Ar teks užarti uogynus?

Nors nelengvai, tačiau mūsų šalies kaimo žmonės greta tradicinių ūkininkavimo sričių - javų auginimo, gyvulininkystės - imasi ir alternatyviojo kaimo verslų. Ne vienas ūkininkas, siekdamas labiau specializuotis naujai pasirinktoje šakoje, tradicinių sričių visai atsisako arba augina vieną kitą gyvulį tik savo reikmėms. Prie pastovumo nuo tėvų ir senelių laikų įpratusiam lietuviui ūkininkui persiorientuoti dirbti, gyventi kitaip nėra lengva, tačiau negailestingi Europos ir pasauliniai rinkos dėsniai nori nenori verčia mąstyti ir veikti kitaip nei anksčiau.

Vienas iš alternatyvaus ūkininkavimo verslų mūsų kaime yra pramoninė uogininkystė. Joje vyrauja braškių bei juodųjų serbentų auginimas. Šias uogas plačiai augina ir Lenkijos, Suomijos, kitų šalių ūkininkai.
Lietuvos braškių augintojų draugijos pirmininkas Vidas Juodsnukis sako, kad mūsų šalyje braškes augina apie 500 ūkininkų, kurių dalį vienija ši draugija. Pats V.Juodsnukis su šeima prižiūri beveik keturių hektarų braškyną. Bendrijos vadovas sunerimęs, ar neprisieis kai kuriems ūkininkams dalį ar visus savo braškynus užarti ir imtis kito verslo. Tokiems nuogąstavimams pamato yra. Braškes auginti, jas rankomis nuimti, sandėliuoti, gabenti yra gana brangu. Bet svarbiausia - dažnas braškių augintojas tvirtai nežino, kur kruopščiai, rūpestingai užaugintą derlių realizuoti. Lietuvos rinką užplūdo importinės uogos, ypač - iš Lenkijos, kurios braškininkams mūsų pirkėjas - ranka pasiekiamas. Juolab kad užsienio uogų produkcijai patekti į mūsų šalies rinką sudarytos itin palankios sąlygos. Ir tuo užsieniečiai naudojasi. Maža to, kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, verslininkai kruopščiai, operatyviai ir profesionaliai tiria mūsų rinkos paklausą ir reguliuoja savo produkcijos kainas. Ko norėti, jei lenkiškos braškės patenka ne vien į mūsų miestų prekybos centrus, turgavietes, bet randa paklausą ir mūsų kaimų, miestelių parduotuvėse. V.Juodsnukis sako, kad mūsų uogos yra ekologiškai švaresnės, sveikesnės nei užsienietiškos, tačiau mes nemokame varžytis su apsukriais, nuovokiais užsienio verslininkais. Viena iš išeičių uogininkystėje galėtų būti pavienių augintojų vienijimasis į kooperatyvus.
Didelę patirtį uogininkystėje turi Anykščių rajono ūkininkas Albertas Grigaliūnas. Jis prižiūri dešimt hektarų braškynų ir penkis hektarus juodųjų serbentų. Šias uogas auginęs daugiau nei 20 metų, tik pastarąjį dešimtmetį šį verslą gerokai išplėtojo, nes anksčiau tiek žemės niekas neturėjo. Prieš kurį laiką ūkininkas užmezgė glaudžius ryšius su Rygos verslininkais, kurie superka nemažą dalį jo išaugintos produkcijos. Anykštėnas uogų augintojas sako aiškiai matąs, kaip Latvijos rinka saugojama nuo importuojamos produkcijos. Daugybė formalumų, biurokratinių barjerų, įvairių mokesčių sistema Latvijoje sugalvota ne dėl būtinumo, o dėl vietos rinkos apsaugos. Tik importui į Lietuvą durys atviros. Todėl Latvijos uogos be didelio vargo pasiekia Vilnių, Kauną, aplinkinius miestelius ir kaimus. Suomijoje uogų augintojai yra finansiškai remiami, todėl jie ne vien užaugina galybę uogų, bet ir turi jų vėsinimo, šaldymo įrangos. Lenkai inoringiems Anglijos pirkėjams siunčia ne vien šaldytas, bet ir atvėsintas uogas, nes turi visą reikalingą įrangą. Kaimyninėse šalyse uogų augintojo rūpestis yra vienas - išauginti derlių, o visa kita - bendrijos, kuriai jis priklauso, vadybininkų, maklerių reikalas. "Tad ir mes turime negaišdami ir nedvejodami vienytis, kitaip pražūsime", - sako A.Grigaliūnas. Bet čia pat papasakoja, kad Anykščiuose yra susibūręs nemažas uogų augintojų kooperatyvas. Tik bėda esanti ta, kad kone kiekvienas jo narys žiūri, kaip kuo greičiau ir daugiau gauti naudos sau. Giliu patyrusio ūkininko įsitikinimu, iš tokio ūkininkavimo daug naudos nebus. "Mes turime mokytis verslininkystės meno, paisyti dorovės dalykų", - sako atkaklusis anykštėnas.
Paklaustas apie uogų augintojų šios dienos rūpesčius, Lietuvos augalų apsaugos tarnybos viršininkas Edmundas Markevičius sako, kad pasaulio rinka įvairiausiais žemės ūkio produktais, taip pat ir uogomis bei vaisiais, yra perpildyta, visur vyksta nuožmi kova už produkcijos realizaciją. Joje ypač daug reiškia tos produkcijos kokybė, informacijos gausa, firmos, kuri gamina tą produkciją, įvaizdis. Tai pasakytina ir apie uogininkystę.
"Uogas auginti mes mokame, - sako E.Markevičius. - Be to, mūsiškės yra žymiai ekologiškesnės nei, pavyzdžiui, lenkiškos, kurios, drąsiai galima sakyti, yra užterštos chemikalais. Tačiau mūsų uogininkai negauna pakankamai informacijos apie braškių, serbentų veisles. Pavyzdžiui, šiemet į mūsų šalį iš užsienio buvo įvežta 97 tūkst. braškių daigų, iš jų apie 77 tūkst. - iš Lenkijos. Ir žmonės juos noriai pirko. O štai čia pat Babtuose, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto laukuose, buvo užartas didelis kiekis gerų veislių braškių daigų. Nežinia, kas dėl to kaltas, bet taip neturėtų būti. Viena išeičių taisyti sudėtingai situacijai uogininkystėje galėtų būti uogų augintojų grupių kūrimas, kooperacija. Bet ir čia yra povandeninių rifų. Ne kartą teko girdėti, kai įstojęs į kooperatyvą jo narys dar dalį savo produkcijos aplinkiniais keliais realizuoja kitur, kad tik daugiau naudos sau išplėštų. Tai nesąžininga. Ne aš turėčiau aiškinti, kad kiekvienas kooperatyvo narys turi paklusti bendrijos drausmei, paisyti jos interesų. Tada atsiras lėšų rinkos paieškai, kitiems reikalams."
Panevėžio rajono ūkininkas Aleksas Speičys su kartėliu atsiliepė apie valstybinę įmonę "Anykščių vynas".
"Pabrėžiu, - sakė A.Speičys. - Kalbu ne apie kokią privačią bendriją ar ūkininką, o apie stambią valstybinę įmonę."
Panevėžietis gerai prisimena, kaip prieš porą metų ši įmonė ragino šalies ūkininkus auginti kuo daugiau juodųjų serbentų, žadėdama padėti derlių sudoroti, neblogai atlyginti. Žmonės puolė sodinti, plėsti serbentynus. Bet šiemet "Anykščių vynas" pareiškė, kad jiems tų uogų nereikia. Ką dabar daryti tiems žmoneliams, įdėjusiems lėšų, daug triūso, vargo? Nebent tuos uogynus užarti. "Bet gal dar neskubėkime, reikia galvoti, tartis, ieškoti išeities", - mąsto ūkininkas.
Alternatyvusis ūkininkavimas nėra lengvai pasiekiama duona. Bet ar vien tik tai? Rinkos brūzgynuose stringa tradiciniai pienininkystės, mėsininkystės, grūdų ūkiai.
Pažangių užsienio valstybių praktika byloja, kad nūdienos ir rytdienos ekonomikos sąlygomis be vadinamojo alternatyviojo ūkininkavimo neišsiversime. Savo vietos jame ieško ir uogininkystė.

Benjaminas ŽULYS

© 2001 "XXI amžius"