Tautiškumas ir nacionalizmas

Sausio 24 dieną Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvyko bendras MA Mokslininkų rūmų ir Lietuvių pilietinio forumo renginys seminaras-diskusija „Tautiškumas ir nacionalizmas“. Seminarui pirmininkavo ir diskusijai vadovavo Lietuvių pilietinio organizacijų forumo pirmininkas habil. dr. prof. Romualdas Grigas, pranešimą skaitė habil. dr. prof. Ona Voverienė. Spausdiname pranešimo tekstą.

Sovietinio mentaliteto filosofų uždegtas ir gerai pakurstytas neapykantos savo Tautai, savo Žemei ir tautiškumui laužas, atrodė, bepradedantis gesti, vėl įsiplieskė į teberusenančią laužavietę politikams, esantiems ir buvusiems, įpylus alyvos. Buvau sukrėsta sekmadienį (sausio 20) įsijungusi televizorių ir dar spėjusi pažiūrėti V.Laučiaus laidą „Faktų anatomija“, kurioje politikai ir žurnalistai neigė ir niekino tautiškumą ir lietuvybę, tarsi jie patys būtų ne lietuvės motinos, o kažkokio per Lietuvą perbėgusio gyvulėlio pagimdyti. Tai vis tas nelemtas noras greičiau tapti pasaulio piliečiu, lankytis pasaulio sostinėse ir gražiausiose vietose, grožėtis viskuo, ką sukūrė tautų genijai. Tai primena istorines pamokas ir tuos politikus, kurie labai norėjo „apsistoti, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai pražydės“.
Taigi homo sovieticus mentalitetas rado naują dirvą, šį kartą politikoje. Diegtas nuo pat kūdikystės sovietinėje mokykloje ir dabar aršiai šiepia dantis, siekdamas sunaikinti paskutinius Tautos vertybių likučius.
Kaip jau rašėme anksčiau (Tautos ir valstybės ateitis: ar ilgai dar ji bus valdžios rankose? Lietuvos aidas. 2001 12 03, p. 8), tokia situacija susiklostė todėl, kad Lietuvos laivas plaukia pasviręs į vieną pusę: iki šiol neturime vieningo tautinio judėjimo, kuriam tikrai rūpėtų Tautos likimas ir išlikimas.
Kaip sakė Vladas Putvinskis-Pūtvis, „tauta, jeigu nori būti gyva, turi šalia valstybės varyti savo nepriklausomą nuo valstybės gyvenimo vagą... Jeigu Tauta to nepadarys, valstybė ją panaudos kaip medžiagą savo statybai, bet ne kaip savo valstybės valdovę“ (V.Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. Čikaga, 1973, p. 57).
Stiprios partijos, esančios valdžioje, labai dažnai finansuojamos svetimos valstybės, kaip tik to ir siekia: iš mūsų padaryti tik medžiagą savo tikslams realizuoti, mus prisiminti tik per rinkimus, o po jų – elgtis su mumis kaip su avių banda, išleidžiama į lankas sau maisto pasiieškoti, bet už tai kiekvieną pavasarį ir rudenį skaudžiai kerpama.
Vėl norėtųsi grįžti prie V.Putvinskio-Pūtvio minčių, tarsi šiandien pasakytų: „Pergyventas dešimtmetis kada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo savaiminis tautinis plėtojimasis mažai tesireiškė.
...Vienintelis Lietuvos išganymas, tai tautinės idėjos gimimas. Jei ji negims, tai Lietuva žus. Aš nesu pranašas, bet tą idėją aiškiai matau, tik negaliu jos įvykdyti...
Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivėtumėm ir grįždami į apleistą tautinę dirvą tuo sugrąžintumėm pusiausvyrą ir tuo pačiu sutvirtintumėm ir pačią valstybę“(V.Putvinskis-Pūtvis. Ten pat).
Tarsi pratęsdamas V.Putvinskio-Pūtvio mintį, prof. R.Grigas steigiamojoje Lietuvių piliečių forumo konferencijoje kalbėjo: „...iki šiol neturime suformavę tokio valstybinio patriotizmo, kokį turi lenkai, rusai ar vokiečiai... Būtina lietuvių patriotinėms ir pilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jėgomis pradėti veiksmus“ (E.Gubavičiūtė. XXI amžius. 2001 11 28).
Teorinį įdirbį šioje srityje turime nemažą, turime į ką atsiremti. Tai J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, Vydūno, St.Šalkauskio, A.Maceinos, V.Putvinskio-Pūtvio, J.Aleksos, J.Girniaus, M.Krupavičiaus, R.Grigo, Lilianos Astros ir B.Kuzmicko darbai, O.Voverienės, Inos Dagytės, L.Astros, Arimanto Dumčiaus surengtos jau keturios konferencijos, skirtos tautiškumo problemoms, tų konferencijų pranešimai ir publikacijos „XXI amžiuje“, „Kultūros baruose“, „Lietuvos aide“, žurnale „Į laisvę“ ir t.t. Ši literatūra nusipelno gilesnės analizės, diskusijų ir aktualių idėjų įgyvendinimo.
Taigi šiandien turime jau pakankamas teorines prielaidas ir didžiulį įdirbį naujam kūrybiniam šuoliui – tautotyros mokslinei krypčiai – su jos teorija, istorija, metodika ir kūrybinio taikymo galimybėmis Lietuvos mokyklose.
Tautiškumas ir nacionalizmas – tai svarbiausios tautotyros kaip teorinės disciplinos sąvokos, šalia tokių kaip „tauta“, „valstybė“, „pilietiškumas“, „tautinė sąmonė“, „tautinė kultūra“, „kosmopolitizmas“, „internacionalizmas“, „nutautėjimas“ – tikriausiai tautotyros raidos procese tų sąvokų atsiras ir daugiau (apie jas rašėme straipsnyje „Ar sugebėsime išsaugoti tautos atmintį ir tautinę savimonę“. (Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).
Kiekviena iš tų sąvokų nusipelno savarankiškos analizės, tyrimų ir tuos tyrimus apibendrinančių studijų. Jų visuma, atskirų sąvokų ryšiai ir sąsajos, galima pasvajoti, laikui bėgant atskleisti dėsniai ir dėsningumai guls į harmoningą, mokslininkų išdiskutuotą tautotyros teorinį pamatą.
Kaip jau rašėme minėtame straipsnyje (Lietuvos aidas. 2001 11 20), tautiškumas yra Tautos savybė. Jis yra prigimtinis, duotas Dievo ir sąlygotas Tautos – t.y. bendruomenės, kurios nariai yra jungiami gimimu tautinėse šeimose, kalba, bendru gyvenimo būdu, papročiais, kultūra, tradicijomis (J.Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. Čikaga, 1961, p. 53).
Tautiškumo pamatas – tautos sąmonė. Ją sudaro keletas struktūrinių dalių.
Tautinis idealizmas, besireiškiantis dviem būdais – politiniu ir kultūriniu.
Tautos politinis idealas yra siekinys: laisva Tauta nepriklausomoje savo valstybėje. Tik laisva ir nepriklausoma valstybė gali Tautai suteikti galimybę gyventi laisvai ir kurti savo Tautos kultūrą. Normalioje, sveikoje valstybėje tai, kas nepriimtina Tautai, nebus priimtina ir valstybei.
Tautos kultūros idealas – išaukštinti savo Tautą kūrybiniu genijumi. J.G.Herderis teigė: „Žmogaus minties tobulybė visuomet yra individuali ir tautiška“. J.Keliuotis rašė: „Tauta gali būti pavergta, jos kraštas sunaikintas, netgi jos sūnūs išžudyti, bet jos genijus, įkūnytas jos meno kūriniuose, išliks ir per amžius liudys Tautos galybę“.
Tautinis patriotizmas. Kiekviena tauta sąmoninga tiek, kiek sąmoningi jos individai. Patriotizmas – tai meilė savo tautai, savo kalbai, savo gimtinei, savo tautos tradicijoms ir papročiams, dorovės ir kultūros vertybėms. J.Girnius patriotizmą vadino Tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga, kuri Tautos individus daro labai aktyvius ir kryptingus, kai jie siekia įgyvendinti Tautos idealus.
Neatsitiktinai sovietmečiu, ir ne tik sovietmečiu, o ypač dabar nutautėję žmogeliai savo „išminties“ smaigalį kaip tik ir nukreipia tautiniam patriotizmui niekinti ir naikinti. Vieniems Tauta – stabas, kurį reikia kuo greičiau nugriauti; kitiems – patriotas – tai idiotas; tretiems – Lietuvos nepriklausomybė – istorinė klaida; ketvirtiems – Lietuvos nepriklausomybės architektas prof. Vytautas Landsbergis – didžiausias priešas ir ašaka gerklėje. Dėl to jis raudonųjų žiniasklaidoje yra ujamas ir niekinamas, kalamas prie kryžiaus nesuvokiant, kad kiekviena vinis į jo kryžių – tai varpo gausmas, kuris budina ir kelia vis dar tebemiegančią lietuvio dvasią. Jau nemažai lietuvių prabudo, Tauta keliasi ir jau greitai milžinu pakils ir nušluos tas drumzles ir purvą.
Tautinė kultūra. Ji dar kartais vadinama ir Tautos dvasia. Kiekvienos Tautos švenčiausia misija yra sukurti savo kultūrą. Savo kultūros savitumu Tauta įdomi ir pasauliui. Pasaulis Tautos vertę matuoja jos kultūros verte.
Kultūra Tautos dvasią transformuoja į Tautos valią. Kultūra yra tautinės vienybės ir solidarumo pamatas. Dainuojanti revoliucija, antrą kartą XX amžiuje atnešusi mūsų Tautai išsivadavimą ir laisvę, – puikus pavyzdys, demonstruojantis kultūros jėgą, netgi politikos plotmėje.
Kaip išlikti lietuvių tautai su savo kultūra ir savo vertybių sistema, kai į ją nukreipta zoologinė neapykanta tų, kuriems svetima kultūra yra mielesnė už savąją? Kurių dvasia, neįsileidžianti į savo „vertybių“ sistemą lietuviškos kultūros, yra jau net savo Tėvynėje nutautėjusi. Tai didžiausia mūsų dienų problema, kuri šaukšte šaukiasi mokslininkų dėmesio (apie nutautėjimą – minėtame straipsnyje – Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).
Nacionalizmas. Tai prieštaringiausia mūsų dienų tautotyroje sąvoka. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šią sąvoką tapatina su tautiškumu. Vakarų Europos literatūroje sąvokos „tautiškumas“ iš viso nėra. Tačiau vakariečiai skiria dvi sąvokas: „nacionalizmas“ ir „etniškumas“ (nationalism ir ethnicity). Tokiais pavadinimais Šiaurės šalyse – Švedijoje, Suomijoje, net ir Latvijoje, įvyko kelios konferencijos. „Etniškumas“ – „būdingas kuriai nors tautai, jos kultūrai“ yra ir mūsų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. „Etninis“ tapatinamas su tautiniu, susijusiu su priklausymu kuriai nors tautai.
Atsižvelgiant į istorinę patirtį, kai sąvoka „nacionalizmas“ buvo sukruvinta, netgi fašistų permerkta krauju ir, kaip rašo Marius Kundrotas, „šiandien daugeliui išgirdus žodį „nacionalizmas“ vaizduotėje kyla koncentracijos stovyklos, masinis kitataučių ir kitaminčių naikinimas, imperialistinė agresija“ (M.Kundrotas. Tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas. Lietuvos aidas. 2001 09 11, p. 6). Man, prisipažinsiu, tokios asociacijos, tik dar kruvinesnės ir kraupesnės, nes buvo žudoma mano Tauta(!), kyla išgirdus žodį „komunizmas“. Kiek Lietuvos motinų vaikų buvo nužudyta komunistų pokario rezistencijoje, tremtyje, Rusijos lageriuose ir kalėjimuose? – Šimtai tūkstančių! O kiek jų, vadinamų nacionalistais ir fašistais, žuvo nuo „dedovščinos“ sadistų sovietinėje kariuomenėje per penkiasdešimt okupacijos metų?
Nacionalizmas ir jo ideologijos išpažinėjai naikino kūną ir materialines vertybes, komunistai – ir kūną, ir sielą, ir pirmiausia sielą.
St.Šalkauskis ir J.Girnius sąvokas „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ griežtai atribojo. Argumentas, kad santarvės mokytojas, Nobelio premijos laureatas Mahatma Gandis save vadino nacionalistu, o savo partiją – nacionaliniu kongresu – neįtikina. Neįtikina netgi J.G.Herderis, Dž.Madzinis, Dž.Garibaldis ir J.Lelevelis, kurie save taip pat vadino nacionalistais.
Istorija dažnai moksle padaro pataisas, o mokslininkai, pasiginčiję dėl sąvokų vartojimo, turi susitarti. Prieškario filosofai dėl sąvokų „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ buvo susitarę ir laikėsi vieningos nuomonės. Mūsų karta dėl jų net nesiginčijo: ar dar neatėjo laikas, ar pritarsime prieškario filosofų nuostatoms, parodys tolesnė tautotyros raida.
J.Girnius monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“, pervertęs daugybę lietuvių autorių ir užsienio filosofų kūrinių, skirtų šių sąvokų analizei, drąsiai ir aiškiai apibrėžia sąvoką „nacionalizmas“. Tai sąvokai paaiškinti pasitelkė jau mūsų cituotą sąvoką „tautinis patriotizmas“. Jo nuomone, „tautinis patriotizmas – tai protinga savo Tautos meilė, vadovaujama dorinių principų ir tuo būdu pakelta į moralinių dorybių laipsnį“, tuo tarpu „nacionalizmas“ – tai patriotizmo karikatūra, „neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę“ (J.Girnius . Ten pat, p. 116).
Patriotizmas siekia savo Tautai moralinės ir dvasinės didybės, kurią jis gali pasiekti per kultūrą ir kūrybos laimėjimus, moralinį ir dvasinį Tautos vertingumą, kuris remiasi jos narių doriniu ir kultūriniu vertingumu.
Nacionalizmas siekia materialinės ir fizinės galybės, kuri veda į imperializmą, kai Tauta iškeliama aukščiau visko, über alles, kai ji pastatoma aukščiau teisės ir doros.
Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir fašizmas tai paliudijo. St.Šalkauskis fašistinį nacionalizmą griežtai pasmerkė: „...nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį savo pačių tautoms... visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra ne tik žmonijos, bet ir savo Tautos budeliai“. Ten pat St.Šalkauskis nacionalizmą vadina kultūrinės destrukcijos veiksniu, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį. „Mažųjų tautų didybė, – teigė jis, – remiasi ne išorine galybe, o vidine jėga, jų kultūrine pažanga“ (St.Šalkauskis. Židinys. 1928, Nr. 5-6).
Patriotizmas nuo nacionalizmo skiriasi dar ir tuo, kad skirtingai žiūrima į kitų tautų kultūrą. Nacionalistai paprastai kitų tautų kultūrą niekina, savąją iškeldami virš visų. Tikroji savo Tautos meilė jokiu būdu nesiejama su šovinistine neapykanta kitoms tautoms ir jų kultūroms, o atvirkščiai, gerbia jų kultūras ir tradicijas, stengiasi iš jų paimti, kas geriausia, ir pritaikyti savo tautos kultūroje, o savo tautos kūrybos laimėjimus integruoti į pasaulio kultūrą. Tik taip ir tegali būti suprastas Tautos unikalumas, jos kultūros savitumas.
Šiandien vėl tampa aktualūs A.Maceinos žodžiai: „Nacionalistinis blūdas yra prisišliejęs prie tautinio sąjūdžio, griaudamas visa, ką šis kuria, ir grėsdamas Europos kultūrai tikra pražūtimi. Išvaduoti Tėvynės meilę iš šio demono vergijos yra svarbiausias šio momento reikalas“, – sekdamas F.W.Forsterį ragina A.Maceina (cit. pagal J.Girnių. Ten pat).
Tiesa, ir A.Maceina, ir St.Šalkauskis savo darbuose yra protegavę ir sąvoką „nacija“, kaip aukščiausio kultūrinio ir intelektualinio tautiškumo pakopą. St.Šalkauskis nacija vadina tautą, kuri savo kultūrinėmis vertybėmis yra įsiliejusi į pasaulio tautų šeimą, tapusi „nepakeičiamu jos nariu“ savo „universaliai vertinga kūryba“ (J.Girnius. Ten pat, p. 63).
J.Girnius, giliai ir visapusiškai išnagrinėjęs tautotyros pagrindinių sąvokų sistemą, į šiuos A.Maceinos ir St.Šalkauskio tautiškumo aukščiausio lygmens dalykus žiūri gana skeptiškai. Man irgi atrodo, kad ir J.Girniaus laikams, ir ypač mūsų laikams, kai Tautos didelę dalį sudaro TV „Klausimėlio“ herojai ir kai Lietuvai yra tautiškai nususinta, kalbėti apie naciją A.Maceinos, St.Šalkauskio ir F.W.Forsterio supratimu yra ankstyva.
Kur kas reikšmingesnė dabar atrodo Seimo nario S.Buškevičiaus mintis: „Jei Lietuva nebus lietuviška, jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (M.Kundrotas. Ten pat).
Apibendrinant galima teigti:
1. Tautiškumas yra Tautos gyvybės pamatas, stiprinantis Tautos šaknis tautinės kultūros versme, tautiniu idealizmu ir tautiniu patriotizmu, Tautos individų dora ir moraline didybe.
2. Nacionalizmas – lietuvių tautai svetima savybė, iškelianti Tautą virš teisės ir doros, siekiant jai materialinių gėrybių ir imperialistinių tikslų.
3.Tautiškumas ir nacionalizmas nesuderinamos sąvokos tautinėje savimonėje kultūrine prasme. Tautinis intelektas tarsi medžio šakos stiebiasi į saulę ir į pasaulio kultūrų kontekstą; nacionalistinis – į uždarumą, į provincialią saviizoliaciją nuo kitų tautų kultūrų ir vertybių.
Tautiškumą būtina pažinti, „nes Tautos dvasinis charakteris yra mus įpareigojanti tėvų testamentinė valia. Ir tiek būsime savo tėvų verti, kiek šitą jų valią išpildysime. O mumis galės didžiuotis tik tie, kurie jau po mūsų ateis. Bet vargas mums būtų, jei tasai testamentinis žodis, kurį mums perdavė tėvai, liktų mūsų vaikams neperduotas“ (J.Girnius. Ten pat, p. 411).

Prof. Ona Voverienė

© 2002 "XXI amžius"