Lizdelis prie Lėvens vingio

Noriūnuose vykusioje "Kaimiško sūrio" šventėje dalyvavusi Vaiva Gudienė pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Įteikiant apdovanojimą jai buvo pateiktas klausimas, ką pirmiausia pirktų, jeigu laimėtų milijoną. 26 metų V.Gudienė rimtai atsakė: "Įsigyčiau 15 melžiamų karvių".

Norėjo turėti atskirą būstą

Ištekėjusi Vaiva gyveno savo vyro gimtajame Kuosėnų kaime. Jauną moterį varžė gyvenimas kartu su Skaidriaus senele. Viena jos draugė pasakė, jog Kupiškio miškų urėdijoje stovi tušti namai. Juose anksčiau gyveno eiguliu dirbęs jos senelis. Jam mirus, dešimt metų sodyboje niekas negyveno.
Tvarkant trobos vidų, savo išmonę parodė Skaidrius. Jis sienas iškalė medžio lentelėmis, sudėjo grindis. "Valdiškai" statyta krosnis netrukus sugriuvo. Naują mūrijo Skaidrius, padedant tėvui. Ryte ją pakūrenus, pirkioje šilta visą dieną.

Vaivos ir Skaidriaus Gudų šeima

Pamokos atjaunėjusioje mokykloje

Neįprastai prasidėjo naujieji mokslo metai Svėdasų J.Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Moksleiviai mokėsi, o AB "Statyba ir remontas" statybininkai užbaiginėjo paskutiniuosius mokyklos renovacijos darbus. Pamokos šalia statybų pastolių - neįprastas reginys, tačiau niekas per daug dėl to nepyko ir nesijaudino, nes džiaugėsi atjaunėjusia, išgražėjusia mokykla. Visi suprato, kad tai daroma jų labui.
Prieškario Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos rūpesčiu, valstybės lėšomis Svėdasų miestelyje 1937 metais buvo pastatytas paminklas šio krašto šviesuoliui, literatūros klasikui kanauninkui J.Tumui-Vaižgantui. Net 120 tūkstančių litų valstybė tuomet skyrė ir Svėdasų progimnazijos statybai. Vėliau mokykla buvo pavadinta "Pragiedrulių" vardu (pagal Vaižganto kūrinį). Sovietmečiu tas vardas panaikintas. Ir tiktai praėjus daugeliui dešimtmečių, 1989-aisiais, minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, Svėdasų mokykla pavadinta šio iškilaus žmogaus vardu.

Mokyklos direktorius Alvydas Kirvėla
patenkintas statybininkų darbu

Neaiški melioratorių ateitis

Tūkstančio darbininkų armiją turėjusioje AB "Ariogalos melioracija" dabar triūsia apie 200 žmonių. Norėdama išsilaikyti, įmonė priversta imtis papildomų darbų.

Sumažėjo darbų apimtys

"Ariogalos melioracijos" generalinis direktorius Antanas Siudikas sakė, kad įmonė per metus atlieka darbų maždaug už 1,2 milijono litų, todėl ji priversta ieškotis darbo svetur. Raseinių melioratoriai tiesia kelius, stato valymo įrenginius.
Rajone yra nusausinta apie 100 tūkstančių ha žemės. Tinkamai jų priežiūrai kasmet būtina turėti apie tris milijonus litų. Kiekvienais metais nusausindavo apie penkis tūkstančius hektarų šlapių dirvų. Dabar žemių melioracijai įmonė neturi pinigų.

Biokuro teks palaukti

Įmonė valdo maždaug 500 ha žemės. Nemaža jos dalis užsėta rapsais.
Įmonės vadovas A.Siudikas - didelis naujovių šalininkas. Sužinojęs, kad Lietuvoje rengiamasi gaminti biodyzeliną, jis vienas pirmųjų šalyje naujovę sutiko su entuziazmu. Tačiau šiandien jo mintys apie biokurą - nekokios.

AB "Ariogalos melioracija" generalinis direktorius Antanas Siudikas

Sklypininkų fronte nieko nauja

"Esu įsitikinęs: nebus poreikio žemės ūkio produkcijai, jeigu jos negaminsime daugiau, geresnės kokybės ir pigiau", - "XXI amžiui" sakė Lietuvos žemės ūkio viceministras Jonas Panamariovas.

Darbo vieta verta 50 tūkstančių litų

Paskaičiuota: norint šiandien pradėti verslą, būtina turėti nors 50 tūkst.litų - tiek kainuoja vienos darbo vietos sukūrimas. Lyginant su 1990 metais, gamyba yra sumažėjusi du tris kartus, bet atsirado produkcijos perteklius.
Maždaug 50 proc. produktų (į tai įeina degtinės ir tabako gaminiai), kuriuos suvartojame, yra įvežti. Per metus Lietuvoje maisto produktams išleidžiami maždaug penki milijardai litų. Vadinasi, 2,5 mlrd. sumokama už importuojamus gaminius. Taip iš mūsų žemdirbių atimamas darbas, dėl to daugėja bedarbių.

Žemės ūkio viceministras Jonas Panamariovas

Seimo komitetas Žemės ūkio rūmuose

Skauduliai ir aktualijos

Įvairiuose pasitarimuose, konferencijose kalbama, diskutuojama apie žemdirbių organizacijų, kaimo bendruomenių savivaldą. Ieškoma būdų, galinčių pagyvinti šių bendrijų veiklą, priartinti ją prie paprasto ūkininko, kiekvieno kaimo žmogaus, kad šie pajustų deramą valdžios dėmesį. Bet atrodo, kad problemų ne mažėja, o atsiranda dar daugiau. Dauguma kaimo žmonių sutrikę, nežino, kaip orientuotis sudėtingoje šių dienų žemės ūkio bei kaimo politikoje.

Ir ūkininkės netiki pažadais

Prie "suskilusios geldos"

"Tik tvirtos, susipratusios, patyrusios, nesvyruojančios ūkininkės galės prisidėti prie pamatų statybos, ant kurių turės išaugti mūsų šeima, mūsų sodyba, mūsų gražioji Lietuva". Šiuos žodžius daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pasakė Lietuvos ūkininkių draugijos įkūrėja ir pirmoji vadovė Alena Devenienė. Jie aktualūs ir šią dieną, nes kaimo gyvenimo problemos ne mažėja, bet tampa vis aktualesnės. Taip kalbėjo beveik prieš dešimt metų atkurtos Lietuvos ūkininkių draugijos pirmoji ir dabartinė pirmininkė ūkininkė Lina Bružikienė neeilinėje šios bendrijos konferencijoje. Ji įvyko Kaune, Lietuvos žemės ūkio rūmuose, ir buvo pavadinta "Moteris - kaimo atrama ir siela".