Kaimo žmogus - vis dar kryžkelėje
Nors sunkiai, o kartais ir
vangiai, bet Lietuvos kaimo žmonės nestoviniuoja vietoje, o vienokiais
ir kitokiais būdais ieško išeičių iš sudėtingų savo būties situacijų,
mintis ir veiklą kreipdami į ateinančią dieną. Nestovėti vienoje
vietoje skatina ir spartus mūsų šalies žengimas į Europos Sąjungą,
su tuo susijusios naujos viltys gyventi geriau, gražiau, padėti
pamatą ne vien savo vaikams, bet ir patiems ta gerove pasidžiaugti.
Deja, visos vertybės vienu rankos mostelėjimu neatsiranda, reikia
padėti daug pastangų, įveikti aibę kliuvinių, trukdžių, biurokratizmo,
neaiškumų apraiškų, kad vežimas ne itin braškėdamas kiltų į kalną.
O kad tokių pastangų reikia šią dieną, jų prireiks rytoj ir dar
vėliau, byloja sudėtinga kaimo padėtis dabartiniu metu. Kooperacijos
žemės ūkyje plėtra, kaimo turizmas, verslai, kreditavimo sistema,
žemės ūkio bendrovių likimas, parama pagal specialiąją žemės ūkio
ir kaimo plėtros programą (SAPARD), kaimo žmonių švietimas, daug
kitų dalykų tebėra itin aktualūs šiandieniniame kaime.
Apie tai kalbėjo "XXI amžiaus" svečiai - Kauno apskrities
viršininko administracijos Kaimo plėtros programų skyrius vedėja
Laima SMOLSKIENĖ, Lietuvos braškių augintojų draugijos tarybos
pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius,
ūkininkas Vidas JUODSNUKIS, žemės ūkio rūmų specialistas kooperacijos
plėtrai Zenonas KELIAUSKAS, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kauno rajono
skyriaus tarybos narys, Babtų seniūnijos ūkininkas Vytautas ŽMUIDZINAVIČIUS
bei Žemės ūkio rūmų ekonomistas kaimo verslams Redas MIŠKINIS.
L.Smolskienė. Šiuolaikinio
Lietuvos kaimo pažanga, be jokios abejonės, yra glaudžiai susieta
su stojimu į Europos Sąjungą. Tai nėra, kaip sakoma, vien rožėmis
klotas kelias. Reikia dėti daug organizacinių pastangų, kad šį
tikslą pasiektume. Nemaži reikalavimai keliami žemdirbiams, žemės
ūkio produkcijos perdirbėjams bei jos realizuotojams. Bet visa
tai turėtų ateityje atsipirkti su kaupu. Apie tai byloja ir kai
kurie dabarties ženklai. Visų pirma - tai specialioji žemės ūkio
ir kaimo plėtros programa SAPARD. Pagal jos modelį Lietuvoje šiek
tiek anksčiau nei prieš metus sukurta Nacionalinė žemės ūkio ir
kaimo plėtros programa, kurioje yra aštuonios prioritetinės paramos
kryptys. Penkios iš jų jau veikia, o kitos pradės gyvuoti vėliau.
Vienos iš gyvuojančių tų krypčių - investicijos į pirminę žemės
ūkio gamybą; ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų
skatinimas; profesinis mokymas; techninė parama, informavimas
ir kitos. Kiekviena kryptis turi savus prioritetinius sektorius.
Pavyzdžiui, Investicijų į pirminę žemės ūkio gamybą kryptyje vyrauja
pieno, mėsos, vaisių bei daržovių, grūdinių kultūrų ir linų sektoriai.
Apie SAPARD būsimą paramą mūsų ūkininkams, bendrovėms buvo žinoma
gerokai anksčiau. Žemdirbiai įvairiuose susibūrimuose Nacionalinės
mokėjimo agentūros specialistus vis klausinėdavo, kada tie pinigai
paklius į Lietuvą, kada jais bus galima pasinaudoti? Iš viso yra
gauta 121 paraiška paramai gauti. Kiekvienas pareiškėjas gerai
pasvėrė savo galimybes tai paramai paimti. Vėl priminsiu tik vieną
svarbų ypatumą - pirmiausia savo lėšomis reikia įgyvendinti savo
projektą - pastatyti sandėlį, įdiegti pažangią žemės ūkio produktų
perdirbimo technologiją ir panašiai, ir tik tada bus galima gauti
apie 50 procentų kompensaciją. Nauji gamybiniai pastatai, šiuolaikinė
įranga, naujos technologijos kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių
litų. Tikriausiai nedaug Lietuvoje atsiras ūkininkų, savo kišenėje
vartančių tokias sumas. O ką kalbėti apie daugybę pažymų, dokumentų,
verslo planų!
Kauno apskrityje SAPARD paramai gauti pateiktos 29 subjektų paraiškos.
Beje, trečdalis jų - ūkininkai, ir, manyčiau, kad tai nėra prastai.
Mūsų rezultatas - geriausias iš visų apskričių. Pavyzdžiui, Alytaus
apskrityje gautos vos penkios paraiškos, Marijampolės ir Telšių
- po šešias. Matyt, Kauno apskrities žemdirbiams įtakos turi tai,
kad čia susibūrusios svarbios žemdirbių organizacijos - Žemės
ūkio rūmai, Veterinarijos akademija, Žemės ūkio universitetas,
Sodininkystės ir daržininkystės institutas ir kitos. Čia žmonės
gauna daug informacijos, aktyviau dalyvauja įvairiuose seminaruose,
kituose renginiuose. Žinoma, nesnaudžiame ir mes patys - apskrities
administracijos darbuotojai.
Daugiausia paraiškų - vienuolika - gavome dėl profesinio mokymo.
Manyčiau, kad šioje kryptyje vyrauja tokie sektoriai, kaip verslo
ekonomika, vadyba, buhalterinė apskaita, naujos žemės ūkio technologijos,
kooperacija ir verslo plėtra, kiti aktualūs šios dienos ir rytojaus
dalykai. Jau suprantama, kad be teorinio pasirengimo laisvoje
rinkoje, konkurencinėje kovoje ilgai neišsilaikysime. Šešios paraiškos
gautos dėl investicijų į pirminę žemės ūkio gamybą, keturios -
dėl kaimo infrastruktūros tobulinimo. Laukiame ir daugiau paraiškų.
Kai kurie ūkininkai ima paskolas iš bankų. Bet gerai žinome, kokios
didelės ten palūkanos. Ir kaimo žmogus, užstatęs savo turtą, negali
ramiai miegoti, baimindamasis, ar pajėgs tą skolą grąžinti, ar
kurią nors dieną į jo namus neateis teismo antstoliai. Juk šitaip
ne vienas ūkininkas bankrutavo. O ką daryti tam kaimiečiui, kuris
teturi vieną, dvi karvutes, dar porą kiaulaičių, nedaug žemės,
kuklius pastatus? Toks paskolos iš banko imti nerizikuos, be to,
ir negaus, nes neturi vertingo užstato. Viena iš išeičių galėtų
būti būrimasis draugėn su kitais ne itin pasiturinčiais ūkininkais,
kooperuotis su jais. Deja, kooperacija sunkiai skinasi kelią mūsų
kaime, žmonės ja nepasitiki, dvejoja ir dažniausiai numoja ranka.
SAPARD parama jiems neįkandama...
Z.Keliauskas. Užsiminėte apie
žemės ūkio kooperaciją. Užbėgdamas už akių kitoms savo mintims,
prisiminsiu neseniai Lietuvos Seime įvykusią konferenciją kooperacijos
klausimais. Joje teko dalyvauti ir man. Nenorėčiau nieko įžeisti,
bet man atrodo, kad tas renginys buvo tarsi kokia atmestina duoklė
pasirinktam klausimui.
Buvo giriamasi, kad esą vartotojų kooperacija Lietuvoje išliko,
ir tai labai gerai. O kad ūkininkams reikėtų sudaryti mokesčių
lengvatas, į tai buvo atsakyta, kad Finansų ministerija turi surinkti
kuo daugiau mokesčių, "ir šios temos prašytume daugiau neliesti"...
Valdininkai gyvena vien šia diena, jie nenori suprasti, kad kooperacijos
plėtra - tai patikimas valstybės socialinis ir ekonominis rezervas.
Susikooperavę ūkininkai atneš naudos ne vien sau, bet ir visam
mūsų kaimui, valstybei.
Štai kokia situacija susiklostė Lietuvoje. Žemės ūkio produkciją
superkančių perdirbimo įmonių privatizacija nesuskaldė. Jos susijungė
į asociacijas, kurios tapo žemės ūkio produktų rinkos monopolistėmis,
diktuojančiomis savo sąlygas žaliavos tiekėjams - ūkininkams.
Šie neįstengė aktyviai dalyvauti privatizavimo procese ir turėti
bent šiokios tokios įtakos perdirbimo pramonės įmonėms valdyti.
Nesusijungę į kooperatyvus, žemdirbiai nepajėgia apginti savo
interesų ir yra priversti savo produkciją parduoti nepalankiomis
sąlygomis. Bet - parduoda, nes pelnytis vieną kitą litą vis tiek
reikia. Be to, šalies maisto produktų rinkoje šiandien gausu importinių
prekių. Tai ne tik riboja mūsų žemdirbių išaugintos produkcijos
paklausą, bet ir trikdo kainas vidaus rinkoje, skurdina kaimo
žmones. Įsteigus žemės ūkio ir maisto produktų kooperatines perdirbimo
ir realizavimo įmones, kooperatines eksporto struktūras, atsirastų
konkurencija perpardavinėtojams ir leistų žemės ūkio produkcijos
gamintojams gauti daugiau pajamų. Lyginant su kitų įmonių formomis,
labai vėlai, sakyčiau, pavėluotai buvo priimtas Lietuvos kooperatinių
bendrovių -kooperatyvų - įstatymas, todėl kooperatyvai negalėjo
steigtis pirminės privatizacijos metu. Be to, šito įstatymo nepakanka.
Būtinai reikia Žemės ūkio kooperatyvų įstatymo, nes žemės ūkio
kooperacija gerokai skiriasi nuo kitų kooperacijos formų. Žemės
ūkio rūmai seniai parengė tokio įstatymo projektą, tačiau jokių
ženklų apie jo priėmimą vis nėra.
Būtinai reikia sukurti patikimą žemės ūkio kooperatinio kreditavimo
sistemą. Tai galėtų būti kredito kooperatyvai su savo centrine
kasa. Palūkanos tokiame kredito kooperatyve neturėtų būti didesnės
nei 7 procentai. Dabar mūsų komerciniuose bankuose reikalaujama
12 ar net 14 procentų palūkanų. Mums reikėtų valstybės paramos,
jos paskolos žemės ūkio kredito kooperatyvams. Pabrėžiu - ne pašalpos,
o paskolos. Maždaug per 20 metų mes tą paskolą grąžintume. Parengėme
tokios kreditavimo sistemos modelį, bet vėl - viskas stringa aukštuosiuose
valdžios sluoksniuose. Jau tarp ūkininkų paplito šmaikštus kalambūras
- esą mūsų valdininkai moka tik du aritmetikos veiksmus - atimti
ir padalyti, pamiršdami, kad reikia dar ir pridėti, o pridėjus
vėliau bus galima ir padauginti, tai yra, turėti apsčiai naudos.
Juokai juokais, bet dabartinė aritmetika tarnauja tikrai ne kaimo
žmonėms.
Kokia padėtis žemės ūkio kooperacijoje dabartiniu metu? Dabar
Lietuvoje yra apie 400 žemės ūkio kooperatyvų. Daugiausia, net
37 procentai, įkurta agroserviso bendrovių, gamybinių kooperatyvų
- 30 procentų, prekybos - 15 procentų. Beje, apie trečdalis kooperatyvų
dėl įvairių priežasčių neveikia. Tos priežastys - tai lėšų, technikos
stygius, sudėtingos ekonominės sąlygos, žmonių susvetimėjimas.
Kaip tik dėl šių ir panašių priežasčių kaimo žmonės iš dalies
neskuba vienytis.
Šalinti teisines ir ekonomines kliūtis kooperatyvams steigtis
ir veikti, gauti SAPARD ir kitų fondų paramą, šviesti ūkininkus
- tai būtų vienos iš priemonių kooperacijos plėtrai šalyje.
Beje, nemažai vilčių žemdirbiai dėjo į žemės ūkio bendroves. Bet
dauguma jų žlugo, liko tik pavadinimas. Ko norėti, jei buvusių
kolūkių turtą pusvelčiui įsigijo apsukrūs jų vadai ir iš to praturtėjo.
Be to, buvusios žemės ūkio bendrovės pagal naujai priimtą įstatymą
šiandien virto akcinėmis bendrovėmis. O tai yra didelis skirtumas.
V.Žmuidzinavičius. Nenorėčiau
labai užsipulti sovietmečiu buvusių ūkių vadų. Jei turėjo galvas,
nepažeisdami įstatymų daug ko įsigijo, tai čia natūralus dalykas.
Nepradangino, nesupūdė, nepragėrė, o įsigijo verslui plėtoti.
Žinoma, su nauda sau, bet ne vėjais paleido. Ir kiti taip galėjo,
bet gal nedrįso, ko nors nesuprato.
V.Juodsnukis. Ne, ne kiekvienas
turėjo vienodas galimybes. Reikėjo ir tuometinius įstatymus žinoti,
turėti pradinį kapitalą, pagaliau - ir šiokių tokių pažinčių.
Z.Keliauskas. Žinoma, turėjo
įtakos ir vadovavimo patirtis, mokėjimas bendrauti, išsilavinimas,
įvairi informacija. Eilinis valstietis su kolūkio pirmininku,
kitu vadovu dažniausiai negalėjo varžytis. Beje, ir nedrįso.
V.Juodsnukis. Savo kailiu
patyriau ne vieną ūkininkavimo sunkumą, kol suradau terpę, savo
vietą sudėtingoje šiuolaikinio kaimo sistemoje, visoje sumaištyje,
įstatymų, potvarkių gausoje. Auginau žirnius, pupas bei kitas
netradicines kultūras. Pagaliau apsistojau ties uogininkyste.
Mat Lietuvoje uogininkystei plėtoti yra pakankamai geros gamtos
sąlygos. Aš pats su šeima auginu braškes, derančio braškyno turime
pusketvirto hektaro. Visoje Lietuvoje yra apie 500 braškių augintojų.
Visi jie šias uogas augina apie 1000 hektarų plote, kai kas turi
tik po vieną kitą arą. Susibūrėme į braškių augintojų draugiją.
Joje - vėl savos problemos, rūpesčiai, nepritekliai, buvo kai
kurių organizacinių nesklandumų. Suvokiame, kad iš kitur pagalbos
tikėtis ir vien laukti paramos iš valstybės - ne pati geriausia
išeitis. Ieškome rinkos, žiūrime, kokių veislių uogas viename
ar kitame krašte auginti. Svarbiausia - kad braškės būtų gardžios,
stambios, išvaizdžios. Pamenu, pas mane dirbusios dvi moterys
išvyko padirbėti į vieną braškių ūkį Vokietijoje, atvežė paragauti
tenykščių uogų: ogi jos - be skonio, tarsi popieriaus gniužulą
kramtyčiau, nors pažiūrėti -labai gražios. Įdaviau moterims, kad
nuvežtų tam vokiečių ūkininkui mano išaugintų uogų. Po savaitės
tas man skambina ir klausia, kaip aš išauginu tokias gardžias
ir stambias uogas. Ogi, sakau, aš apsieinu be chemikalų. Tiek
Vokietijoje, tiek Lenkijoje uogynai persotinti chemija. Mūsų žmonės,
ne kartą patebėjau, turguje ar parduotuvėje jau paklausia, ar
uogos, daržovės yra lietuviškos. Deja, užsieniečiai įsigudrino
ant savo prastos kokybės produkcijos klijuoti lietuviškas etiketes
ir mūsų pirkėją apgauna. Tokios uogos, vaisiai pas mus patenka
dažniausiai kontrabandos keliu. Tai ką dabar daryti? Gal nuleisti
rankas? Negalima.
Svarbu produkcijos savikaina. Jei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse
kilogramo braškių savikaina yra aštuoni-dešimt litų, tai mes sugebame
užauginti maždaug už du litus. Negalime pamiršti, kad užsieniečiai
nesnaudžia. Vienas iš kelių braškininkystei plėtoti yra kooperacija.
Tai - ir naujos technikos pirkimas, jos eksploatavimas, uogų atvėsinimo,
konservavimo, kita įranga. Tik, kaip parodė gyvenimas, kooperatyve
turėtų būti maždaug vienodo turtinio lygio ūkininkai. Jeigu vienas
bus turtingas, o kitas - su keliais litais kišenėje, kils įvairių
nesusipratimų. Mes Kazlų Rūdoje jau buriame kooperatyvą. Iš tarybiniais
laikais buvusio karinio dalinio teritorijos nebrangiai nusipirkome
pastatų ir kuriamės. Gyvenimas parodys, kaip sugebame ūkininkauti.
Tik negalima vien sėdėti ir laukti, kol kas nors išties ranką.
R.Miškinis. Gyvenimas rodo,
kad Lietuva gerokai atsilieka nuo ES šalių gamybos, darbo našumo
srityse. To priežastys - apyvartinių lėšų stygius, nekvalifikuotos
darbo jėgos perteklius. Paskaičiuota, kad, pavyzdžiui, norint
Lenkijoje ir Rumunijoje pasiekti vos pusę dabartinio ES valstybių
produktyvumo lygio, reikia atsisakyti daugiau nei keturių milijonų
žemės ūkio darbuotojų. Mūsų šalis daug mažesnė, tačiau problemos
panašios. Tad ieškokime kelių kaimo žmonių užimtumui didinti,
jų materialinei gerovei skatinti. Viena tokių išeičių yra smulkaus
ir vidutinio verslo plėtojimas, propaguojant ir alternatyvius
verslus. Mūsų paskaičiavimais, perspektyviausi ir daugiausia alternatyvių
pajamų duodantys verslai - prekyba, kaimo turizmas, amatai. Negalima
užmiršti ir kitų verslų. Tai - mechanizuoti darbai, žemės ūkio
technikos remontas, drabužių siuvimas, mezgimas, avalynės taisymas,
fotografija, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas, mėsos perdirbimas
ir taip toliau, žiūrint vietos sąlygų bei poreikių. Ar tai išgelbės
kaimą? Jau sakiau - tai alternatyvūs verslai, tačiau duodantys
nemažai papildomų pajamų kaimo žmonėms. Vien ko vertas kaimo turizmas.
Pavyzdžiui, pernai Lietuvos kaimo sodybose poilsiavo apie 67 tūkst.
žmonių (apie du procentai buvo iš užsienio). Kokį milžinišką darbą
turėjo nuveikti Lietuvos kaimo turizmo asociacija, propaguodama,
plėtodama šią paslaugos sritį! Reikalaujama, kad kaimo turizmo
sodybos šeimininkas žinotų verslo vadybos, organizacinio darbo,
buities sanitarijos, kitus ypatumus. Žmones moko asociacija, nes
jokia valstybinė žinyba tuo neužsiima. O kur dar katalogų leidimas,
interneto puslapiai, rinkodaros sistema, parodų, kitų renginių
organizavimas - vėl viskas ant Kaimo turizmo asociacijos pečių.
Labai daug padeda ir Žemės ūkio rūmai. Daug dirba asociacijos
prezidentė Regina Sirusienė - tikra savo darbo žinovė. Beje, pasitobulinusi
Amerikoje, ten gavusi tarptautinį šios veiklos sertifikatą.
Pernai kovo pabaigoje Žemės ūkio rūmai surengė konferenciją "Verslumo
ugdymas kaimo bendruomenėse". Jos metu buvo įkurta Lietuvos
kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga (apie 2000 narių).
Sąjunga įsipareigojo sukurti smulkiems verslininkams tinkamą konsultavimo
bei mokymo sistemą, padėti jiems išeiti į vietinę bei tarptautinę
rinką, sukuriant deramą rinkodaros sistemą.
Dabar mūsų uždavinys - sukurti Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų
ir amatininkų elektroninės komercijos sistemą. Kaimas siekia pažangos,
negalima laukti, kol kiekviena šeima ims naudotis interneto paslaugomis.
Jau dabar reikia kurti kaimo verslų elektroninės komercijos infrastruktūrą,
taip pat elektroninio prekių katalogo ir rezervavimo sistemas.
Elektroninės komercijos sistema apims visus santykius, susijusius
su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu
būdu, prekių bei paslaugų pirkimą, pardavimą, reklamą, konsultavimą
verslo klausimais ir kita. Mes pasaulio interneto erdvėje skleisime
informaciją apie Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų
galimybes gaminti ir parduoti savo produkciją, bus ieškoma naujų
rinkų. Užsienio praktika parodė, kad elektroninis verslas - dar
viena priemonė pasiekti didesnio efektyvumo.
V.Žmuidzinavičius. Esu ūkininkas
ir manau, kad žemė turi būti įdirbama, prižiūrima, duoti naudos,
o ne užleista piktžolėmis. Tai paprasta tiesa, nieko naujo tuo
nepasakau. Deja, ne visiems kaimo žmonėms sekasi taip gyventi.
Viena iš problemų - bankų kreditai. Žmogus paima pinigų, įsigyja
naujos brangios technikos, gerai nepasvarsto, o paskui suka galvą,
kaip tą skolą grąžinti. Juk žinome, kokios dabar kreditavimo sąlygos,
plėšikiškos palūkanos. Bankai dirba savo darbą, o mūsų valia -
pasinaudoti jų paslaugomis, ar ne. Aišku, kad valstybė čia galėtų
mums daugiau padėti, bet daug vilčių į ją nedėkime. Aš irgi sukuosi
kaip įmanydamas. Prižiūriu 380 hektarų žemės. Joje 220 hektarų
užėmė maistiniai kviečiai, 50 ha - cukriniai, 60 ha - pašariniai
runkeliai. Nepuoliau pirkti vien brangią užsienietišką techniką,
tinka ir "Belorus" traktoriai, žiūriu kitų galimybių,
kaip kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti daugiau naudos. Be to, žemės
ūkio technika turėtų būti kuo ilgiau naudojama, o ne stovėti kieme.
Taikydamasis prie sąlygų, nors ir už simbolines kainas padėjau
nuimti derlių Babtų miestelio gyventojams.
Beje, nedaug žemės turintys ūkininkai galėtų verstis nebūtinai
javų, gyvulių auginimu, bet ir uogininkyste, šiltnamių daržininkyste.
Kol mūsų valdžios priims visokius, kai kada nerealius, potvarkius,
patirsime nemažai bėdų.
R.Miškinis. Pavyzdžiui, Žemės
ūkio rūmai tik per vienerius metus gavo apie tūkstantį įvairių
įstatymų, potvarkių projektų, kad jie būtų apsvarstyti įvairiais
lygiais. Kada dirbti kitą darbą? Net dešimt kartų svarstėme Žemės
ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą, daug kartų - Kaimo turizmo
įstatymo nuostatas ir pan.
Z.Keliauskas. Buvo atvejų,
kai įstatymas jau buvo priimtas ir paskelbtas "Valstybės
žiniose", o mes gavome raštą to įstatymo projektą apsvarstyti...
Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų kaimo žmogus vis dar tebėra
nuomonių, įstatymų painiavos, savo ryžtingumo ir dvejonių kryžkelėje.
Parengė Benjaminas ŽULYS
© 2002 "XXI amžius"
