Bažnyčia, patyrusi "tremtį"
Kiekviena Anykščių krašto bažnyčia
turi savo istoriją, šventovių sienos mena daugybę įvykių, faktų.
Ne išimtis ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia.
Šiems Dievo namams buvo lemta patirti netgi "tremtį"
- iš dvaro rūmų bažnyčia buvo iškeldinta į ... daržinę. Siekdami
išsaugoti savąją bažnytėlę, burbiškiečiai sovietmečiu važiavo
pagalbos prašyti į Maskvą.
Maldos po rūmų skliautais
Dvarininkai Venclovavičiai Burbiškyje,
netoli Anykštos upelės, 1853 metais pasistatė neoklasicistinio
stiliaus dvaro rūmus. Vėliau dvarą nupirko darbštus ūkininkas
Kriaučionis, o iš šio savininko rūmus nupirko iš Amerikos į gimtąjį
kraštą grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela.
Šis kunigas 1932-aisiais antrajame rūmų aukšte įrengė koplyčią,
kurioje pradėtos aukoti šv.Mišios. Dar po metų pirmajame aukšte
dvaro rūmų savininkas savo lėšomis įrengė Romos katalikų bažnyčią.
Kun. P.Zabielos iniciatyva iš aplinkinių kaimų buvo sudaryta parapija.
Kaip teigiama Broniaus Kviklio enciklopediniame žinyne "Mūsų
Lietuva", 1935-ųjų metų duomenimis, Burbiškio parapijai priklausę
1986 tikintieji.
Mirus kun. P.Zabielai (Amžinybėn jis išėjo 1936 m. lapkričio 9
d.), Dievo žodį tikintiesiems skleidė kiti dvasininkai, bažnyčia
po dvaro rūmų skliautais sutraukdavo daug tikinčiųjų. Kai kas
dar turi išsaugojęs senas fotografijas, kuriose užfiksuotas Burbiškio
dvaras su viršum stogo iškilusiu kryžiumi - bažnyčios simboliu.
Tačiau sovietmečiu bokštelis su kryžiumi buvo nugriautas, o bažnyčia
- uždaryta.
Tikintieji "trukdė"...
pamokoms
Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas,
centriniuose rūmuose įkurdinta mokykla. Ne visiems mokytojams
patiko kaimynystėje esanti bažnyčia, į įvairias institucijas pasipylė
skundai. Esą tikinčiųjų maldos, šventos giesmės, kunigų pamokslai
trikdo moksleivių dėmesį, mokytojai negali vaikų auklėti ateizmo,
komunizmo dvasia, bažnyčia daro "neigiamą" poveikį vaikams.
"Buldozerinio ateizmo" propaguotojams tokie skundai
buvo labai reikalingi ir naudingi. Juk tuo metu į religiją, Katalikų
Bažnyčią, kunigus, tikinčiuosius buvo žiūrima labai neigiamai,
piktai, visokie draudimai varžė tikėjimo laisvę. Jeigu būtų įstengę,
tokie "komunizmo šaukliai" ilgai nesvarstę būtų sunaikinę
visas bažnyčias. Tiesa, daug Dievo namų buvo paversta sandėliais,
įvairiausiomis įstaigomis, tačiau uždrausti žmonėms išpažinti
katalikų tikėjimą, sunaikinti visas bažnyčias netgi ir patys didieji
ateistai bei aktyvistai neįstengė.
O su Burbiškio bažnyčia susitvarkyti buvo labai lengva - juk ji
"trukdė" mokyklai, juodu ant balto buvo aprašinėjama
"neigiama" maldos namų įtaka jaunajai kartai, iš Burbiškio
mokyklos keliavo skundai, pasirodė rašiniai vietinėje ir respublikinėje
spaudoje.
Todėl Anykščių "rajkome" buvo padėtas taškas: "Burbiškio
bažnyčią uždaryti". Tam sudaryta ir nemaža komisija, kuri
turėjo perduoti patalpas mokyklai, bažnyčios turtą priimti ir
pasiskirstyti kitoms parapijoms ar visai sunaikinti ir pan.
Tai ir buvo padaryta. Tiesa, burbiškiečiai nenorėjo su savąja
bažnytėle taip lengvai atsisveikinti, jie bandė netgi neįsileisti
tos komisijos.
Parapijiečiai susirinko streikuoti
Burbiškio kraštotyros muziejaus įkūrėja
Irena Adomonienė yra surinkusi nemažai prisiminimų apie tas dienas,
kai buvo uždaroma dvaro rūmuose įkurta bažnyčia. Tuo metu joje
kunigavo Ulickas. Jam ir teko didžiausias rūpestis, kaip išsaugoti
bažnyčią, kaip rasti bendrą kalbą su valdininkais, įtikinti juos,
kad maldos ir šventos giesmės netrukdo moksleiviams ir blogų dalykų
nemoko. Deja, kunigo žodžių niekas nesiklausė. Elena Dagienė (jau
išėjusi Amžinybėn) ir kiti garbaus amžiaus žmonės prisimena, kad
tądien, kai atvažiavo komisija uždaryti bažnyčios, visi parapijiečiai
skubėjo į Burbiškį ir apgulė dvaro rūmus, apstojo duris ir ryžosi
streikuoti, netgi jėga priešintis, neleisti uždaryti bažnyčios.
Nepabijojo žmonės, kad dėl to gali smarkiai nukentėti. Juk buvo
1955-ieji, tad "liaudies priešai" dar lengvai galėjo
patekti ir į Sibiro tremtį, ir į kalėjimus.
Atvykę nekviesti "svečiai" nenorėjo ginčytis, pyktis
su vietiniais žmonėmis, bijojo burbiškiečių kumščių ir prakeiksmų,
tad, tarpusavyje pasitarę, pareiškė: "Jei taip ta bažnyčia
jums reikalinga ir brangi - turėkite ją!" Komisija išvažiavo,
o burbiškiečiai džiaugėsi, kad bažnyčią išgelbėjo, apgynė ją nuo
skriaudikų. Tačiau džiaugsmas buvo laikinas, nes vietinius žmones
tie atvykėliai paprasčiausiai apgavo. Kai tikintieji išsivaikščiojo,
komisijos nariai sugrįžo ir bažnyčios duris užplombavo, Dievo
namų veiklą nutraukė.
Užtarimo - į Kremlių
Supratę, kad Anykščių rajone nesulauks
pagalbos, nepasitikėdami ir sovietinės Lietuvos valdžia - LKP
Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi, Aukščiausiosios
Tarybos pirmininku Justu Paleckiu ir kitais veikėjais, burbiškiečiai
nusprendė važiuoti į Maskvą. Kelionei žmonės surinko pinigų ir
išleido keletą raštingesnių, iškalbingesnių burbiškiečių prašyti
Kremliaus valdininkų užtarimo. Nors daug kas netikėjo, kad kelionė
į Maskvą bus naudinga, kad tenai kas nors palankiai išspręs tikinčiųjų
reikalus, tačiau iš tikrųjų burbiškiečiai laimėjo. Kremliuje žmonės
buvo išklausyti ir nuraminti, kad bažnyčią jie turės. O kai Maskvoje
ištartas lemtingas žodis, argi priešinsis kas Vilniuje, tuo labiau
- Anykščiuose.
Burbiškiečiams buvo leista bažnyčią įsirengti toliau nuo kaimo
pasirinktinai vienoje iš dviejų vietų - arba ūkininkui Stroliai
priklausiusioje žemėje netoli Rubikių ežero, arba šalia Burbiškio
kapinių esančioje Meškauskų sodyboje. Pasirinkta ši vieta, nes
čia - patogiau privažiuoti, arčiau gyvenvietės.
Meškauskų šeima statėsi namus Rubikiuose, tad kurį laiką jų troboje
žmonės ir melsdavosi. Meškauskai įsikūrė virtuvėje, o kitą namo
galą paskyrė koplyčiai. Tuo metu prie jų sodybos sparčiai buvo
statoma bažnyčia. Tiesą sakant, tam buvo pertvarkyta jau anksčiau
pastatyta daržinė. Suaukoję pinigus tikintieji tą daržinę nupirko,
patys darbavosi, meistravo, tvarkė, ruošė statybines medžiagas,
kol neišvaizdus klojimas virto jaukia bažnytėle. Kaip prisimena
burbiškiečiai, valdžia niekuo nepadėjo, viskuo rūpinosi patys
tikintieji, savo pinigais ir jėgomis įrengė Dievo namus.
Tremtinio dukters prisiminimai
Atvažiavęs prie Burbiškio Švč. Jėzaus
Širdies parapijos bažnyčios, šių eilučių autorius šalia esančios
sodybos kieme sutiko malonią moterį, su kuria ir įsišnekėjo. Genė
Šližienė papasakojo, kad jų šeima nusipirko šią sodybą iš Meškauskų
ir persikraustė gyventi apie 1959-1960 metus. Taigi jau daug metų
gyvenimas teka bažnyčios kaimynystėje. Pašnekovė gerai prisimena
burbiškiečių pastangas išsaugoti bažnyčią dvaro rūmuose ir jų
triūsą rengiant naująją šventovę buvusioje daržinėje. Kurį laiką
buvusioje bažnyčioje teko jai netgi gyventi. G.Šližienės tėvelis
Jonas Dilys dirbo eiguliu. Nuteisė jį dešimčiai metų, apkaltinę
bendraujant su partizanais, šiems prijaučiant ir neišduodant enkavėdistams
bei stribams. Išvežė niekuo nekaltą žmogų į Uchtos lagerį tolimoje
Šiaurėje, paskui jis atsidūrė Kazachstane. Nežinia, kur ilsisi
jo kauleliai, kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Kai eigulį J.Dilį
ištrėmė, likusi jo žmona su dviem vaikais turėjo slapstytis, nes
Sibiro toliuose lengvai būtų atsidūrę kaip "liaudies priešai".
Burbiškyje eigulio šeimai buvo suteiktas butas, o jį nuteisus,
liepta išsikelti. Gerai, kad padėjo kunigas Ignas Šiaučiūnas,
kuris įrengė buvusioje bažnyčioje kambarėlį ir leido prisiglausti
tremtinio šeimai.
G.Šližienė didžiuodamasi sako, kad daug dvasininkų yra dirbę Burbiškyje,
visi rūpinosi šia bažnyčia ir tikinčiųjų reikalais. Čia kunigavęs
Amžinybėn jau išėjęs Albertas Talačka pasirūpino iškalti medinėmis
lentelėmis bažnyčios vidų, tad tapo dar gražiau, jaukiau ir šilčiau.
Labai prastos sąlygos buvo gyventi klebonijoje, todėl kunigas
Petras Adomonis (dabar irgi jau šviesios atminties) pasiryžo pastatydinti
gražų ir patogų gyventi, priiminėti parapijiečius namą. Toks pastatas
iškilo, tačiau klebonui, išdirbusiam Burbiškyje kokį dešimtmetį,
taip ir neteko pasidžiaugti įkurtuvėmis. Anykščių rajono valdininkai
prisikabino, esą namas pastatytas be leidimų ir derinimų, todėl
buvo... nugriautas.
Šiuo metu Burbiškyje nėra nuolatinio dvasininko, parapiją aptarnauja
Debeikių Šv.Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Vincentas
Stankevičius.
Į tradicinius Švč.Jėzaus Širdies, Žolinės ir Šv.Pranciškaus atlaidus
susirenka nemažai parapijiečių, gimines aplankyti atvykusių kraštiečių.
Renkamasi ir kitomis progomis. Burbiškio, Bičionių, Meliaušiškių,
Pagraužių, Žežumbrio, Rubikių bei kitų vietovių gyventojai džiaugiasi
neatsidžiaugia, kad turi savąją bažnytėlę ir nereikia toli keliauti
Dievo garbinti. Na, o buvusio Burbiškio dvaro rūmuose, kur ir
prasidėjo pirmosios bažnyčios gyvavimo istorija, tebeveikia pagrindinė
mokykla. Ten, kur kadaise skambėjo vargonų muzika, aidėjo šventos
giesmės ir maldos, dabar sportuoja moksleiviai, nes buvusioje
bažnyčioje įsikūrė sporto salė.
Nežinia, koks likimas ateityje laukia dar visai neblogai išsilaikiusių,
tačiau vis labiau nykstančių, pro kiaurą stogą patenkančios drėgmės
pūdomų rūmų. Vargu ar kada nors šičia galėtų vėl sugrįžti "ištremtoji"
bažnyčia...
Nors, atvirai pasakius, jeigu šio kultūros paminklo tikrąja šeimininke
būtų buvusi Katalikų Bažnyčia, gal pastatas būtų išsilaikęs geriau,
jo priežiūra ir globa būtų buvusi patikimesnėse rankose...
Vytautas BAGDONAS
Burbiškis, Anykščių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
