėlį. Kiti lankė naują specialiai Pal. J. Matulaičio MIC vyskupystės 100-mečiui parengtą parodą.

Žvelgiant į visą atlaidų savaitę reikia prisiminti, kad kasdienes iškilmes praturtino ir puikiai giedojo Alytaus, Veiverių, Šakių, Seirijų ir Krikštonių parapijų jungtinis, Vilkaviškio katedros, Česlovo Sasnausko kamerinis, Bazilikos ir Šv. Vincento Pauliečio parapijos jungtinis choras. Kasdieninėse pasivedimo pal. Jurgiui pamaldose kunigai asmeniškai meldėsi už tikinčiuosius, o tikintieji prisilietimu prie palaimintojo Jurgio sarkofago pasitikėdami Dievo gailestingumu prašė įvairų malonių Palaimintajam užtariant.

Baigėsi palaiminga ir palaiminta savaitė. Ką mes išgyvenome? Kiekvienas individualiai, kiekvienas savaip patyrė tuos pačius jausmus – džiaugsmą ir artėjimą prie Dievo, ramybę ir bendrystę su žmonėmis, dėkingumą už patirtas malones. Dabar beliko tik auginti, brandinti, puoselėti, saugoti ir laukti kitų tokių stiprių susitikimų su Dievu!

Parengė Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Redos BRAZYTĖS nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“