Pienionių puošmena

Važiuojant nuo Kavarsko Ramygalos kryptimi, galima nesunkiai pasiekti buvusį Pienionių dvarą ir kadaise vešėjusį nuostabaus grožio parką. Žinoma, iš to buvusio parko grožio telikęs tiktai liūdnas prisiminimas, kaip ir iš dvaro pastatų. Ir istoriniuose šaltiniuose, ir senų žmonių prisiminimuose minimas šis dvaras bei parkas jau nuo XIX a. pradžios. Na, o Pienionių valsčius žinomas dar nuo XV amžiaus.
Dėl visokių suiručių, gamtos stichijų, žmonių abejingumo ir nerūpestingumo suniokotas dvaro ansamblis, parkas, bet koplytėlė visai šalia kelio išliko. Ir dabar praeinančius, pravažiuojančius pro šalį ji džiugina, čia susirenka žmonės melstis.

Gediminas ir Aldona Laužikai

Bažnyčia, patyrusi "tremtį"

Kiekviena Anykščių krašto bažnyčia turi savo istoriją, šventovių sienos mena daugybę įvykių, faktų. Ne išimtis ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Šiems Dievo namams buvo lemta patirti netgi "tremtį" - iš dvaro rūmų bažnyčia buvo iškeldinta į ... daržinę. Siekdami išsaugoti savąją bažnytėlę, burbiškiečiai sovietmečiu važiavo pagalbos prašyti į Maskvą.

Bažnyčios kaimynystėje gyvenanti Genė Šližienė gerai prisimena ir burbiškiečių pastangas išsaugoti Dievo namus, ir čia dirbusius dvasininkus

Išbudinusi ir veikti prikėlusi moteris

Nijolė Šatienė neturi muzikinio išsilavinimo, tačiau Šukionių klubo salės administratorei duota kitokia Dievo dovana - mokėti suburti žmones, jiems padėti, organizuoti renginius.

Šukionių kaimo seniūnė Nijolė Šatienė

Sodyba kaime - gamtos kampelis

Astravų kaimas išsidėstęs ratu. Visų sodybų dirbama žemė eina į jo vidurį, pievos - į šonus. Todėl vieni kaimo gyventojai vadinami papyvesiniais, kiti - pabaliniais.
Laužikai - papyvesiniai. Jų sodybos kieme nupjautos ir išdžiovintos žolės pakaktų karvei per žiemą. Ąžuolai, kaštonai, klevai ir kitokie medžiai panašūs į drausmingus kareivius. Nupjautos ar apgenėtos jų šakos. Kaip miške čiulba paukščiai.

Gediminas ir Aldona Laužikai