Daina ir giesmės - sveikatos poliai
Žiežmariečiai Albiną Keturką
įprato matyti pasitempusį, dėvintį kostiumą, pasirišusį kaklaraištį.
76 metų vyras nevaikšto pas daktarus, o taurelę pakelia tik dėl
akių.
Nenumaldomas noras mokytis muzikos
Kai pas A.Keturką užsuko iš Liaudies
kultūros centro, šeimininkas svečius linksmino lūpine armonikėle,
grodamas polkas ir valsus. Buvo žiežmarietis nusipirkęs rusų ir
vokiečių gamybos armonikas, tačiau gerai jomis groti taip ir neišmoko.
Lūpine čirpina nuo mažens, groti pramokęs ganydamas.
Keturkų šeimoje augo keturi sūnūs. Albinas turėjo ir gerą balsą.
Tėvai veždavosi jį į atlaidus. Po jų tėvas su sūnumi užsukdavo
į arbatinę. Būdavo, joje vyrai pasiima pusbutelį karčiosios ar
stiklą alaus ir ima šnekučiuotis. Neturėdamas ką veikti, kad netrukdytų
suaugusiesiems, Albinas imdavo tyliai dainuoti.
Bandė A.Keturka stoti į Vilniaus J.Gruodžio muzikos technikumą.
Paprašė, kad jis ką nors sugrotų akordeonu. Kadangi tokio muzikos
instrumento rankose nebuvo turėjęs, teko grįžti namo.
Iš kalėjimo grįžo panašus į skeletą
Netoli Siesikų Ukmergės rajone buvo
Keturvėjų kaimas. Jame gyveno keturios Keturkų ir dvi Gricių šeimos.
Kaimas buvo netoli miško. Pokario metais į jį užsukdavo ir skrebai,
ir miško broliai. Visi norėjo valgyti ir gerti.
Keturkų Albinas išvengė rusų kariuomenės, pasijauninęs keleriais
metais. Bet netrukus jį, kaip partizanų ryšininką, suėmė. Kalėjimuose
be teismo ketverius metus išlaikė. Baisiausia buvo Minsko kalėjime.
Netgi prie žiauraus mušimo Albinui reikėjo priprasti.
Laisvėn išleido taip ir nesudarę bylos, bet prigrasinę: "Ne
taip žodį tarsi - atgal grįši".
Buvo vakaras, kai pasiekė namus. Sustojo prie paties sodinto berželio
- toks jis didelis atrodė. Matė pro langą, kaip tėvas valgo karštas
bulves, užsigerdamas rūgusiu pienu. Motina rinko bulves.
Pasibeldus į duris, netrukus įsileido. "Visokie čia vaikšto
ir valgyti prašo, nebent bulvėmis pasotinti galiu", - bambėjo
mama. "Ar aš ne ketvirtas jūsų sūnus būsiu?" - nebeištvėrė
Albinas. Iš mamos rankų iškrito puodas, palovin nuriedėjo bulvės.
"Vaikeli, nejaugi tu būsi?" - prie savo sūnaus glaudėsi
mama. Išlydėjo sūnų tvirtą kaip ąžuolą, o namo jis grįžo kaip
tikras pavargėlis. Ant kaulėtų pečių kabojo skudurais virtę drabužiai.
Norėjo išspirti kaip futbolo kamuolį
iš sporto aikštės
Norėdamas įsigyti specialybę, Albinas
nuvažiavo mokytis į Marijampolės gyvulininkystės technikumą. Kaip
tik tuo metu buvo laidojama I.Laukaitytė. Kažkam iš moksleivių
iki kapinių reikėjo nešti raudoną vėliavą. Niekas nenorėjo paliesti
jos koto.
Albinas atsistojo paskutinis. Visi pradėjo rėkti, kad jis paimtų
vėliavą. Jie manė: Albinas - ne vietinis ir jo niekas nepažins.
Kai Albinui bandė įduoti vėliavą, šis ją tėškė žemėn, garsiai
pasakęs negražų rusišką žodį.
Vaikinas buvo drausmingas, gerai mokėsi, todėl jį užtarė net dėstytojai.
Buvo balandis, tad Albinui leido baigti pirmąjį kursą.
Pats nemokėdamas mūryti, šio amato
mokė kitus
Vis dėlto Albinui teko kabinti kareivišką
košę. Į armiją jį paėmė sulaukusį 26 metų. Apie ketverius kariuomenėje
prabėgusius metus žiežmarietis pasakoja su humoru. "Armija
man daug ką gero davė", - tikino jis.
Tarnavo Ukrainoje. Dar nepriėmusį kario priesaikos lietuvį paskyrė
eiti skyrininko pareigas. Reikėjo statyti dispečerinės pastatą.
Albino skyriuje dauguma kareivių buvo uzbekai. Nors pats rankose
nebuvo laikęs plytos, bet reikėjo rodyti pavyzdį. Nusimetęs milinę,
atsistojo mūryti kampo. Neblogai pavyko. "Išvariau"
kampus, o jums teks sumūryti sieną", - įsakė uzbekams.
Reikėjo ir prižiūrėti geležinkeliu atvežtus krovinius, tvarkyti
jų apskaitą. Pulko dispečeris - šilta tarnybos vieta. Albinas
turėjo atskirą kambarėlį, o jame - ir telefoną. Virėjams sausesnių
malkų pasukdavo, o jie jam - gero maisto. "Gyvenau vos ne
kaip karalius", - prisiminęs kareivišką tarnybą Ukrainoje,
sakė žiežmarietis A.Keturka.
Nors Albinas neužsitarnavo aukštesnio laipsnio, buvo eilinis,
tačiau jam siūlė pasilikti ir baigus tarnybą. Bet lietuvį traukė
gimtieji namai.
Įpratęs gyventi kitaip nei visi
Tuo metu sesuo jau buvo baigusi Žemės
ūkio akademiją ir gavusi paskyrimą į Kaišiadorių rajoną. Ji broliui
pasiūlė apsistoti Žiežmariuose. Albinas sugebėjo baigti Panevėžio
hidromelioracijos technikumą. Jame mokėsi neakivaizdžiai. Daugelį
metų dirbo melioracijos darbų vykdytoju. Buvo gerbiamas valdžios
ir darbininkų. Žiežmariuose Albinas pasistatė namus. Ne kartą
jie buvo pripažinti kaip tvarkingiausiai prižiūrimi miestelyje.
Sodybos priežiūrai daugiau dėmesio skiria žmona, tačiau ir Albinas
mėgsta gėles. Prie Keturkų namų jų auga netoli 70 rūšių.
Daug metų Albinas žinomas kaip giedotojas. Ir šiandien dar stiprus
jo balsas. Vienu metu giedojimas buvo tapęs vos ne verslu. Kooperavosi
trys vyrai. Įsigijo vargonėlius. Penkerius metus giedojo Kaune
pagal iškvietimus. Dabar jį kviečia giedotoju Žiežmariuose ar
Kaišiadorių rajone. Daina ir giesmės jam atneša dvasinę atgaivą.
Jis - vienas aktyviausių Žiežmarių saviveiklininkų.
Bronius VERTELKA
Žiežmariai, Kaišiadorių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
