Indulgencijos Maskvai. Kas už jų slypi?

Paskutiniaisias mėnesiais Rusijos prezidentas V.Putinas tiesiog šturmu užėmė Berlyną, vėliau Vašingtoną. Sakydamas kalbą Berlyno Reichstage audringai plojantiems Vokietijos parlamentarams, V.Putinas sušuko: „Šaltasis karas baigėsi!“. Po rugsėjo 11-osios, beveik kiekvieną dieną kalbėdamasis telefonu su JAV prezidentu Dž.Bušu, V.Putinas tapo vienu pagrindinių JAV sąjungininkų kovoje su terorizmu. Kai pirmosios amerikiečių bombos ėmė kristi ant Afganistano, Rusijos televizija paskelbė: „Žmonija pagaliau suaugo“. Savo 49 metų sukakčiai V.Putinas priėmė, atrodo, patį svarbiausią sprendimą politinėje karjeroje. Ir privertė nustebti visą pasaulį.
Kaip rašė Vokietijos laikraščio „Die Zeit“ politikos apžvalgininkas Michaelis Tumanas, Rusijos prezidentas viską labai gerai apgalvojo. Savo rezidencijoje Sočyje jis išklausė artimiausių patarėjų, o po to ilgai mąstė užsidaręs kabinete. Ir padarė pareiškimą: „Iki šiol teroristai galėjo manevruoti tarp dviejų centrų (Vašingtono ir Maskvos), dabar su visu tuo baigta“.
Pirmą kartą po 1945 metų rusai ir amerikiečiai surado bendrą priešą. V.Putinas įžvelgė puikią galimybę, kuri leistų tapti Rusijai lygiateise partnere su Vakarais. Beje, tai sena Rusijos valdovų svajonė. XVIII amžiuje Petras I dėjo visas pastangas, kad karališkosios Vakarų dinastijos pripažintų jo, imperatoriaus, titulą. Sovietų Sąjunga 1975 metais pareikalavo ir gavo Helsinkyje „teisę“ valdyti jos užgrobtas žemes Rytų Europoje. Dabar V.Putinas pageidauja tapti visateisiu Vakarų koalicijos nariu ir net turėti veto teisę.
Nedaug tereikėjo, kad po rugsėjo 11-osios Rusija gautų sukrėsto Vašingtono ir Vakarų pasitikėjimą. V.Putinas mažai ką paaukodamas pasiekė maksimaliai įmanomų rezultatų. Tiesa, Maskva, sovietiniais laikais nuolat rėmusi viso pasaulio teroristus, dabar teikia amerikiečiams duomenis apie jų bazes, mokymo stovyklas. Vašingtono ir Maskvos specialiosios tarnybos keičiasi informacija. Amerikiečių lėktuvams su humanitariniais kroviniais leista skristi per Rusijos oro erdvę. V.Putinas neprieštaravo, kai Uzbekistanas leido JAV karinėms oro pajėgoms naudotis jo oro uostais.
Bene didžiausią įspūdį Vakarams padarė žodiniai V.Putino pareiškimai. Po ilgametės ir aršios NATO kritikos, ypač dėl aljanso plėtros į Rytus, V.Putinas Briuselyje netikėtai pareiškė, jog NATO „pasikeitus“ ir tapus politine, o ne karine organizacija, Maskva kardinaliai peržiūrės savo poziciją dėl plėtros. NATO sąjungininkai neslėpė savo pasitenkinimo tokiu pareiškimu. Taigi V.Putinas, kaip ir Uzbekistano feodalinis „bajus“ Islamas Karimovas, kurį netrukus žada aplankyti ir Lietuvos premjeras, tapo Vakarų sąjungininkais(!). O Rusijos prezidentas – laukiamiausiu svečiu Briuselyje, Londone, Berlyne ir Vašingtone. Nutilo ir tie JAV kongresmenai, kurie visai neseniai ragino nežiūrėti į Rusiją kaip į rimtą partnerį, darė pareiškimus prieš grubius žmogaus teisių pažeidimus. Jie staiga pakeitė savo nuomonę. Netgi naujas Maskvos teismų puolimas prieš paskutinįjį nepriklausomą Rusijos televizijos kanalą TV-6 Vakaruose buvo beveik nepastebėtas. Vokietijos kancleris G.Šrioderis tiesiog apdovanojo savo „bičiulį Vovą“ pareiškęs, jog į Čečėnijos karą reikia žiūrėti „diferencijuotai“. G.Šrioderis nepasakė nė pusės žodžio nei apie masinius Čečėnijos miestų ir kaimų bombardavimus, koncentracijos stovyklas, Kremliaus vadinamas filtracijos lageriais, nei apie nežabotą rusų kariaunos plėšikavimą. O Baltųjų rūmų atstovas atvirai stojo Kremliaus pusėn pareikalavęs, jog teisėtai išrinktas Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas nedelsdamas nutrauktų visus ryšius su teroristine O. bin Ladeno organizacija „Al Qaida“. Žmonių kalba tai reiškė, kad Vašingtonas nutarė nematyti visų Rusijos žiaurumų, vykdomų Čečėnijoje, ir atrišo Kremliui rankas, toliau leisdama naikinti čečėnų tautą prisidengiant kova su tarptautiniu terorizmu.
V.Putino atsakymo į tokią indulgenciją neteko ilgai laukti. Jis nedelsdamas pareiškė: „Jeigu civiliai gyventojai nukentės nuo vykdomos antiteroristinės operacijos Afganistane, tai jokiu būdu negalima kaltinti antiteroristinės koalicijos, o tik valdžią turėjusiuosius, kurie pavertė tuos žmones savo įkaitais“. Aiškiau nepasakysi. Beje, V.Putinas tokią indulgenciją suteikė ir pats sau, pareikšdamas, jog tas pats principas galioja ir Čečėnijai.
Staigus V.Putino posūkis Vašingtono pusėn nustebino netgi artimiausius jo „saratnikus“. Juk dar prieš kelis mėnesius Kremlius deklaravo net neslepiamą antiamerikietišką politiką. NATO plėtra, Kosovo albanų palaikymas, buvusio Jugoslavijos diktatoriaus S.Miloševičiaus teisminis persekiojimas, priešraketinės gynybos sistemos kūrimas – labai erzino Kremlių. Pats V.Putinas atkūrinėjo „broliškus“ santykius su komunistine Kinija, aktyviai plėtė ryšius su Libijos diktatoriumi ir teroristų rėmėju pulkininku M.Kadafiu, susitikinėjo su didžiausio Amerikos priešo, Irako vadovo S.Huseino atsiųstais ministrais ir ginklų prekeiviais iš Bagdado. Taip pat flirtavo su Teherano mulomis ir Delio emisarais. Maskva samprotavo apie „daugiapoliarį pasaulį“ ir neslėpė noro vėl tapti supervalstybe.
Tačiau po rugsėjo 11-osios viskas pasikeitė. Žodžiu, V.Putinas pats iššoko aukščiau bambos. Šiaip ar taip, ant tos „draugystės“ su Vakarais kortos statoma daug kas. Kol Rusijos prezidentas glėbesčiuojasi su bičiuliais Džordžu, Gerhardu ir Toniu, Rusijos karinis-pramoninis kompleksas ir naftos koncernai daro savo darbą ir pasirašinėja sutartis su didžiausiais Amerikos priešais. Tuo pat metu, kai V.Putinas pūtė miglą NATO vadovams Briuselyje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas Maskvoje pasirašė visą paketą dokumentų su Irano gynybos ministru. Iranui bus perduotos moderniausios „žemė-žemė“ klasės raketos, priešlėktuvinės gynybos sistemos, karo lėktuvai ir kita šiuolaikinė karinė technika. Tuo pat metu Irakas pranešė, jog Rusijos naftos koncernas „LUKoil“ gavo teisę atstatyti Irako naftos pramonę, televizijos siųstuvų sistemą. Netgi statyti ligonines, irigacijos sistemas ir pan. Kontraktai su Bagdado režimu pasirašyti už milžinišką sumą – 40 mlrd. dolerių. Tai du kartus daugiau pinigų nei visas Rusijos 1999 m. biudžetas! Žinoma, Rusijos eksportuotojai supranta, kad pagrindinė Rusijos pramonės produkcija ir ginklų rinka yra Artimieji Rytai. Todėl jie sunerimę žvelgia į V.Putino transatlantinius eksperimentus ir su baime laukia, kas bus, jeigu įsismaginę amerikiečiai medžiodami teroristus pradės bombarduoti Iraką.
Kalbant apie Vakarų flirtą su Maskva, tai jau ne pirmas kartas, kai demokratiški Vakarai leidžiasi pririšami prie Maskvos pavadžio. Juk Vakarų pasaulis niekada iki galo ir nesuprato Sovietų Sąjungos esmės. Vakarams ypač buvo nesuprantama, kaip Maskva suderina du nesuderinamus dalykus – sunkiasvorio boksininko jėgą ir paliegusio invalido silpnumą, kuris tučtuojau sukelia ant kojų visą saugumo struktūrą dėl kokio nors inteligento-disidento. Netgi Afganistano avantiūra, kurios metu paaiškėjo, ko iš tikrųjų verta ta „nenugalimoji armija“, Vakarų politikų nepamokė. Todėl net dabar ten daugelis iš šviesių galvų yra šventai įsitikinę, kad Sovietų Sąjungos imperiją sugriovė ne vergvaldiška jos ekonomika bei savižudiška vidaus ir užsienio politika, o Lechas Valensa ir jo įkurtas „Solidarumas“ arba Gorbačiovo „perestroika“.
Vakarų naivumas ar siekimas tariamos naudos, darant reveransus Maskvai, tiesiog stulbinantis. Tokie reveransai buvo daromi ne tik V.Putinui, bet ir Leninui, Stalinui, Chruščiovui, pagaliau Brežnevui. Daugiausia, deja, kitų, ypač imperijos užgrobtų, tautų sąskaita. Pakanka tik prisiminti iš tiesų vienpusišką Niurnbergo procesą. Buvusiam Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministrui Ribentropui, šiame procese vos prasižiojusiam apie lemtingus dokumentus, pasirašytus su Molotovu dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje, Amerikos prokuroras Džonsonas, SSRS prokurorui Rudenkai pareikalavus, jį šiurkščiai nutraukė: „Tai neliečia svarstomo klausimo esmės“. Argi ne panašiai buvo ir 1975 metais Helsinkyje?
Bet visa tai tik istorija. Tačiau didysis filosofas Hegelis suprato, kad istorija mus moko, bet iš istorijos, deja, žmogus nieko nepasimoko: kaip darė jis praeity, taip darys ir ateity.
Kokį žaidimą dabar sugalvojo Maskva – nesunku nuspėti. Ogi vėl pasinaudoti susidariusia situacija ir vėl apmulkinti patiklius Vakarus. Žinoma, kitų sąskaita. Tuo labiau, kad sąlygos tam kaip niekad palankios. Pokomunistinės jėgos sugrįžo į valdžią Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse. Tad kodėl gi nepasinaudojus ne tik tradiciniu Vakarų nuolaidžiavimu, bet ir penktąja kolona buvusios imperijos valdose?

Petras Katinas
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"