2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Dovana gimtinei – amerikietiška mokykla

Dauguose valstybės dieną Lauryno Radziukyno anūkas Džonas Radkinsas atsiima medalį iš švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės

Svajonė apie mokyklos vaikams savo gimtinėje būtinumą Lauryno Radziukyno širdyje gimė ir brandinta toli už Atlanto, Čikagoje.

Užteko tik dvejų metų, kad gražiausia, moderniausia ne tik Lietuvoje, patiems mažiausiems skirta mokykla, pradėta statyti 1934-aisiais, o 1936 metų spalis pakvietė juos į klases ir pasodino į dailius, patogius, naujus amerikietiškus suolus. Kelio, jungiančio Alytų ir Simną, kairėje pusėje išaugo graži, viliojanti raudonų čerpių stogu, dideliais langais, fantastišku, besipuikuojančiu aukštame bokšte, Čekoslovakijos žemėje sukurtu su meile širdyje dailininko, vėliau politkalinio, Vytauto Brazdžiaus Lietuvos herbu – narsiuoju Vyčiu – nauja amerikietiška Lietuvai padovanota – KURNĖNŲ MOKYKLA.

Mokyklos mokytojams, mokiniams, tėvams slenkantys metai neleido užmiršti mokyklos geradario, žmogaus, išeivio, gyvenančio Amerikoje, turinčio savo šeimą, nelengvai uždirbtais pinigais padovanoti Lietuvai, savo gimtinei, šviesos, mokslo žiburį, kurio labai reikėjo jaunai, besikuriančiai po ilgų vergijos metų Tėvynei.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Sąjūdis: mintys po 30 metų

Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų akademijoje, Vilniuje, buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Paskui jos buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose, o 1988 m. spalio 22 d. jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdžio 30-mečio metais „XXI amžius“ tęsia pokalbius su įvairių Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių 1988 metais nariais.

Irena Ruginienė

Irena RUGINIENĖ (tuomet ŠIMANAUSKIENĖ), 1988 metais dirbusi Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, – Mažeikių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėja, pirmoji Mažeikių Sąjūdžio skyriaus pirmininkė ir 1988–1992 metų Sąjūdžio Seimo narė, dabar – Mažeikių rajono savivaldybės Archyvų skyriaus vedėja.

Kas, kada ir kokiose pareigose būnant Jus atvedė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę? Kaip buvote išrinkta? Kas buvo Jūsų bendražygiai ir bendraminčiai?

Tada dirbau Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Visą 1988 metų vasarą, nes mokytojams – atostogos, praleidau Vilniuje gaudydama įvykius, lakstydama po įvairius mitingus, haidparkus, akcijas, stebėdavau Dailininkų sąjungoje vykstančius pasitarimus. Stengiausi būti visur. Ar Laisvės lyga susibūrimus organizavo, ar Sąjūdis – dalyvavau. Tą rudenį grįžusi į Mažeikius dalyvaudama rajoninėje mokytojų konferencijoje nustėrau dėl baisaus atotrūkio provincijoje. Mažeikiuose tvyrojo ledynmetis. Po vieno pranešėjo pamokymų, kaip teisingai elgtis su separatistais, jei ir čia tokių atsirastų, nebeištvėriau ir pratrūkau... Kalbėjau apie badaujančius, apie visą laisvės vasarą. Niekas man neprieštaravo, nestabdė. Konferencijai baigiantis, priėjo Mažeikių kompartijos sekretorius Romanas Songaila ir pasakė, kad kitą dieną esu kviečiama į partijos komitetą. Kadangi pas kagėbistus saugume studijų metais Šiauliuose jau buvo tekę pabuvoti (tada pašalino iš komjaunimo ir tik per plauką, už mane laidavus dėstytojams, neišlėkiau iš instituto), tad ne juokais išsigandau. Vaikų tada neturėjau, taigi nebuvo dėl ko labai rizikuoti. Kitą dieną partijos komitete buvau mandagiai ir maloniai priimta. Pasakiau, kad rengiuosi kurti Sąjūdį. R. Songaila neprieštaravo, tik pasakė, kad Kompresorių gamykloje jau yra besiburianti 25 žmonių grupė, o jai vadovauja gamyklos partinės organizacijos sekretorius... Sužinojau, kad Sąjūdį ruošiasi kurti ir neeilinė Švietimo skyriaus darbuotoja... Pasijutau komunistų rėmuose. Reikėjo per labai trumpą laiką suburti tikrą Sąjūdį, be nomenklatūrininkų ir kagėbistų.

Pagerbė savanorius

Prie Atminimo paminklo 1919–1920 metų Lietuvos savanoriams. Kairėje – jo iniciatorius Alfonsas Vitkauskas

Kiekvienai valstybei labai svarbu istorija, žmonės, įvairiais laikotarpiais gyvenę, kūrę, kovoję... Ir nebūtų šalies istorijos, jeigu iš kartos į kartą nebūtų perduodama atmintis, jeigu nebūtų minimi ir pagerbiami žmonės, kovoję už savo šalies nepriklausomybę.

Nenuostabu, kad Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio metais žmonės stengiasi įvairiais būdais tą jubiliejų paminėti. Gegužės 5 dieną Prienų r. Balbieriškio seniūnijos Žiūronių kaime, ūkininko Svajūno Nevecko žemėje, buvo atidengtas ir pašventintas paminklas 1919–1920 metų Lietuvos savanoriams. Šalia buvo pastatytas koplytstulpis Lietuvos globėjai Švč. Mergelei Marijai. Šių paminklų iniciatorius yra Prienų r. Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas. Čia pat yra anksčiau pastatytas kryžius šiuose kraštuose kovojusiems ir žuvusiems partizanams.

Geraširdžių žmonių dėka atgimė senoji koplytėlė

Vytautas BAGDONAS

Atgimusios koplytėlės viduje

Svėdasiškiai per Žolinę paminėjo savojo miestelio, įsikūrusio prie Alaušo, Svėdaso (Beragio) ir Vosintėlio, 515 metų sukaktį. Jau kuris laikas čia vyko įvairūs renginiai, atliekami gražūs ir prasmingi darbai, skirti Svėdasų gimtadieniui.

Prie tokių įsimintinų, gražių ir labai reikalingų darbų verta paminėti geradarių pastangų dėka senosios koplytėlės, esančios miestelio prieigose, prikėlimą naujam gyvenimui.

Vieškelių, jungusių Svėdasus su Salomis ir Šimonimis bei kitomis vietovėmis, sankirtoje XIX amžiaus viduryje Svėdasų dvaro savininko grafo Liucijono Marikonio iniciatyva buvo pastatyta nedidelė 6,5 metrų aukščio ir 4 x 3 metrų dydžio koplytėlė. Šį statinį ir įspūdingą ornamentuotą koplyčią-mauzoliejų Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios šventoriuje suprojektavo garsus Austrijos architektas Georgas Verneris (Georg Werner). Pasakojama, kad grafas su namiškiais čia užsukdavo pasimelsti iš netoliese buvusių savo rūmų, kurie dabar jau virtę griuvėsiais ir palikę tik liūdnus prisiminimus. Rašytiniuose šaltiniuose galima užtikti duomenų apie tai, jog grafas L. Marikonis pastatė koplytėlę maldaudamas Aukščiausiojo, kad pasveiktų jo sunkios ir nepagydomos ligos kamuojama dukrelė, arba, kad grįžtančiam iš kelionės po Italiją tame Svėdasų pakraštyje grafui pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija, todėl jos garbei ir iškilo balto mūro koplytėlė. Dar buvo ketinta įrengti ir Kalvarijas, tik nežinia dėl kokių priežasčių jos ten neatsirado. Dabar, praėjus daugybei metų, sunku sužinoti visą tiesą, kodėl koplytėlė Svėdasų pakraštyje iš tiesų buvo pastatyta. Ji pergyveno karus, pokario suirutes, politinių santvarkų pasikeitimus, visokias valdžias ir išliko iki šių dienų.

Miesto šventė baigėsi pas instrumentų karalių

Klebonas kan. Egidijus Zulcas dėkoja už puikų koncertą

AKMENĖ. Jau įprasta, kad vidurvasarį vyksta miesto šventė ir trunka ne vieną dieną. Šiemet ji tęsėsi visą savaitę. Gražia tradicija tapo vienyti miesto ir parapijos bendruomenių veiklą. Čia nemažai pastangų įdėjo Šv. Onos bažnyčios klebonas kan. Egidijus Zulcas ir buvęs Akmenės bendruomenės pirmininkas Algirdas Bučys. Šventė pasibaigia iškilmingais tituliniais Šv. Onos atlaidais ir vargonų muzikos koncertu. Atlaidai ir vargonų muzika viską apvainikuoja ir pasako, kas žmogui yra svarbiausia...

Šiemet šventėje vyko daug įvairiausių renginių: sportinės varžybos, koncertai, menininkų dirbtuvių lankymas, įvairūs susitikimai. O sekmadienį šventė baigėsi Šv. Onos atlaidais ir puikiu Nacionalinės vargonininkų asociacijos (NVA) dovanotu koncertu „Instrumentų karalius kviečia“. Sumos šv. Mišias aukojo Mažeikių Švč. Jėzaus širdies bažnyčios vikaras kun. Vytautas Dvaržeckis. Po Sumos ir atlaidų procesijos klebonas kan. E. Zulcas pasveikino aktyvius parapijos žmones, šį pusmetį šventusius įvairius jubiliejus.

Smėlio skulptūros valstybės 100-mečiui ir būsimam Popiežiaus vizitui pagerbti

Autorius prie popiežiaus Pranciškaus skulptūros

ŠILALĖ. Antrus metus iš eilės čia vykdytas tarptautinis smėlio skulptūrų kūrybinis projektas. Dvi iš jų kūrė pasaulyje žymūs skulptoriai – lietuvis Andrius Petkus ir latvis Krists Zarins.

Prie Šilalės kultūros centro stovinčioje net 5 metrų aukščio smėlio skulptūroje įprasmintos Lietuvai ir Šilalei svarbios datos: atkurtos Lietuvos 100-metis, Šilalės miesto 485-metis ir Šilalės herbo 50-metis. Pagrindiniu akcentu tapo Nepriklausomybės ąžuolas, kuris pasodintas 1928 metais Šilalės miesto centre, minint atkurtos Lietuvos 10-metį. Ąžuolo centre vaizduojamas istorinis Vyčio atvaizdas (sukurtas Juozo Zikaro 1925 metais). Skulptūroje neatsitiktinai vyrauja patriotiškumo tema, mat Šilalė praėjusiais metais LRT televizijos projekte „Lietuvos patriotai“ iškovojo patriotiškiausio Lietuvos miesto vardą.