Daina neleidžia susenti

Netoli Raguvėlės yra Nibragalio kaimas. Ten vienkiemiais išsimėčiusios sodybos. Daugelį metų kaime veikia etnografinis moterų ansamblis. Jis unikalus tuo, kad jo dalyvės dainą sugeba atlikti trim balsais: viena veda, kita pritaria, trečia bosija. Dainuoti jos renkasi į seniausios ansamblio narės namus. Petronėlė Baublienė 88-uosius gyvenimo metelius skaičiuoja. Petronėlė Kurulienė pagal amžių vidurinioji - jai 77-eri. Jauniausios dainininkės - Stasė Barkauskienė ir Veronika Zimnickaitė. Joms - po 72 metus. Išskyrus O.Baublienę, visos kitos gieda Raguvėlės bažnyčios chore. P.Kurulienė ir S.Barkauskienė - seserys, buvusios Kuncytės. Jų mama buvo giesmininkė ir dainininkė. Nibragalio kaime gyvenančios seserys nesiskundžia gyvenimu, ūkininkauja.

Nevėžio bendruomenės kultūros namų direktorė Stasė Eigirdienė (kairėje) su Nibragalio kaimo etnografiniu moterų ansambliu

Žemės reforma. Ko reikia kaimui?

Atstačius Lietuvoje nepriklausomybę, iškilo vienas svarbiausių uždavinių - atkurti LR piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Drąsiai galima sakyti, kad didžiausias turtas yra žemė, dėl kurios gyveno, kovojo mūsų tėvai ir protėviai. Tai vienas svarbiausių Žemės reformos akcentų. Deja, toji reforma vyksta vangiai, kliūva ne vien žemės grąžinimo, bet ir aibė kitų reikalų. Kaimo ir kitų vietovių žmonės neranda deramo atsakymo į jiems rūpimus klausimus, išaugo nesantaika, priešprieša, atsirado nepasitikėjimas įstatymais, jų leidėjais ir vykdytojais.
Kodėl taip yra, kodėl žemės reforma stringa, vienu atsikvėpimu atsakyti neįmanoma. Bet kalbėti apie tai reikia, nes žemės reforma - skaudi mūsų tautos opa.
"XXI amžiaus" laikraščio redakcija apie tai pakalbėti pakvietė garbius svečius, tiesiogiai susijusius su žemės reforma: Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkę Antaniną VENCKŪNIENĘ, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininką Kazį STARKEVIČIŲ ir Kauno apskrities administracijos Žemės reformos skyriaus vedėją Vytą DAUBARĄ.

A.Venckūnienė: Pirmiausia reikėtų prisiminti prieškario Lietuvoje vykdytą žemės reformą, dar kitaip vadintą Mykolo Krupavičiaus reforma. Žinome, kad tai buvo nelengvi laikai mūsų jaunai valstybei po ilgos carizmo priespaudos. Bet ta reforma buvo pažangiausia visoje Europoje. Iš mūsų jaunos respublikos mokėsi ir ėmė pavyzdį kiti.

Kazys Starkevičius

Duona - kasdienis valgis

Rudens pradžioje Onos Buliauskienės sodyboje buvo surengta Miežiškių seniūnijos duonos kepimo šventė. Atėjo apie dešimt šeimininkių. Miltų davė Petronėlė Kurulienė, tešlą užmaišė Marytė Skrebienė. Beržo ir juodalksnio malkomis krosnį iškūreno. Kaip iškepti gardžią duonutę, nuo pradžios iki galo nurodinėjo sodybos šeimininkė O.Buliauskienė.
Kol kepė duona, teko laukti dvi valandas. Per tą laiką iš tos pačios tešlos keptų blynų paragavo. Su grietine ar sviestu karštutėlius juos valgė.
Kaip buvo kepama duona, vaizdajuostėje užfiksavo Daina Snicoriūtė iš Panevėžio etnokultūros centro. Kartu tai buvo proga moterims pabendrauti. Duonos kepėjos galėjo pajausti, kad jų išmoktas amatas nepamirštas ir reikalingas.
Rengiant duonos kepimo šventę, O.Buliauskienės namai Patrakių kaime buvo pasirinkti neatsitiktinai. Jų savininkė - žinoma šeimininkė. Čia gimusios ir užaugusios sodietės mama kepdavo duoną. Kaip iškepti gardžią duoną, iš jos išmoko dukra.
Tuo metu gryčioje stovėjo didelė krosnis. Pasišildyti ant jos sutilpdavo visa šeima. Gūdų vakarą tai būdavo jaukiausia vieta. Į netoli miško stovinčią sodybą užsukdavo medžiotojai. Eidami medžioti, jie duonos neatsinešdavo. Kvepiančios rugiais duonos jie gaudavo šiuose namuose.
Pokario metais duoną kepdavo iš savo išaugintų grūdų. Į Buliauskų sodybą užsukdavo duoneliautojai. Neišleisdavo jų tuščiomis rankomis. Ateidavo partizanai, buvę jų kaimynai. Vienas Kūčias kartu su jais sutiko.

Ona Buliauskienė sugeba iškepti gardžią duoną

Bendruomenės mokosi aktyvumo

Maždaug prieš trejus metus Kauno rajone buvo įkurti Kaimo bendruomenių komitetai. Į juos įėjo seniūnijų aktyvistai: pedagogai, medikai, kunigai, policijos pareigūnai, seniūnijų atstovai ir kiti šviesuomenės žmonės. Jie drauge su seniūnais spręsdavo aktualius vietos gyvenimo klausimus, teikdavo savo pasiūlymus rajono savivaldybei. Šias tarybas tvirtindavo rajono meras.
Prieš metus šių komitetų veikla bei kryptys buvo kiek pakoreguoti, pataisyti, labiau paisant vietos gyvenimo sąlygų, didesnės demokratijos principų.
Dabar Kauno rajone yra 23 kaimo bei miesto bendruomenių tarybos, tai lygiai tiek, kiek yra seniūnijų. Dabar tarybų sudėties nereikia tvirtinti rajono savivaldybėje - vietos žmonės geriau negu centrinė rajono organizacija žino, ką rinkti į seniūnijos bendruomenės tarybą.

Neramumai dėl importo

Prarasti milijardai

Ne pirmą kartą įvairaus lygio žinybose kalbama apie importuojamų žemės ūkio produktų antplūdį į mūsų šalį. Parduotuvių lentynose, ant turgaviečių prekystalių regime gausybę ananasų, bananų, kitokių iš subtropinių šalių atgabentų vaisių, kai kurių daržovių. Bet dėl jų mūsų kaimo žmonės konkurencijos nejaučia, nes šios gėrybės Lietuvos soduose ir laukuose netarpsta. Nerimą kelia tos daržovės ir vaisiai, kuriuos mes patys auginame ir norime juos realizuoti. Bet visa tai plūsta iš užsienio. Žinoma atvejų, kai dėl gausaus daržovių importo mūsų šalyje žlugo ne vienas ūkininkas, nepajėgęs konkuruoti su tokia importuojamų žemės ūkio produktų gausa. Tai pasakytina ne vien apie daržoves, vaisius, bet ir apie mėsos, pieno produktus.