Duona - kasdienis valgis
Rudens pradžioje Onos Buliauskienės
sodyboje buvo surengta Miežiškių seniūnijos duonos kepimo šventė.
Atėjo apie dešimt šeimininkių. Miltų davė Petronėlė Kurulienė,
tešlą užmaišė Marytė Skrebienė. Beržo ir juodalksnio malkomis
krosnį iškūreno. Kaip iškepti gardžią duonutę, nuo pradžios iki
galo nurodinėjo sodybos šeimininkė O.Buliauskienė.
Kol kepė duona, teko laukti dvi valandas. Per tą laiką iš tos
pačios tešlos keptų blynų paragavo. Su grietine ar sviestu karštutėlius
juos valgė.
Kaip buvo kepama duona, vaizdajuostėje užfiksavo Daina Snicoriūtė
iš Panevėžio etnokultūros centro. Kartu tai buvo proga moterims
pabendrauti. Duonos kepėjos galėjo pajausti, kad jų išmoktas amatas
nepamirštas ir reikalingas.
Rengiant duonos kepimo šventę, O.Buliauskienės namai Patrakių
kaime buvo pasirinkti neatsitiktinai. Jų savininkė - žinoma šeimininkė.
Čia gimusios ir užaugusios sodietės mama kepdavo duoną. Kaip iškepti
gardžią duoną, iš jos išmoko dukra.
Tuo metu gryčioje stovėjo didelė krosnis. Pasišildyti ant jos
sutilpdavo visa šeima. Gūdų vakarą tai būdavo jaukiausia vieta.
Į netoli miško stovinčią sodybą užsukdavo medžiotojai. Eidami
medžioti, jie duonos neatsinešdavo. Kvepiančios rugiais duonos
jie gaudavo šiuose namuose.
Pokario metais duoną kepdavo iš savo išaugintų grūdų. Į Buliauskų
sodybą užsukdavo duoneliautojai. Neišleisdavo jų tuščiomis rankomis.
Ateidavo partizanai, buvę jų kaimynai. Vienas Kūčias kartu su
jais sutiko.
O.Buliauskienės vyras Bronislovas iš pradžių miško darbininku,
paskui ilgus metus eiguliu dirbo. Kartą, draskantis vėjui, į trobą
užsuko sužvarbę partizanai. Lauke prisnigta, todėl atrodė šviesu.
Ginkluoti vyrai išsidžiovinę rytą išėjo savais keliais. Netrukus
užgriuvo rusų garnizonas. Pas kaimynus kareiviai buvo surengę
pasalą partizanams. Išnaršę Buliauskų namus, jie išėjo keikdamiesi.
1920 m. vasario 16-ąją gimusi O.Buliauskienė mano, kad nuo Sibiro
tremties ir kitokių nelaimių jų namus saugojęs prie klevo stovintis
kryžius. 1946 metais, prieš mirtį, jos mama prisakė tėvui, kad
jis padirbtų du kryžius. Vieną jų pastatytų darželyje, kitą -
Gitėnų kapinėse, minint jos mirties metines. Tėvas buvo medžio
meistras. Iš Raguvos miško jis parsivežė ąžuolą. Prie namų jo
darytą kryžių pašventino Raguvėlės klebonas kun. Jonas Vaičiūnas.
Kitą, kaip ir buvo prisakyta, pastatė Gitėnų kapinėse, prie žmonos
kapo.
Į klevo šakas įsisupęs tebestovi kryžius Buliauskų sodyboje. Neįveikė
jo audros. Stipri dar O.Buliauskienė - šių namų šeimininkė. Dukra
kviečia mamą keltis gyventi pas ją į Panevėžį, tačiau senosios
netraukia miestas. Kaime jos šaknys. Gyvendama jame triūsia nuo
ankstaus ryto iki sutemų, tačiau nejaučia nuovargio. Viskas čia
sava ir artima. Atsikėlusi eina palakinti šunelio ir katytės,
šerti karvės. Iš pieno slegia gardžius sūrius, sumuša sviestą,
gamina varškę. Namų darbo produktais vaišina savo tris vaikaičius
ir tris provaikaičius. Švenčių proga iškepa ir kaimiškos duonos.
Ji kaip cukrus tirpsta burnoje.
Bronius VERTELKA
Patrakių kaimas, Panevėžio rajonas
© 2001 "XXI amžius"