Ir tegu ilsisi jie Amžinybėje...
Naujose ir gražiai tvarkomose Debeikių
miestelio kapinėse geras gabalas ploto vienoje pusėje rezervuotas:
nei miestelio, nei aplinkinių kaimų gyventojų, išėjusių Amžinybėn,
tenai niekas nelaidoja. Bet ir toje rezervuotoje vietoje vis auga
ir auga kapų kauburėliai, rikiuojasi vienodų formų antkapiai.
Ši kapinių dalis palikta Aknystų pensiono globotiniams, kurių
po mirties neišsivežė ir nelaidoja kitur tų nelaimėlių artimieji,
giminės.
Anksčiau, kai Debeikiuose veikė senosios kapinės, ten buvo per
ankšta, tad pensiono globotinių kapus būdavo sunku prižiūrėti,
reikiamai sutvarkyti. Naujoje amžinojo poilsio vietoje erdvės
daug, todėl kapai nesugrūsti, tvarkingi, pensiono darbuotojai
rūpinasi, kad čia žydėtų gėlės, neželtų piktžolės. Kiekvieną kapelį
ženklina lentelė su mirusiojo vardu, pavarde, gimimo ir mirties
datomis. Kaip mūsų laikraščiui pasakojo Aknystų pensiono direktorius
Arūnas Kiaušas, didelių sunkumų dėl kapų tvarkymo nekyla. Mat
viena firma yra išsinuomojusi buvusio Akstynų pagalbinio ūkio
fermą ir tenai gamina antkapius. Nereikia toli važiuoti, ieškoti
meistrų - viskas paruošiama vietoje. Na, o jeigu mirusiojo artimiesiems
nepatinka tokie vienodi antkapiai, jie tvarko amžinojo poilsio
vietą taip, kaip nori. Todėl jau yra pristatyta įvairių formų
paminklinių akmenų ar betoninių paminklų, kryžių, tuos kapus prižiūri
mirusiojo artimieji, giminės ar jų pasamdyti debeikiečiai.
Bet toli gražu ne visus pensiono globotinius lanko kas nors iš
giminių, kiti jų net neturi. Aknystose gyvena iš įvairių Lietuvos
vietų, netgi iš buvusios SSRS, atvežtų sunkią protinę negalią
turinčių žmonių. Globotinių bylose pildomi lankymo lapai: jeigu
tiktai pas kurį atvažiuoja koks nors svečias, tai ir užfiksuojama.
Gaila, bet daugelio žmonių asmens bylose įsegtuose lankymo lapuose
nėra jokių įrašų, nes jų niekas nelanko.
Mirus pensiono globotiniui, artimiesiems, giminėms, apie tai pranešama.
Kartais atvyksta saviškiai ir mirusįjį išsiveža, palaidoja gimtinėje.
Bet dažniausiai tenka laidotuvėmis rūpintis pensiono darbuotojams
ir laidoti Amžinybėn išėjusįjį valstybės lėšomis. Kai kada giminės
dar atsiliepia, bet teisinasi, kad neturi pinigų kelionei, laidotuvėms,
skundžiasi sveikata, prašo palaidoti mirusįjį Debeikiuose, žada
ateityje kapelį lankyti...
Į paskutinę kelionę žmonės Aknystose palydimi su derama pagarba,
gražiai. Yra šarvojimo salė, kur ramioje, jaukioje aplinkoje gali
atsisveikinti su mirusiuoju ir kartu gyvenę, jį pažinoję žmonės,
ir pensiono darbuotojai.
Kartais nežinia, dėl kokių priežasčių - ar nežinojimo, ar norint
apjuodinti šią globos įstaigą - pasigirsta šnekų, esą "valdiškos
laidotuvės" ir yra "valdiškos", viskas daroma atmestinai,
miręs žmogus gyviesiems nelabai rūpi, perkamas prasčiausias karstas,
perkami blogiausi drabužiai ir t.t. Bet visa tai - tiktai piktų
ar nieko neišmanančių žmonių paistalai.
Vien tiktai pažvelgus į gražiai tvarkomus pensiono globotinių
kapus galima suprasti, kad šitais likimo nuskriaustaisiais rūpinamasi
ir jiems gyviems esant, ir palydint į paskutinę kelionę.
Aknystų pensione gyvena 330 žmonių, turinčių įvairių psichikos
sutrikimų, daugelis jau tokie gimė ar susirgo nepagydomomis psichinėmis
ligomis. Ne viena dešimtis žmonių yra senyvo amžiaus, kamuojami
ir kitų ligų, kai kas visą gyvenimą guli ant patalo, jiems ištisą
parą reikalinga nuolatinė priežiūra. Aišku, niekas neapsaugotas
nuo mirties. Bet visgi norisi paneigti piktavalių žmonių prasimanymus,
esą Aknystose globotiniai miršta masiškai, giltinė čia - dažnas
svečias. Nėra čia tokio "masinio reiškinio", miršta
Aknystose žmonės ne dažniau nei kitose panašiose globos įstaigose,
gal netgi ir rečiau. Juolab kad čionai pastaraisiais metais labai
pagerėjo pensiono globotinių gyvenimo sąlygos, jų buitis, medicininis
aptarnavimas, slauga, priežiūra.
Aknystų pensiono vaizdas dabar neatpažįstamai pasikeitęs, nebėra
aukštų tvorų, pro kurias negalėdavo globotiniai išeiti. Pristatyta
nemažai šiuolaikiškų pastatų, kuriuose neįgaliesiems gyventi geriau,
jaukiau.
Sveikesni yra apgyvendinami pensiono filialuose Debeikiuose, Leliūnuose
ir Kalveliuose. Gavus užsienio fondų pagalbą, buvo rekonstruoti
kolūkio pastatai ir pritaikyti negalios žmonių reikmėms. Kaip
šių eilučių autoriui pasakojo pensiono direktorius Arūnas Kiaušas,
dabar ruošiamas investicinis projektas ketvirtajam filialui Rubikiuose
steigti, bus ieškoma užsienio fondų pagalbos. Apgyvendinus kiekviename
filiale po 30 - 35 globotinius, jų mažiau lieka pačiose Aknystose,
dar nuo pokario metų įsteigtame internate. Šiuo metu Aknystose
gyvena 250 psichinę negalią turinčių žmonių, likusieji - filialuose.
Per didžiąsias religines šventes pensioną aplanko, su globotiniais
bendrauja Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun.
Vincentas Stankevičius. Yra galimybė jiems apsilankyti ir Debeikių
bažnyčioje arba per atlaidus užsukti į atstatytą Papšių koplyčią.
Jeigu kuris globotinis yra uolus katalikas ir pageidauja laidotuvių
su religinėmis apeigomis, jo valia įvykdoma. Tačiau nereikėtų
pamiršti, kad pensione gyvena ir itin sunkių ligonių, kurie ne
viską suvokia, su niekuo nebendrauja ir palieka šį pasaulį be
jokių norų, prašymų, be maldos žodžių lūpose. Pasak direktoriaus,
kviesti kunigą į kiekvieno globotinio laidotuves tiesiog nėra
galimybių. Juk reikia tuomet aukoti ir bažnyčiai, atsidėkoti apeigose
dalyvavusiems dvasininkams, o tokiam tikslui iš valstybės išlaikomas
pensionas lėšų neturi.
Pabendravęs su seniau dirbančiais pensiono darbuotojais, sužinojau,
kad anksčiau buvo stengiamasi kiekvieną kartą palydėti į paskutinę
kelionę mirusį globotinį su religinėmis apeigomis, kaip ir visus
kitus katalikus. Tačiau kunigai tuomet paaiškino, kad šitie nelaimingi
žmonės savo gyvenime nepadarė jokios nuodėmės, jie buvo tarsi
kokie kankiniai ir savo kančiomis, vargais, ligomis, negaliomis
jau nusipelnė Dievo malonės, palaimos, tad aukoti šv. Mišias už
kiekvieną tokį likimo nuskriaustąjį yra nebūtina. O kapų žemė
yra šventa, vargšai amžinojo poilsio gulasi jau į pašventintą
žemelę...
Per Vėlines, Visus Šventuosius ant kiekvieno kapelio uždegamos
žvakės, jos plevena ir ant ką tiktai supiltų kapų kauburėlių.
Tylu, ramu kapinėse. Geras jausmas apima žinant, kad yra kam pasirūpinti
šitų nelaimingų žmonių amžinojo poilsio vietomis. Tiktai liūdnos
mintys, skaudūs apmąstymai, gailestis užplūsta, kai žinai, kad
tuos mirusiuosius į kapines palydėjo visai svetimi žmonės, kad
amžinojo poilsio vietoje gėles sodina, žvakutes degioja, poterius
sukalba irgi svetimi...
Vytautas BAGDONAS
Debeikiai, Anykščių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
