Ir ūkininkės netiki pažadais
Prie "suskilusios geldos"
"Tik tvirtos, susipratusios,
patyrusios, nesvyruojančios ūkininkės galės prisidėti prie pamatų
statybos, ant kurių turės išaugti mūsų šeima, mūsų sodyba, mūsų
gražioji Lietuva". Šiuos žodžius daugiau nei prieš šešiasdešimt
metų pasakė Lietuvos ūkininkių draugijos įkūrėja ir pirmoji vadovė
Alena Devenienė. Jie aktualūs ir šią dieną, nes kaimo gyvenimo
problemos ne mažėja, bet tampa vis aktualesnės. Taip kalbėjo beveik
prieš dešimt metų atkurtos Lietuvos ūkininkių draugijos pirmoji
ir dabartinė pirmininkė ūkininkė Lina Bružikienė neeilinėje šios
bendrijos konferencijoje. Ji įvyko Kaune, Lietuvos žemės ūkio
rūmuose, ir buvo pavadinta "Moteris - kaimo atrama ir siela".
Kaip sakė draugijos vadovė, šiandien jau neužtenka kalbėti apie
tautiškumą, saugoti ir globoti kultūrinį palikimą, rūpestingai
tvarkyti sodybų aplinką, auklėti vaikus. "Pernelyg daug ir
vis sunkėjančių rūpesčių gula ant mūsų vyrų, o kartu - ir ant
mūsų pečių, - sakė L.Bružikienė. - Šiandien kaimo moteris yra
ne tik ūkininko žmona, motina, bet ir pati savarankiškai ūkininkauja,
išmano ekonomiką ir ieško išeičių". Ji prisiminė, kad pirmąjį
atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį mūsų politikai skelbė
ne vieną žemės ūkio plėtros programą, rinkimų kampanijų metu žadėjo
apie neilgai trukus į kaimą ateisiančias investicijas, pagerėsiantį
gyvenimą, įvairias ženklias permainas. Tačiau kaimo gyvenimas
nusirito žemyn ir kol kas žadėtojo pagyvėjimo nematyti nė ženklo.
Didėjanti bedarbystė, mokyklų, kultūros centrų uždarymas, kaimo
senėjimas - tai tik kelios iš daugybės problemų kaime. O svarbiausia,
kad Vyriausybė ir ateityje ketina skirti mažiau lėšų švietimui,
sveikatos apsaugai. Specialiajai kaimo plėtros programai kitais
metais numatoma vos pusė būtinos finansinės paramos - 228 mln.
880 tūkst. litų. Be to, į šią sumą įtrauktos kompensacijos (apie
80 mln. litų) už dyzelinį kurą bei žemės ūkio ir maisto produktų
rinkos reguliavimo išlaidos. O juk Rinkos reguliavimo agentūros
skolos žemdirbiams sudaro 86 milijonus litų. Tad nesunku paskaičiuoti,
kad daugiau nei pusantro šimto milijonų litų kaimo žmonės netenka
vienu užsimojimu. "Ir vėl liksime prie suskilusios geldos..."
- liūdnai pranašavo kaimo ateitį L. Bružikienė.
Kaip byloja statistika, kaimo žmonių pajamos yra daugiau nei du
kartus mažesnės negu mieste, bedarbystė apėmusi apie 30 procentų
kaimo žmonių, darbo, buities sąlygų neverta nė lyginti su miestietiškomis.
"Ar normalu, kad, pardavęs savo visų metų derlių, žemdirbys
gauna vos du tris procentus pelno, kai perdirbėjai, prekybininkai,
nė piršto nepridėję prie tų gėrybių kūrimo, pelno gauna 30-40
procentų?" - klausė draugijos vadovė. Jos žodžiais tariant,
Lietuvoje sukurta tokia žemės ūkio politika, kad patys jau neįstengiame
net javų savai duonai užsiauginti. Dabar Europos Sąjunga mums
diktuoja sunkiai pakeliamus reikalavimus, o vietinės rinkos reguliuotojai
taip tvarko grūdų supirkimo kainas, kad žemdirbiui auginti javus
- tikras nuostolis, nekalbant jau apie patį darbą. Tad ko stebėtis,
jei šį rudenį žiemkenčių pasėta dar mažiau negu ankstesniais metais.
Užtat grūdus perkame iš užsienio. Ar mūsų tėvų ir senelių laikais
taip būdavo? Nors jie žemę arė arkliukais, grūdą į žemę bėrė rankomis,
kūlė spragilais.
Šiandien mūsų kaimas užaugina tik 40 procentų Lietuvoje suvartojamų
daržovių ir vaisių. Gal nepajėgia užauginti daugiau? Pajėgia,
bet neįstengia parduoti, nes rinka užversta prastesnės kokybės,
užteršta chemikalais, bet pigesne užsienio sodų ir daržų produkcija.
Ir jokie rinkos apsaugos įstatymai, poįstatyminiai aktai, turintys
ginti mūsų žemės ūkio produkcijos gamintojus, neveikia arba veikia
importuotojų naudai, nekalbant apie kontrabandinius vaisių ir
daržovių gabenimus į mūsų šalį. Ir visos šios blogybės, sunkumai,
kiti neišsprendžiami dalykai tarpsta, keroja, kaip sakoma, baltoje
dienos šviesoje, regint, žinant ir kone pritariant mūsų valdžios
vyrams...
Reikia mokyklų, bibliotekų
Apie sunkų kaimo gyvenimą neeilinėje
konferencijoje kalbėjo ir kitos draugijos moterys, atkakusios
iš visų Lietuvos rajonų, daugelio kaimų ir miestelių, įvairių
parapijų. Antai Pasvalio rajono ūkininkė Jadvyga Stankevičienė
su skausmu prisiminė savo vyro prieš netikėtą mirtį pasakytą prašymą
rūpintis jų abiejų sukurtu ūkiu, neužleisti jo, gausinti jo žemiškąsias
gėrybes. Moteris sukasi kiek įmanydama, bet kone visur atsimuša
į nepriteklius, valdžios abejingumą kaimui. Viskas brangsta, tik
už grūdus, kitus žemės ūkio produktus gauna vienus niekus. Moteris
neišmananti, kaip reikės ūkininkauti toliau. Rita Krištopaitienė
iš Joniškio sakė auginanti cukrinius runkelius. Ir čia - aibė
problemų, sunkiai apeinamų rūpesčių, kurių neturėtų būti. Moterį
jaudina, kad kaime lieka vis mažiau jaunimo, nes dažnas vaikinas
ar mergina jame nemato perspektyvos gražiai gyventi ir prasigyventi.
Gatvės neapšviestos, pačiame rajono centre nėra šaligatvių, bibliotekos,
mokyklos uždaromos. Tad suprantama, kad kaimo žmonės laiką leidžia
kaip kas išmano...
Skirmantė Meškevičienė iš Kauno rajono, Birutė Bružienė iš Plungės
ir kitos moterys sakė, kad didelę dalį savo laiko ir jėgų turi
nuo šeimos atitraukti ūkininkavimui, darbui lauke ir tvarte, eiti,
važiuoti, aiškintis... Jos dirba greta vyrų su jais tiek fizinį,
tiek organizacinį darbą. Šeima irgi reikalauja savo dalies, nes
nepasakysi, kad per darbus nėra kada virti ir padėti ant stalo
sriubos, mėsos, kad dėl dienos rūpesčių esi pavargusi. Neatsitiktinai
ir konferencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad moteris - kaimo
atrama ir siela.
Konferencijos dalyvės priėmė rezoliuciją. Joje atkreipiamas dėmesys,
kad pastaruoju metu ryškėja vis didėjantis šalies valdžios atitrūkimas
nuo kaimo gyvenimo, formuojamas neigiamas požiūris į žemdirbius,
kaip į žemesnę "prašančiųjų" kastą, reikalingą tik politiniams
interesams pasiekti - dažniausiai prieš rinkimus. Rezoliucijoje
abejojama, ar Lietuvai pavyks integruotis į Europos Sąjungą, jeigu
kaimas bus paliktas likimo valiai. Dokumente nurodoma sparčiau
gerinti kaimų ir miestelių gatvių apšvietimą, savivaldybėms mokant
už elektros energiją ta pačia kaina, kuria ji parduodama užsienio
šalims, raginama nenaikinti kaimo bibliotekų ir pradinių mokyklų,
suteikti kaimo verslininkams, pradedantiems alternatyvų žemės
ūkiui verslą, lengvatinį kreditą su iki penkių procentų metinėmis
palūkanomis; derantis dėl stojimo į Europos Sąjungą, atsižvelgti
į žemdirbių nuomonę.
Benjaminas ŽULYS
Kaunas
© 2001 "XXI amžius"
