Žemės reforma. Ko reikia kaimui?
Atstačius Lietuvoje nepriklausomybę,
iškilo vienas svarbiausių uždavinių - atkurti LR piliečių nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Drąsiai galima sakyti,
kad didžiausias turtas yra žemė, dėl kurios gyveno, kovojo mūsų
tėvai ir protėviai. Tai vienas svarbiausių Žemės reformos akcentų.
Deja, toji reforma vyksta vangiai, kliūva ne vien žemės grąžinimo,
bet ir aibė kitų reikalų. Kaimo ir kitų vietovių žmonės neranda
deramo atsakymo į jiems rūpimus klausimus, išaugo nesantaika,
priešprieša, atsirado nepasitikėjimas įstatymais, jų leidėjais
ir vykdytojais.
Kodėl taip yra, kodėl žemės reforma stringa, vienu atsikvėpimu
atsakyti neįmanoma. Bet kalbėti apie tai reikia, nes žemės reforma
- skaudi mūsų tautos opa.
"XXI amžiaus" laikraščio redakcija apie tai pakalbėti
pakvietė garbius svečius, tiesiogiai susijusius su žemės reforma:
Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkę Antaniną
VENCKŪNIENĘ, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininką
Kazį STARKEVIČIŲ ir Kauno apskrities administracijos Žemės reformos
skyriaus vedėją Vytą DAUBARĄ.
A.Venckūnienė: Pirmiausia
reikėtų prisiminti prieškario Lietuvoje vykdytą žemės reformą,
dar kitaip vadintą Mykolo Krupavičiaus reforma. Žinome, kad tai
buvo nelengvi laikai mūsų jaunai valstybei po ilgos carizmo priespaudos.
Bet ta reforma buvo pažangiausia visoje Europoje. Iš mūsų jaunos
respublikos mokėsi ir ėmė pavyzdį kiti. Gal todėl, kad tuometinės
valdžios vyrai pirmiausia žiūrėjo kaimo žmonių, visos valstybės
reikmių, o ne savo asmeninių interesų, gal, kaip sakoma, labiau
Dievo bijojo. Bet kad žemės reforma tuomet vyko nepalyginamai
sklandžiau negu dabar, galima teigti ramiai pridėjus ranką prie
širdies. Ir dar kartą sakau - buvo labai atsižvelgiama į kaimo
žmonių interesus, pavyzdžiui, kalviui iš parceliuojamų dvarų žemė
buvo skiriama arčiau didesnio kelio, nes pas jį, vieną reikalingiausių
kaimo žmonių, nuolat važiuodavo ūkininkai su padargais. Stambesnis
ūkininkas laikė daugiau gyvulių - jam reikėjo didesnio vandens
telkinio tiems gyvuliams girdyti. Atsi-žvelgta, kur eis melioracijos
grioviai, kur žemės gavęs ūkininkas statys pastatus. Ir taip toliau.
Sakysite, smulkmenos? Ne, tai šeimininkiškas požiūris, žmoniškumas.
Per dvi savaites būdavo parengiamas žemės projektas, o dar po
poros mėnesių - sutvarkyti visi kiti dokumentai. Dirbk, žmogau,
džiugink savo šeimą ir visą tautą. Tai ne nostalgija, taip iš
tikrųjų vyko.
Ta reforma būtų buvusi laiku baigta, viskas ėjosi taip, kaip buvo
numatyta įstatymuose, projektuose, kituose dokumentuose. Bet sutrukdė
įvairūs politiniai įvykiai - Vilniaus, Klaipėdos kraštų atplėšimas
nuo Lietuvos, pagaliau karas...
K.Starkevičius: Dar norėčiau
papildyti, kad Lietuvos kaimas išgyveno ne vieną žemės reformą.
Pirmoji - tai Antaninos Venckūnienės minėta prieškario reforma.
Pabrėžtinai neidelizuojant tų laikų, reikia žinoti, kad per gana
trumpą laiką Lietuvos žemės ūkis tada pagal savo gamybos apimtis
susilygino su Danija. Tai bylojo apie mūsų kaimo žmonių darbštumą.
Jie jau skynė pirmuosius savo triūso vaisius, nes išmoko geriau
ūkininkauti, padėjo pamatus ateities kaimui. Bet po to užgriuvo
"Stalino saulės" reformos - ūkininkų trėmimai, kolūkiai.
Atstačius nepriklausomybę, kaime kilo sumaištis, blaškymasis.
Ją pradėjo ir, deja, toliau tebetęsia politikai, kurių ne vienas
- mažai ką nutuokiantis apie žemės reformos ypatumus, apskritai
apie kaimo reikalus. Arba tarnaujantys atskiroms politinėms grupuotėms.
Ir visa tai - ant kaimo žmonių pečių. Žemės reformą tampo į visas
puses kas tik netingi ir turi šiokių tokių galių.
A.Venckūnienė: Teisybės dėlei
reikia pasakyti, kad reformos pradžioje jai buvo skirta nemažai
lėšų ir, kas spėjo, jomis pasinaudojo. Bet vėliau pinigai buvo
iššvaistyti ne pagal tiesioginę jų paskirtį, pagaliau ir lėšų
kaimas ėmė gauti vis mažiau. Reformą vykdė ir tebevykdo tūkstančiai
darbuotojų, bet dabar net žemės matininkams nėra kuo sumokėti
už darbą. O štai 1995-1996 metais matininkai, matuojantys asmeninio
ūkio žemę, per dieną uždirbdavo po 150 litų. Mokėjo valstybė,
nes turėjo iš ko.
Bet pati netvarkos pradžia - ne čia. Neteisinga tai, kad žemė
buvo po tris hektarus išdalyta, po to pusvelčiui išparceliuota
taip ir pavadintiems trihektarininkams. Nepaisyta to, kad tie
trys hektarai jiems nepriklausė, o buvo kitų nuosavybė.
A.Daubaras: Tuos tris hektarus
buvo leidžiama išsipirkti už investicinius čekius, kaip jau minėta,
pusvelčiui. Ar taip turėjo būti? Juk investiciniai čekiai buvo
skirti sukurtam turtui įsigyti. O žemė sukurta ne sovietiniais
laikais, ji gyvavo šimtmečius. Dar suprasčiau, kad už tą žemę
būtų leidžiama mokėti grynaisiais pinigais, tada tam tikrą jų
dalį būtume galėję panaudoti kompensacijoms išmokėti. Tuo keliu
nenueita.
Dar vienas svarbus dalykas - daugybė pretendentų į atgaunamą žemę.
Kiek tų, turinčių teisę atsiimti žemę, o dar daugiau - įvairiais
būdais - norinčių jos gauti. Vaikai, vaikaičiai, marčios, įpėdiniai
pagal testamentą ir taip toliau. Daug kas net tokią teisę patvirtinančių
dokumentų neturi, bet vis tiek nori žemės. Kyla sumaištis, prasideda
skundai, teismai. Būtų paprasčiau, jei žemė atitektų vien tiesioginiams
paveldėtojams - vaikams. O jie su savo artimiausiais giminaičiais
tevaldo tą žemę ar pasidalija, tai jų reikalas. Taip būtų ne vien
paprasčiau, bet ir valstybei atsieitų pigiau, susidarytų mažiau
išlaidų. Dabar, kol visi giminės tą žemelę pasidalija, kol jiems
sutvarkomi kiekvieno net mažiausio sklypelio dokumentai, praeina
marios laiko, valstybė sumoka aibę pinigų, jau nekalbant apie
tarpusavio pyktį ir nesantarvę. O štai prieškario Lietuvoje žemę
po tėvų mirties paveldėdavo vyriausias sūnus, kuris po to su savo
artimiausiais giminėmis ją bendrai valdydavo arba pasidalydavo
vieni su kitais, išsipirkdami vieni iš kitų ir pan. Gal ne aklai
kopijuodami, bet kai ką iš savo tėvų bei senelių patirties galėtume
perimti ir mes. Vidutiniame prieškario kaime buvo apie 20-30 ūkininkų
sklypų, o dabar vien Kauno apskrityje yra 400-500 sklypų, sklypelių.
Maža to, dažnam savininkui žemė grąžinama keliuose ar net keliolikoje
vienas nuo kito nutolusiuose sklypuose. Kaip juose tvarkytis,
sunku pasakyti. Vienas vargas, ir tiek.
A.Venckūnienė: Paprasčiau
žemės reforma vyksta kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje.
Ten visa žemė be jokių išlygų, dalybų kitiems žmonėms nuo metro
iki metro grąžinama teisėtiems savininkams. Tai tikra restitucija.
Žinoma, dėl to iškyla kitokių niuansų, tenka ieškoti išeities
iš kitų situacijų, bet nesusipratimų, maišaties ten mažiau, o
teisingumo - daugiau.
V.Daubaras: Ir mūsų valstybė
tarsi ieško to teisingumo. Štai vien 1992 metais dėl žemės reformos
buvo priimta 14 įvairių pataisų, papildymų, vėlesniais metais
irgi po du ir daugiau kartų vis kas nors buvo keičiama, tobulinama,
taisoma. Vėl kyla painiava, nesusipratimai, kas byloja apie įstatymų
leidėjų ir tvarkytojų kompetencijos stoką. Ir ne vien žemės grąžinimo
srityje, bet ir kitur. Tiesa, nepamirškime, kokį palikimą mes
gavome iš sovietinių laikų.
K.Starkevičius: Kad ir gyvulių
fermos. Vykstant reformai, jos sugriautos, nuniokotos. Kai kada
išgirsti sakant, kad tai esą Vytauto Landsbergio kaltė. Taip gali
kalbėti neišmanėlis ar piktavalis žmogus. Tos sovietmečio laikų
fermos daugiausia buvo pritaikytos gaminti pienui bei mėsai ir
jiems gabenti į Sovietų Sąjungą. Gamybos technologijos buvo pasenusios,
neatitinkančios pasaulinių standartų, pažangių vakarietiškų reikalavimų.
Žinoma, buvo nemažai neapsižiūrėjimo, aplaidumo, savanaudiškumo.
Kaimo žmonės buvo sutrikę, ir daug kas, ypač buvę ūkių vadai,
partiniai nomenklatūrininkai, tuo pasinaudojo, daug ką išgrobstė
ir paliko likimo valiai.
Pamenu, prieš keletą metų su mūsų respublikos delegacija teko
lankytis Rusijoje, Krasnojarsko krašte. Pasirodo, ir ten pučia
nauji vėjai, kaime paisoma naujų ūkininkavimo sąlygų, ir ten keičiasi
ekonominiai santykiai. Matėme ne vieną apleistą, neveikiančią,
griūvančią buvusią gyvulių fermą. Tad tarpusavyje ėmėme juokauti:
"Šaunuolis tas mūsų Vytautas - ir Krasnojarską patvarkė!.."
Beje, Algirdas Brazauskas mėgsta kai kada pasigirti, kiek daug
sovietmečiu Lietuvoje buvo pristatyta gyvulininkystės pastatų.
O ko gi verti tokie pastatai?! Arba toks kitas eilinis pasigyrimas,
esą kiek daug anais "gerais" laikais kaime išaugo daugiaaukščių
gyvenamųjų namų. Argi lietuviškam kaimui tokie namai? Aš jau nekalbu
apie varu į gyvenvietes suvarytus kaimo žmonelius. Dabar jie taip
pat turi nemažai rūpesčių dėl žemės grąžinimo jos savininkams.
A.Brazauskas į Maskvą važiuoja ne dėl kaimo žmogaus ir niekad
dėl jo nevažiuos. Jam rūpi dujos, kitos greitos apyvartos komercinės
prekės. Todėl žiūrėkime, ką dar galime padaryti, kad žemės reforma
taip stipriai nebraškėtų, kad kaimo žmogus galutinai nenuleistų
rankų, nenusiviltų atgauta nepriklausomybe.
Bet visa bėda, kad mes neturime ateities kaimo vizijos, nesukurtas
ūkio modelis. Vieni kalba apie pramoninį ūkį, smulkųjį ir vidutinįjį
pasmerkdami žlugti, kiti gina smulkesnįjį.Vieni pasisako už daugiašakį
ūkį, kiti - už specializuotą. Europos Sąjungoje jau vis mažiau
kalbama apie specializuotus, vienos krypties gigantiškus ūkius.
Juk įsimetusi kokia liga, kitokia neganda juos nuniokos, jie patirs
milžiniškų nuostolių. Gerai, jei valstybė turtinga - ji tuos nuostolius
bent iš dalies atlygins. O jei valstybė, kaip kad mūsiškė Lietuva,
neturtinga, tada kone visą viralą teks srėbti pačiam ūkininkui.
Daugiaplaniniam ūkiui yra mažiau rizikos. Jei kuriais metais nepasisekė
vienoje ūkininkavimo šakoje, gal pavyks kitoje. Tokiame ir ligos
mažiau žalos padarys. Pavyzdžiui, aš su šeima turime galvijų,
kiaulių, auginame javų. Nesakau, kad mūsų pavyzdžiu turėtų sekti
ir kiti. Tik, kaip sakoma, gyvename ir mokomės.
Nemažai naudos tikimasi iš SAPARD lėšų. Bet jų gavimo ir panaudojimo
sąlygos tokios, kad paramos labiausiai gali tikėtis stambieji,
turtingieji ūkininkai, akcinės bendrovės. Kas liks eiliniam kaimo
žmogui, nežinia. Čia ir apskritai kaime daug galėtų pasitarnauti
žemės ūkio kooperacija. Bet dažnam ūkininkui tai pirmiausia primena
kolūkius. Nors dabartinė kooperacija nė iš tolo nepanaši į sovietmečio
laikus. Visų pirma dabar į žemės ūkio kooperatyvą nepaimamas pagrindinis
kaimo žmogaus turtas - žemė. Tik negalima šio modelio primesti
ūkininkui "iš viršaus", valdžios spaudimu. Taip jau
buvo. Žmonėms reikia aiškinti, jiems padėti, parodyti gerų pavyzdžių.
Ne už kalnų mūsų įstojimas į Europos Sąjungą. Tai vėl naujos viltys,
o drauge - ir naujos problemos, nes gerai žinome, kokie reikalavimai
keliami žemės ūkiui, visam kaimui.
V.Daubaras: Žemės ūkio srityje
iki to laiko reikia įteisinti žemės nuosavybę visiems pageidaujantiems
žmonėms. Tad reformos eiga turi būti spartinama. Čia susiduriame
su pinigais. Štai kitiems metams žemės reformai planuojama skirti
13,8 milijono litų. Tai nedidelė dalis, nes visai reformai užbaigti
reikia apie šimto milijonų. O kaip žinoma, mūsų valstybės kišenė
- nelabai plati.
A.Venckūnienė: Ne itin smulkmeniškai
gilinantis į kitus skaičius, galima numanyti, kad visa žemės reforma
nebus užbaigta per vienerius metus. Ji užtruks gal dešimt ar daugiau
metų, mums jau įstojus į Europos Sąjungą. Nes reforma - tai ne
vien žemės grąžinimas visiems to norintiems žmonėms. Dar prireiks
tuos po kelias ar keliolika vietų išmėtytus sklypus sujungti į
vieną masyvą. Tai milžiniškas darbas. Daug sunkumų dėl žemės grąžinimo
ne vien kaime, bet ir miestų teritorijose, kur buvusių ūkininkų
žemė užstatyta įvairiais pastatais, jose nutiestos gatvės. Dabar
tokių žemių grąžinimo tvarka kelia daug abejonių.
Nenoriu būti nusiteikusi prieš dabartinius mūsų šalies politikus,
bet manau, kad visi reikalai kaime pagerės tik tada, kai ateis
nauja politikų karta.
* * *
Šiuokart redakcijoje apie žemės reformą
kalbėjomės labiau kreipdami dėmesį į šio reiškinio įstatyminį
pagrindą, politikų nuostatas, valdininkų kompetenciją.
Tačiau derėtų prisiminti, kad iki šiol dar liko neišspręstas parapijoms
priklausiusios žemės grąžinimo klausimas. O juk žemė beveik visose
vyskupijose buvo pagrindinis jų turtas. Sovietinė valdžia žemę
ir daugumą pastatų nusavino, o atkurtos nepriklausomos Lietuvos
valdžia iki šiol neišsprendžia, kokiu būdu sugrąžinti žemę Bažnyčiai
arba už ją kaip nors kompensuoti.
Nepaisant vienokių ar kitokių nepalankių reformos dalykų, nestabilumo,
netikrumo, gyvenimas eina į priekį, kaimo žmogus ieško išeities
iš šios dienos situacijos. Ką jam daryti, kaip toliau tvarkytis,
kad toji situacija nebūtų tokia skaudi? Apie tai verta pamąstyti
politikams ir praktikams.
Pokalbį parengė Benjaminas ŽULYS
© 2001 "XXI amžius"