"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. spalio 18 d., Nr. 20 (47)

PRIEDAI







Ekologinis ūkis. Norai ir galimybės

Apie ekologinį ūkininkavimą Lietuvoje labiau buvo prabilta atkūrus nepriklausomybę. Nors ir sovietmečiu išmintingesni kaimo žmonės savo nedideliuose asmeniniuose pasėliuose vengė chemikalų arba juos naudojo saikingai. Kitose šalyse ekologiniu ūkininkavimu plačiau imta domėtis pastaraisiais dešimtmečiais, nors buvo ir anksčiau gerų pavyzdžių. 1985 metais Europoje buvo ekologiškai ūkininkaujama maždaug 100 tūkst. hektarų plote, o 2000-aisiais tokie plotai užėmė apie 3,7 mln. hektarų. Lietuvoje iki šių metų rudens sertifikuota 394 pereinamojo laikotarpio ir ekologinės gamybos ūkiai, kurių plotas - 8760 hektarų, taip pat aštuonios ekologiškų produktų perdirbimo įmonės, penki natūraliosios produkcijos rinkėjai ir penkios įmonės, tiekiančios ekologinės gamybos pagalbines medžiagas - trąšas, pašarų priedus ir kt.
Apie ekologinio ūkininkavimo esmę bei jo ypatumus mūsų šalyje, perspektyvą ir reikšmę visuomenės gyvenime "XXI amžiaus" laikraščio redakcijoje tradicinio apskritojo stalo renginyje savo mintimis pasidalijo svečiai: Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos "Gaja" tarybos pirmininkas ūkininkas Edmundas Samauskas, VšĮ "Ekoagros" direktorė Ineta Rutkovaitė, ekologiškai ūkininkaujantys sodiečiai Bronė Pugžlienė iš Varėnos rajono ir Vytautas Kavaliauskas iš Kazlų Rūdos savivaldybės.

,,Gaja“ suvienija

E.Samauskas: Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kokie yra ekologinio žemės ūkio tikslai, kas būdinga ekologiniam ūkiui. Vieni tokių tikslų - ne tik išlaikyti, bet ir didinti dirvožemio derlingumą bei gyvybingumą; palaikyti natūralių maisto medžiagų balansą; mažinti žemės ūkio taršą aplinkai; saugoti augalų ir gyvūnų įvairovę bei pusiausvyrą; taupyti gamtinius bei energetinius išteklius, pirmiausia naudojant savaime atsikuriančius šaltinius - saulės, vėjo, vandens energiją; sudaryti žemės ūkio produktų gamintojams tokias gyvenimo sąlygas, kurios patenkintų jų poreikius, užtikrintų sveiką darbo aplinką, duotų pelno. Ir ypač pabrėžtina - auginti ir gaminti sveikus ir kokybiškus žemės ūkio produktus. Ekologiniame ūkyje vietoje sintetinių medžiagų turėtų būti naudojamos organinės ir natūralios kilmės mineralinės trąšos, biologiniai ir mineraliniai augalų apsaugos ir gyvulių gydymo preparatai. Turėtų būti taikoma gerai subalansuota sėjomaina, taikoma pažangi žemės įdirbimo kultūra, gyvuliams sudaromos tokios laikymo sąlygos, kurios patenkintų jų įgimtus instinktus, švarus požeminis vanduo. Iš pirmo žvilgsnio tai gal atrodo kiek formaliai, deklaratyviai, tačiau pati esmė yra kaip tik tokia. O gyvenimas, be abejonės, šį tą pakoreguos, pagyvins. Jau ir dabar ekologiniame judėjime yra kai kurių naujovių.
I.Rutkovaitė: Štai ekoturizmas arba dar paprasčiau - žaliasis turizmas. Nors tai nėra visapusiškai susieta su ekologiniu ūkininkavimu, tačiau bendrų sąsajų yra nemažai. Juk į ekoturizmą praktikuojančių ūkininkų sodybą žmogus gali atvykti automobiliu, tačiau per visą poilsio laiką daugiau nevažiuos nė žingsnio. Visur keliaus pėsčiomis, o jei prie upės ar ežero - valtimis, jei yra galimybių - arkliais. Mėsa, pienas, daržovės, kitas maistas - tik ekologiškas, vadinasi, tos sodybos šeimininkų laukai turi būti tvarkomi, prižiūrimi pagal ekologijos reikalavimus. Maža to, dabar jau reikalaujama, kad "žaliuoju turizmu" užsiimančių ūkininkų namas būtų pastatytas iš natūralių medžiagų - akmens, medžio, be apdailos lako, dažų, kitokių cheminių medžiagų ar jų priedų. Tokioje sodyboje ir jo aplinkoje žmogus turi jaustis atitrūkęs nuo miesto dulkių, asfalto ir benzino dvoko, chemikalais užnuodytų užsienietiškų vaisių ir daržovių. Žinoma, visuomenę reikia šviesti, auklėti, kad ji atskirtų, kas mūsų gyvensenoje, mityboje yra sveika ir priimtina, o ko reikėtų vengti. Šioje žmonių švietimo sistemoje, be jokios abejonės, daug nuveikia Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija "Gaja".
E.Samauskas: Tikrai viena mūsų veiklos prioritetinių krypčių yra visuomenės švietimas. Mes ją informuojame apie ekologinio žemės ūkio vystymąsi, organizuojame seminarus, leidžiame informacinius leidinius ekologine tematika, organizuojame jaunų ūkininkų mokymą užsienio ekologiniuose ūkiuose. Bendradarbiaujame su Lietuvos ir užsienio organizacijomis, besidominčiomis ekologiniu žemės ūkiu. Apskritai "Gaja" vienija ūkininkus, kitus, kurie domisi ekologiniu žemės ūkiu. Bendrija, įkurta 1990 metais, yra Tarptautinės organinės žemdirbystės judėjimų federacijos narė. Iniciatyva įkurti tokią organizaciją gimė Lietuvos žemės ūkio universitete. Tada buvo parengti bendrijos įstatai, pradėtas kitas organizacinis, kūrybinis darbas, kuris tęsiasi iki šiol ir, be abejonės, tęsis visą laiką, nes pažangos paieškoms ir jai įgyvendinti ribų nėra. Iš pradžių vyko derybos su šalies Vyriausybe, nes sudėtingoje žemės ūkio sistemoje su jos problemomis, nepritekliais, kitais sunkumais ekologinis ūkininkavimas buvo daug kam nepriimtinas, netgi ne visai suvokiamas. Aišku, kad tokia pažiūra - sovietmečio palikimas, kai cheminės medžiagos į laukus buvo verčiamos kalnais. Prisiminkime garsųjį sovietinio lyderio N.Chruščiovo teiginį, papildantį Lenino teoriją apie komunizmą, kad komunizmas - tai ne vien tarybų valdžia ir elektrifikacija, bet - ir chemizacija. Na, tada ir prasidėjo… O mes, nepaisydami sovietinių laikų palikimo, ėjome pas valdžios vyrus ir atkakliai reikalavome, kad ekologija žemės ūkyje turėtų savo vietą, jai būtų skiriamas deramas dėmesys, patys ūkininkavome ekologiškai, rodėme kitiems pavyzdį, kad toks ūkininkavimo būdas yra pažangus, turi perspektyvą. Po didelių pastangų nuo 1997 metų valstybė ekologiškai ūkininkaujančius sodiečius pradėjo remti tiesioginėmis išmokomis. Aš pats laikau penkias melžiamas karves, iš pieno gaunu grietinę, varškę, sūrius, jogurtus. Produktus pardavinėju mieste, kaimynams, kai kuriems nuolatiniams užsakovams. Rinkos paieška rūpinuosi pats, kaip ir kiti ekologiškai ūkininkaujantys kaimo žmonės. Apskritai "Gaja" vien iš nario mokesčio - 25 litų per metus - neišsilaiko. Reikėtų turėti organizuotos rinkos paieškos specialistą, dar produktyviau plėtoti savo veiklą. Visa tai lemia pinigai. Iš maždaug 400 ekologiniu ūkininkavimu užsiimančių ūkininkų "Gajos" bendrijai priklauso apie pusę. Tad mes siekiame, kad į mūsų gretas įsitrauktų kuo daugiau ūkininkų. Tada ekologinis ūkininkavimas taptų kryptingesnis, našesnis. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Aš, jei neklystu, vienas pirmųjų Lietuvoje gavau ekologiškai ūkininkaujančio ūkio sertifikatą.
I.Rutkovaitė: Patikslinu - ponas Edmundas gavo tokį sertifikatą 1992 m. gruodžio 28 d., jis paženklintas pirmuoju numeriu…

Ne visiems naudinga

V.Kavaliauskas: Buvo paminėta, kad prieš kurį laiką į ekologinį ūkininkavimą buvo žiūrima kreivai, net su pajuoka. Šaipėsi ne vien kaimynai, kiti pažįstami, bet ir visokios valdžios - tai aš savo kailiu patyriau. Bet, nepaisydamas tų pašaipų, kitokių trukdymų, ėmiausi ekologiško ūkininkavimo. Auginu daržoves. Jas pardavinėju kiek brangiau negu kiti ūkininkai. Tai suprantama, nes brangiau atsieina žemės įdirbimas, pasėlių priežiūra, visas tokio ūkio išlaikymas. Bet žmonės perka, nusipirkę ateina ir antrą, trečią kartą. Jau žino, kada ir kur mus rasti. Viena tokių vietų yra Kaune, S.Daukanto gatvėje, šalia Karaliaus Mindaugo prospekto. Čia su kitais ekologinės žemdirbystės ūkininkais atvykstu kiekvieną penktadienį. Tai mūsų diena.
Beje, negaliu pasakyti, kad ir dabar visur į ekologinį ūkininkavimą žiūrima palankiai. Štai vieno Žemaitijos rajono valdininkas, neblogas mano pažįstamas, man ne kartą į akis sakė: "Tas jūsų ekologinis ūkininkavimas man ir dar daug kam kone peiliu per gerklę eina…" Pasirodo, toks ūkininkavimas, aktyvi agitacija už jį labai kenkia chemines trąšas gaminančioms įmonėms. Joms, aišku, neramu, kas bus, jei ateityje ekologinių ūkių vis daugės. Kiek girdėjau, kai kurių rajonų pareigūnai už tų įmonių produkcijos reklamavimą tarp žemdirbių, raginimą pirkti chemines trąšas, oficialiai ar ne, gauna šiokį tokį atlyginimą, kurio prarasti nenori. Bet įdomu, kaip yra kai kuriose užsienio šalyse, kur taip pat gaminamos cheminės trąšos ir sparčiai didėja ekologinės žemdirbystės, gyvulininkystės apimtys. Matyt, ten susitvarko.
I.Rutkovaitė: Pavyzdžiui, Vokietijoje siekiama, kad per artimiausią dešimtmetį ekologinis ūkininkavimas apimtų 20 proc. ūkių, Austrijoje - 12 proc., Anglijoje ir Švedijoje - 30 proc. Lietuvoje siekiama, kad iki 2010 metų sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai sudarytų apie 15 proc. visos žemėnaudos. Pagal numatytą perspektyvą šiemet turėjo būti pasiektas 0,5 proc. ekologinio ūkininkavimo lygis. Tai - labai nedaug, tik įsibėgėjimo pradžia. Bet pasiekta vos 0,3 procento. Tikriausiai viena iš to priežasčių - nepakankama valstybės parama ekologiniams ūkiams. Tad barkime mūsų valdžią, peikime ją, tačiau būkime objektyvūs. Specialioje kaimo rėmimo programoje ekologinio žemės ūkio plėtrai šiemet skirta pusantro milijono litų, arba tris kartus daugiau negu pernai. Tiesioginės išmokos už sertifikuotų javų hektarą padidintos nuo 120 iki 200 litų, už daržovių, bulvių - nuo 250 iki 430 litų, už sodų - nuo 500 iki 700 litų. Už pūdymo hektarą dabar mokama 80 Lt, už žalienų - 85 Lt. Kitąmet išmokas ekologinės gamybos ūkiams numatoma dar didinti. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, teikiant paramą ekologinės gamybos ūkiams, stengiamasi orientuotis į prekinį ūkį.
V.Kavaliauskas: Tai būtų šiokia tokia parama ekologiniam ūkininkavimui. Tačiau šią ūkio sritį turėtų labiau perprasti, suvokti jos naudą ir žemės ūkio produktų perdirbėjai. Nesakau, kad jie tuo visai nesidomi. Štai viename "Gajos" bendrijos seminare dalyvavęs perdirbėjas panoro iš manęs pirkti ekologiškų daržovių. "Gerai, - sakau, - parduosiu rinkos kaina ir dar 40 procentų kainos - už ekologiją, paprasčiau kalbant, už mano triūsą, - papildomos išlaidos". Bet verslininkas nesutiko. Skambino iš Vilniaus mėsos kombinato, siūlydami išauginti jiems 20 ekologiškų kiaulių. Mano sąlygos vėl tokios pačios. "Jei tinka - rašome sutartį", - sakau. Bet jiems netinka, dar galėjome pasiderėti, juk tvirtų kainų čia nėra. Ką gi… Bet jau gerai nors tai, kad mūsų ieško, mumis pasitiki. Reikia dar daugiau šviečiamojo, aiškinamojo darbo. Vien dėl žinių stokos, pavyzdžiui, kelis arus bulvių turintis ūkininkas juos nuo kolorado vabalo purškia stipriais chemikalais, o po vienos kitos dienos tas bulves kasa ir su šeima valgo, veža į turgų. O juk tokios bulvės - tikras nuodas. Chemikalais paveiktų bulvių nevalia valgyti bent 20 dienų. Bet turguje nepatikrinsi.
atkelta iš 1 p.)

Mokyti nuo mažų dienų

E.Samauskas: Šviesti suaugusįjį, mokyti jį ūkininkauti kitaip, negu jis buvo įpratęs, yra sudėtinga, bet reikia, tai būtina. Tai mes, "Gajos" bendrija, kaip esu sakęs, ir darome. Bet šito maža. Šviesti ekologiškai reikia nuo mažų dienų, šeimoje, darželyje, mokykloje. Svarbu ne tik mokyti, kaip ir kokioje dirvoje sodinti daržovę, uogą, sėti javą. Tai daug platesnė sąvoka, apimanti įvairias gyvenimo sritis.
I.Rutkovaitė: Kai kas šia linkme jau daroma, pavyzdžiui, Kauno miesto mokyklų pedagogai savo mokiniams jau perteikia ekologinių žinių pagrindus.
B.Pugžlienė:. O aš bendrauju su Kauno Vydūno mokyklos moksleiviais. Savo ekologiniame ūkyje auginu vaistažoles, tad jiems ir pasakoju apie tų žolelių naudą žmogui, jų auginimo būdus. Džiugu, kad daugumą mokinių tai sudomina.
I.Rutkovaitė: Kad domėjimasis ekologiniu ūkininkavimu, nors nelengvai, tačiau vis auga, byloja ir mūsų, ekologinio žemės ūkio sertifikacijos įstaigos "Ekoagra", patirtis. Tą didėjantį domėjimąsi ekologiškais produktais galima paaiškinti žmonių susirūpinimu maisto produktų abejotina kokybe, kuri kyla dėl diegiamų naujų technologijų, pavyzdžiui, dėl genetiškai modifikuotų organizmų, baiminamasi kai kurių ligų protrūkio, pavyzdžiui, kempinligės ir pan. Viena svarbiausių ekologinio žemės ūkio dalių yra sertifikavimas, kuris skiriasi nuo kitų žemės ūkio sistemų. Jose cheminių medžiagų naudojimas apibrėžiamas sąvokomis "mažiau", "saikingiau", o ekologinio žemės ūkio sistema yra grindžiama griežtais gamybos standartais, nustatančiais nemažai reikalavimų: aplinkos sąlygas, gamybos, perdirbimo, saugojimo, realizavimo, ženklinimo ir gamybos kontrolės nuo dirvos iki stalo. Būtent sertifikatas skiria ekologinį ūkininkavimą nuo kitų žemės ūkio sistemų. Tai sudaro sąlygas ekologiškų produktų paklausai augti. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu ekologiškų produktų paklausa visame pasaulyje viršija pasiūlą. Taip, beje, yra ir Lietuvoje - ekologiškų produktų pateikiame vartotojams mažiau, negu jų reikia. O juk yra dar neišnaudotų ekonomikos, pajamų rezervų.
Mūsų įstaiga buvo įkurta 1997 metais. Pagrindinė mūsų veiklos kryptis - ekologinės gamybos kontrolė, tai yra ūkių, perdirbimo ir realizacijos įmonių bei jų gaminamų produktų sertifikavimas. Kontroliuojama griežtai ir be jokių nuolaidų. Buvo atvejų, kai, aptikus pažeidimų, sertifikuotus ūkius desertifikavome, tai yra atėmėme ekologinio ūkio statusą. Tokio ūkio šeimininkai tik po tam tikro laiko turi teisę pradėti viską iš naujo - nuo pereinamojo ekologinio ūkio iki tikrojo nario. O kur dar kolegų nepagarba tokiam ūkininkui, apie jį sužino ir vartotojai. Be to, mes rengiame ekologinį ūkininkavimą propaguojančius seminarus ir konferencijas, mokome ūkininkus, specialistus, leidžiame informacinius leidinius.
Džiaugiamės, kad mūsų ekspertai ir inspektoriai yra patyrę žemės ūkio ir maisto pramonės specialistai, baigę specialius kursus Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje. Taip pat džiugu, kad "Ekoagra" dar 2000 metais buvo akredituota Tarptautinės ekologinio žemės ūkio federacijos Akreditavimo tarnybos. Iš 300 pasaulio ekologinio žemės ūkio sertifikuotų įstaigų Akreditavimo tarnyba akreditavo tik 18, tarp jų - ir mus.
B.Pugžlienė: Mano ekologinio ūkininkavimo kryptis gerokai skiriasi nuo kitų, tradicinių. Kaip jau sakiau, auginu vaistažoles. Tai - mūsų giminės tradicija. Vaistažoles augino ir mano senelė, mama. Kažkada baigiau medicinos mokslus, 28-erius metus dirbau medicinos seserimi, tad ir dabar stengiuosi padėti žmonėms savo triūsu, geru žodžiu, patarimu ir palinkėjimu. Žoleles pradėjau auginti 1990-aisiais, sertifikacijos dokumentą gavau po ketverių metų. Dabar auginu apie 20 rūšių vaistažolių: vaistinį šalaviją, paprastąjį čiobrelį, paprastąją jonažolę, citrininę katžolę, medetką, be to, daugumos peikiamas dilgėlę, žliūgę, balandą, kitas vadinamąsias piktžoles. O juk tai irgi vaistažolės, tik reikia žinoti, ką prie ko dėti ar kaip panaudoti. Pavyzdžiui, iš dilgėlių yra gaunamos ištraukos augalams purkšti nuo kenkėjų vietoje cheminių preparatų. Iš dilgėlių galima išsivirti gardžią sriubą, tik dera žinoti, kada augalą skinti. Iš tų ir kitų augalėlių sutaisau įvairiausių vaistų: nuo kosulio, nervingumo, kitų negalavimų, tonizuojančių ir kitokių. Dar turiu sklypą braškių. Uogos ir gardu, ir kai kuriems vaistams tinka; taip pat tinka miško avietės, kitos uogos. Dirbu ne viena, o visa šeima.
Pradėjus ekologiškai ūkininkauti, ir į mano pastangas daug kas žiūrėjo skeptiškai, šaipėsi. Ypač kai regėjo dilgėlynus, žliūges, balandas. Dabar jie jau nesišaipo, nes ne vienas iš tų augalų gavo šiokios tokios paramos. Į žemę grįžo sliekai, kurie buvo išnykę ūkių chemizavimo laikais.
Dabar girdžiu, kad vienoms ar kitoms ekologinio ūkininkavimo reikmėms reikia finansinės paramos. Žinoma, kad reikia, ypač ūkininkaujantiems platesniais mastais. Bet aš paramos neprašau, nors turtais nesu pertekusi, mano sodyboje net elektros nėra. Svarbiausia ir patikimiausia parama, mano gyvenimo ramstis yra Dievas. Per Jo gerumą aš dirbu mėgstamą darbą, patiriu dvasinę ramybę, ja dalijuosi su kitais. Už kiekvieną pragyventą dieną aš dėkoju Aukščiausiajam, o jei kas nors tą dieną nepasisekė, svarstau, gal ką nors negera tą dieną buvau padariusi ir savo mintis keliu į Viešpatį. Jis manęs neatstumia, o vis padeda. Esu įsitikinusi, kad šitas mano darbas - tai ne šiaip ekologinis, o pirmiausia dvasinis ūkininkavimas. Mano vaistažolės gydo ne vien žmogaus kūną, bet ir sielą. Tai tikra Dievo palaima. Mano ūkelyje draudžiama bartis, keiktis, tarti piktą žodį. Nes augalai tai jaučia ir, nori ar nenori, priima - tada jų gerosios pastangos gali išblėsti. O mūsų gyvenime to gerumo taip stinga.
Kai kada pas mane ateina vaistažolių koks pavargėlis, neturtėlis ar vaikas - niekad neatsakau, duodu veltui, kitaip nė būti negali. O šiaip dažniausiai prekiauju penktadieniais Kaune, S.Daukanto gatvėje.
Džiaugiuosi, kad turiu šiek tiek žemelės, turiu laisvę dirbti mėgstamą darbą. Jis man nesunkus, teikia vien malonumą.
E.Samauskas: Gal ne veltui sakoma, kad chemizuotame ūkyje žmogus pavargsta, nes jis kovoja, o ekologiniame mes padedame augalui augti, darome daug gera sau ir kitiems, todėl didelio nuovargio nepatiriame.
I.Rutkovaitė: Turi įvykti mūsų visuomenės sąmonės ir veiklos lūžis, tada ekologinis ūkininkavimas suras dar daugiau erdvės.

Pokalbį užrašė
Benjaminas ŽULYS

© 2002 "XXI amžius"

 

Ineta Rutkovaitė

Bronė Pugžlienė

 

Edmundas Samauskas

Vytautas Kavaliauskas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija