Globalusis teroras ir saugumas

Rusėjo 11-ąją įvykdyti teroro išpuoliai prieš galingiausią valstybę pastatė pasaulį prieš dilemą: ar tai reiškia, jog galimas dar ne vienas panašus teroro aktas kurioje nors pirmaujančioje pasaulio šalyje ir kas gali būti jo užsakovas, organizatorius ir vykdytojas.
Dabar prieš Afganistaną beveik baigtas karas nereiškia, kad baigėsi kova toje teroristus priglaudusioje šalyje ir apskritai karas su terorizmu. Terorizmo idėjinį vadą globoję Talibano šalininkai persigrupuoja ir ketina kitais būdais kovoti už „grynąjį“ islamą, ir ši kova gali nusitęsti. Todėl tiek Vakarų Europoje, tiek Amerikoje baimė dėl galimų teroro išpuolių nė kiek nesumažėjo, kaip ir nesumažėja prevencinės priemonės prieš juos. Net ir taikingoji Žiemos olimpiada, prasidėjusi JAV mieste Salt Lake Cityje, buvo atidaryta pasitelkus pačias saugiausias priemones, kiekvienu momentu laukiant netikėčiausiu būdu pasirodančių teroristų–savižudžių. Bet koks didesnis tarptautinę reikšmę turintis renginys organizuojamas turint galvoje galimus teroro išpuolius. Čia dar reikia pridėti ir vis aktyviau besireiškiančius vadinamuosius antiglobalistus.
Prieš porą savaičių Niujorke pradėtas ir keletą dienų vykęs Pasaulio ekonomikos forumas susilaukė minėtų antiglobalistų dėmesio. Prieš forumą žygius rengė apie 50 organizacijų, tarp jų tokiais skambiais pavadinimais kaip „Antiimperialistinė lyga“, „Amerikos socialistinis fondas“, „Amerikos musulmonai už taiką ir ir teisingumą“, „Gyvūnų gynimo lyga“, „JAV žaliųjų partija“, įvairios radikalios grupuotės iš Palestinos, Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Filipinų ir kt. Drastiškais išpuoliais ypač pasižymi anarchistinis „Juodasis blokas“, kurio nariai, apsirengę juodais drabužiais, veidą slepia medžiagos skiaute (tuo pažeidžia įstatymus), savo akcijas vykdo apsiginklavę metaliniais strypais, buteliais, molotovo kokteiliais. Tik sutelktomis policijos pastangomis (viešbutį, kuriame vyko pasitarimas, ir jo prieigas saugojo 3500 policininkų), slaptųjų agentų, snaiperių ir kitų apsaugos grupių dėka minėtų anarchistinių, antiglobalistinių ir komunistinių grupuočių įkarštį pavyko atvėsinti: jų susirinko nedaug, o demonstracijos nesusilaukė dėmesio, kokio tikėjosi rengėjai.
Panašaus antiglobalistų, anarchistų ir komunistinių elementų dėmesio susilaukė ir beveik tuo pat metu Miunchene vykusi tarptautinė konferencija saugumo klausimais, bet čia protestai buvo dar silpnesni. Ši konferencija buvo svarbi JAV ir NATO tarpusavio santykiams naujai susiklosčiusiomis sąlygomis po rugsėjo 11-osios. Tarptautinio, globalaus terorizmo grėsmės fone pati Amerika jaučia (ir tą įrodo praktiškai) karinę–technologinę ir karinę–politinę viršenybę prieš kitas NATO šalis. Miuncheno konferencijoje visiškai rimtai iškilo klausimas, ar Amerikai reikalingas likęs NATO (išskyrus Didžiąją Britaniją, kuri aktyviai padėjo JAV kare prieš Talibano režimą). Nors kai kurie politikai (pavyzdžiui, Vokietijos krikščionis demokratas E.Štoiberas, būsimasis kandidatas į kanclerius) sako, kad „Europa turi imtis didelės atsakomybės už taiką visame pasaulyje“, tačiau įvykiai rodo, jog JAV gali apsieiti be kitų NATO šalių paramos. Todėl Amerikoje vis dažniau keliamas tas nelemtas klausimas: ar mums (t.y. JAV) reikalingas europietiškasis partneris NATO asmenyje? Tas amerikiečių polinkis į vienpoliariškumą ir rėmimasis vien karine jėga kelia nerimą europiečiams, kurie kitaip supranta politiką ir turi kitokią saugumo koncepciją.
Todėl visu rimtumu iškyla NATO ateities klausimas. Jeigu Amerikai gali nebeprireikti karinės NATO jėgos, ji vis mažiau dėmesio kreips į šią organizaciją ir kartu į jos būsimą plėtrą. O toks JAV požiūris jau kelia didelį pavojų ne tik kariniu–technologiniu požiūriu vis atsiliekančiai Vakarų Europai, bet ir NATO nare besitikinčiai tapti Lietuvai. Galimi ir kiti NATO „menkėjimo“ variantai, pavyzdžiui, padaryti NATO savotiška patariamąja organizacija, kada jis prarastų savo pirminį ir pagrindinį tikslą – ginti nuo bet kokio agresijos akto bet kurią šalį–NATO narę. Į tokią organizaciją galima priimti kad ir 20, 30 ar 40 valstybių – nuo Lietuvos iki Rusijos ir net Kazachstano, bet jau atėmus iš aljanso jo gynybinį tikslą. Tai – ne pati geriausia, bet gal ir ne blogiausia išeitis savo vietos Europoje ieškančiai Lietuvai.

© 2002 "XXI amžius"