Bendruomenės mokosi aktyvumo
Maždaug prieš trejus metus Kauno
rajone buvo įkurti Kaimo bendruomenių komitetai. Į juos įėjo seniūnijų
aktyvistai: pedagogai, medikai, kunigai, policijos pareigūnai,
seniūnijų atstovai ir kiti šviesuomenės žmonės. Jie drauge su
seniūnais spręsdavo aktualius vietos gyvenimo klausimus, teikdavo
savo pasiūlymus rajono savivaldybei. Šias tarybas tvirtindavo
rajono meras.
Prieš metus šių komitetų veikla bei kryptys buvo kiek pakoreguoti,
pataisyti, labiau paisant vietos gyvenimo sąlygų, didesnės demokratijos
principų.
Dabar Kauno rajone yra 23 kaimo bei miesto bendruomenių tarybos,
tai lygiai tiek, kiek yra seniūnijų. Dabar tarybų sudėties nereikia
tvirtinti rajono savivaldybėje - vietos žmonės geriau negu centrinė
rajono organizacija žino, ką rinkti į seniūnijos bendruomenės
tarybą.
"Bendruomeninių struktūrų nuostatuose" sakoma, kad pagrindiniai
jų uždaviniai - ugdyti organizuotą ir aktyvią bendruomenę, sugebančią
savarankiškai tvarkytis bei įveikti vietinio pobūdžio problemas.
Taip pat ugdyti pilietiškumo sampratą, demokratijos suvokimą bei
patriotizmą, kelti gyventojų kultūrą, palaikyti viešąją tvarką,
plėtoti gyventojų švietimą, gerinti bendruomenės narių socialinę
padėtį ir kt. Net 36 punktai apima šių struktūrų veiklą. Ar ta
punktų gausybė netrukdo kaimo bei miesto bendruomenės aktyvistams
savarankiškai dirbti? Priešingai - žmonėms lengviau orientuotis,
kokia turėtų būti toji veikla, kur yra jos ribos. Atrodo, kad
nuostatuose apimtos visos gyvenimo sritys, pradedant seniūnijai
skirtų biudžeto lėšų tinkamu naudojimu, baigiant aplinkos tvarkymu,
kelių priežiūra, įvairių kursų organizavimu ir pan. Gyvenimas
šias nuostatas patikrins.
Seniūnijos bendruomeninės struktūros centras, kaip ir galima nutuokti,
yra pati seniūnija. Jos taryba sudaroma iš 15-30 narių, nelygu
kokio dydžio yra seniūnijos teritorija, kiek joje gyvena žmonių.
Į tarybą paprastai renkami vietos šviesuoliai: pedagogai, medikai,
kunigai, ūkininkai, visuomeninių organizacijų atstovai ir pan.
Didesniuose kaimuose patariama sudaryti komitetus, o jų vadovus
vadinti seniūnaičiais. Jei kaimas nedidelis, pakaktų vieno seniūnaičio.
Štai tokie geranoriškai nusiteikę žmonės kiekvienoje seniūnijoje
siekia pasėti gėrio sėklą.
Bet tai - formali šio reikalo dalis - kaip reikėtų dirbti, ko
ir kaip siekti. O kaip yra realiame gyvenime? Juk žmonės, ypač
kaime, yra nuolat užsiėmę savais darbais, rūpesčiais, ne kiekvienas
ras laiko įvairioms talkoms, parodoms organizuoti, posėdžiams,
valdiškams reikalams aptarti bei svarstyti. Čia reikia didelio
noro bei nusiteikimo.
Todėl į tarybas ir renkami patys atkakliausieji, kuriuos vietiniai
žmonės gerai pažįsta, iš jų tikisi paramos. Gal iš tikrųjų ne
vieno tokio aktyvaus, geranoriško žmogaus nukenčia asmeniniai
reikalai, bet tikriausiai jam irgi malonu padėti visam kaimui
ar kurios gatvės gyventojams. Tokių žmonių ir šiais sunkiais laikais
ieškoti su žiburiu nereikia. Štai Ringaudų seniūnijoje buvo svarstoma,
kurioje vietoje iš pagrindinės magistralės nutiesti kelią į šią
gyvenvietę. Lemiamą žodį tarė ne tuometis seniūnas, kuriam buvo
pavesta šiam reikalui skirta pinigų suma, o seniūnijos bendruomenės
taryba. Ji po ilgų ginčų ir priėmė galutinį sprendimą. Seniūnas
(jis - ir tarybos pirmininkas) ramia sąžine pasirašė posėdžio
protokolą. Šlienavos seniūnijos taryba dalį jai skirtų lėšų skyrė
vietos kapinėms tvarkyti. Taigi seniūnas, tarybos pirmininkas
Saulius Banionis irgi šio reikalo nesprendė vienas, o paisė tarybos
nuomonės.
Nors seniūnijos tarybos pirmininku gali būti išrinktas kiekvienas
seniūnijos žmogus, tačiau paprastai tos pareigos patikimos seniūnui.
Jis artimai bendrauja su rajono organizacijomis, gerai žino padėtį
savo seniūnijoje, pažįsta jos gyventojus ir pan.
Vienas tokių žmonių yra Babtų seniūnas Jonas Praškevičius. Jis
papasakojo, kad seniūnijos bendruomenės taryboje yra 25 nariai,
kurie atstovauja 40 kaimų. Galbūt reikėtų kai kuriuose, ypač didesniuose
kaimuose kurti vietos komitetus, kurie padėtų spręsti vietinius
smulkesnius klausimus.
- Kaimo gyventoją sunku prišnekinti užsiimti darbu, už kurį negautų
jokio atlygio, - sako J.Praškevičius. - Ir seniūnaičiais niekas
nenori kaime būti. Sako, kad tai tik papildomas vargas, o naudos
- jokios.
Užkalbinta Babtų gyventoja Nijolė Bučiuvienė sakė esanti patenkinta,
kad jų gyvenvietė gražėjanti, tvarkomos gatvės, prižiūrima aplinka
ir kt. Moteris neabejoja, kad tai - vietos seniūnijos, jos seniūno
nuopelnas. O apie bendruomenės tarybą ji mažai ką girdėjusi. Į
tai seniūnas J.Praškevičius atsakė, kad visi tarybos posėdžiai
yra atviri, juose gali dalyvauti kas nori, jų rengimo laikas viešai
skelbiamas.
Apie bendruomenės tarybą, veikiančią Čekiškės seniūnijoje, yra
girdėjusi tos seniūnijos Liūčiūnų kaimo ūkininkė Jadvyga Kavaliauskienė.
Bet apie tarybos darbus mažai ką žinanti, specialiai tuo nesidomėjusi.
Tik tos tarybos narys, Čekiškės parapijos klebonas kun. Vaidas
Bartkus esąs veiklus ir geranoriškas žmogus. Jis organizuojąs
išvykas į Kryžių kalną, kitas šventas Lietuvos vietas ir šiaip
nepamirštąs aplankyti savo parapijiečių ir Liūčiūnuose.
Čekiškės seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkas seniūnas
Mečislovas Zaveckas irgi sako, kad kaimuose reikėtų komitetų,
seniūnaičių, bet žmonės nenori burtis į tas nedideles savivaldos
bendrijas. Todėl seniūnijos tarybą sudaro maksimalus kiekis narių
- 30 žmonių. Ji yra išsirinkusi valdybą. Visi turi ką veikti,
nes seniūnija didelė. Štai neseniai buvo surengtas gražiausios
sodybos konkursas, apvažiuotos kone visos sodybos, apžiūrėta,
pasidžiaugta, kad kaimo žmonės nori gražiau, tvarkingiau gyventi.
Tiek Babtų, Čekiškės, tiek ir kiti seniūnai sakė, kad bendruomenių
tarybos yra tvirtas ramstis sprendžiant vietos problemas, organizuojant
įvairius renginius. Be to, dabar jau žmonės nekalba, kad vieną
ar kitą kelią pažvyravo, išasfaltavo todėl, kad šalia to kelio
gyvena seniūnas ar jo uošvė. Tokius reikalus sprendžia ne seniūnas,
nors jis - ir tarybos pirmininkas, o taryba. Pašalpas nelaimėliams
skiria, kitus panašius reikalus sprendžia irgi taryba.
Benjaminas ŽULYS
© 2001 "XXI amžius"