Horizontai

Pagrindinio tautos tikslo siekimo prielaidos

Nepaisant intensyvėjančios globalinės demokratizacijos, modernizacijos bei integracijos, tautos egzistencijos pagrindinio tikslo siekimas susiduria su gana rimtomis kliūtimis. Apie kai kurias iš jų jau užsiminėme, apie kitas čia pakalbėsime kiek plačiau (jokiu būdu nepretenduodami susistemintai jas pateikti).
Suprantama, tų kliūčių esama daug ir gana įvairių. Tai gali būti ankstyvesniame tautos gyvenimo tarpsnyje susiformavęs, bet naujosioms sąlygoms neadekvatus žmonių mentalitetas, taip pat politikų negebėjimas sistemiškai aprėpti prasiplėtusios socialinės visumos; inertiška valstybės politika, kuriai tebebūdinga išlikimo siekio bet kuria kaina tradicija; dominuojantis „ekonomizmas“, t.y. įsitikinimas, jog dėmesys gamybai, materialinės gyvenimo sąlygos vaidina lemiamą vaidmenį ir kt. Čia paliesiu keletą kitų esminių prielaidų, kurios veikia tautos pagrindinio egzistencinio tikslo siekimą.
Pirmiausia, šis tikslas turėtų būti teisingai suvokiamas bent visų aplink gyvenančių ir veikiančių tautų – panvisuomenės narių. Tautinė arba valstybinė agresija, egocentrizmas, kuris buvo būdingas anksčiau, turėtų būti eliminuotas. Šia prasme integracija naudinga jau vien dėl to, kad ir stipresniųjų, ir silpnesniųjų egzistencijos ir raiškos sąlygas daugmaž išlygina. Žinoma, stipresniojo dominavimas taip lengvai neišnyksta: jis įsigėręs į kultūrą, į mentalitetą, pasireiškia intertiškomis, nesąmoningomis pastangomis klestėti kitų sąskaita. Jis neadekvatus civilizuotam mąstymui. Nesunku prognozuoti, kad stipresniojo dominavimas, prasiverždamas atsiradusia trintimi, įtampa, netgi ginkluotais konfliktais, silpsta, gęsta, užleisdamas vietą susitarimams, taikingesniam ekonominių bei politinių interesų derinimui ir tautų bendradarbiavimui. Akivaizdu, kad tokį bendrabūvį lemia ne tik gera valia ar išaugusi kultūra, bet ir planetos ekologinė situacija, gyvybės ir civilizacijos išsaugojimo aplinkybės.
Iškovotos de facto nepriklausomybės pripažinimas de jure iš esmės išreiškia tik formalųjį tautos suvereniteto pripažinimą. Esminis pripažinimas tautos, jeigu ji yra dar užspausta stipresniųjų kaimynų, skinasi kelią ganėtinai sunkiai, su nuostoliais įveikdamas politinių, ekonominių ir kitokių interesų bei išskaičiavimų brūzgynus. Akivaizdu, kad žmonių pasaulis vis labiau įgauna holistinį (organiškai persipynusį, tarpusavyje suaugusį) pavidalą, ir padėtį gali gelbėti tik toks pat holistinis, sisteminis, iš esmės humanistinis mąstymas. Žvelgiant iš šių pozicijų, tiek tautinis egoizmas (etnocentrizmas), tiek ir kosmopolitinis indiferentiškumas (abejingumas) tautiškumui ir juo labiau imperialistinė pozicija yra vienodai nepriimtini ir smerktini. Europos Sąjunga, jos bendrosios koncepcijos, taip pat jos struktūrų evoliucionavimas gana artimas tam modeliui, kuris gali palyginti sėkmingai spręsti ką tik čia paminėtą prieštaravimą.
Antra, pasirinkta tikslo siekimo strategija ir jos realizavimo keliai privalo būti evoliucinio pobūdžio, t.y. privalo „paklusti“ socialinės raidos dėsningumams. Šie dėsningumai šiandien susiję toli gražu ne vien su įvairiausio pobūdžio technologijomis ar komunikacijomis, su informacinės visuomenės sklaida. Jie susiję ir su demokratizacija, su atviros pilietinės visuomenės sklaida, su globaline integracija. Vienokio ar kitokio voliuntarizmo – nesiskaitymo su evoliucijos dėsningumais pasekmes gana akivaizdžiai parodo įvairiausių pavyzdžių turtinga tautų bei valstybių gyvenimo bei tvarkymosi praktika. Užtenka priminti kad ir tą pačią bolševikinę Rusiją, žiauriai nusiaubtą Lietuvos kraštą, ypač tautos dvasinę kultūrą, izoliavusią lietuvius nuo natūralaus socialinės evoliucijos kelio. Bolševikinė revoliucija bei ideologija pavertė ir savo pačios tautą (žinoma, ir kitas Rusijos imperijoje gyvenančias tautas ir tauteles) žiauraus eksperimento poligonu, nukreipusiu jos evoliuciją istorijos aklavietėn. Pasaulyje dar esama daugelio ir kitų, didesnių ar mažesnių voliuntaristinių valstybės tvarkymosi eksperimentų, kurių įsitvirtinimą lėmė civilizacinis bei kultūrinis tos ar kitos tautos atsilikimas, persipynęs su istorijos požiūriu ganėtinai atsitiktiniais įvykiais (kaip antai Fidelio Kastro ilgus dešimtmečius „vairuojama“ ar „vairuota“ Kuba).
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad tauta, išsivadavusi iš ilgalaikės svetimųjų priespaudos (ypač tos, kuri buvo primesta kultūros požiūriu atsilikusios kaimynės), turės pakankamai vidinių išgalių sėkmingai tvarkyti savo nepriklausomą valstybę ir siekti savo egzistencijos pagrindinio tikslo neklaidžiodama, iškart susiradusi tiesų kelią. Tokių stebuklų nebūna.
Štai viena iš tipiškiausių tokio pobūdžio iliustracijų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, staigus ir vos ne prievartinis koncentruotų žemės ūkių panaikinimas lėmė tebesitęsiančią Lietuvos kaimo socialinę dramą (o gal ir tragediją...).
Trečia, pasirinktos tikslo siekimo priemonės turi atitikti realias tautos ir jos valstybės galimybes ir sąlygas. Pastarosioms reikėtų priskirti ne vien, sakykim, turimus materialinius išteklius, ekonominį potencialą, politinę valdymo sistemą ar išorinę apsuptį. Joms priskirtini ir susiklostę vyraujantys sociopsichologiniai žmonių įpročiai, orientacijos, bendravimo būdas, jų mentalitetas, t.y. realiai susiformavusi sociokultūra. Būtent ji ir lemia vardytus išteklius, valstybingumo įtvirtinimo bei raidos pobūdį (dažniausiai apie ją politikai ir vadybininkai nekalba).
Kaip netikusį šios sąlygos ignoravimo, nesiskaitymo su realybe pavyzdį galime nurodyti Iraną. Buvęs šachas Mohamedas Reza Pechlevis savo valdžios metais (kelis pokario dešimtmečius), nesiskaitydamas su gyventojų nuotaikomis, jėga bandė sparčiai vakarietinti šalį. Tačiau toks šuolis nepasiteisino. Susikaupusios neigiamos gyventojų nuotaikos sprogo fanatiška musulmoniška revoliucija prieš viską, kas priminė Europos kultūrą. Nepatenkintųjų dvasinio vadovo Ajatolos Chomeinio vadovaujama revoliucija 1978 metais laimėjo, grąžindama šalį į praeitį. Šiuo atveju abu iraniečių tautos lyderiai „pamiršo“ nuoseklios evoliucijos dėsnius. Ir vienu, ir kitu atveju pačių iraniečių tarpusavio konfliktais ir net skerdynėmis, jas lydėjusiomis ekonominėmis bei politinėmis suirutėmis buvo platinama civilizacinės tuštumos erdvė. Regis, šitaip iraniečių tauta mažino savo išlikimo šansus... Bet, kita vertus, buvo klojami ir jos palingenezinio atgimimo pamatai.
Pavyzdžių, kurie iliustruotų šios sąlygos nesilaikymą mūsų šalyje, parinkti taip pat nebūtų sunku.
Daugeliui Lietuvos žmonių, tarp jų ir specialistams, yra nesuprantama skubota administracinė teritorinė valstybės reforma – dabar egzistuojančių dešimties apskričių sudarymas.
Panašiai būtų galima pasakyti apie ne pagal išgales palyginti staigiai išsiplėtusį aukštųjų mokyklų tinklą. Daliai absolventų darbo tenka ieškoti užsienyje, o ir profesūros atlyginimai dažnai žemesni už ką tik „iškeptų“ jų auklėtinių atlyginimus.
Ketvirta, pagrindinio tikslo siekimas reikalauja tam tikros politinės kultūros brandos, lemiančios valstybingumo sąrangą. Galima būtų apie tai atskirai nekalbėti. Tačiau, kaip rodo praktika, politinė mintis ir politinio veiksmo organizavimas turi savo specifiką ir dėl tos priežasties gali būti traktuojama kaip tam tikrą autonomiškumą turinti prielaida.
Sunku įsivaizduoti pagrindinio tikslo siekimą, jeigu nėra strategiškai apgalvotos valstybingumo ir valstybės vizijos ir jos įgyvendinimo programos, mobilizuojančios visą tautą; jeigu pilietinė energija sunaudojama politinių grupuočių ir politikų tarpusavio batalijoms, kovai dėl valdžios kaip savitikslo. Pagaliau, žvelgiant ir iš kitos pusės, – tikslo siekimas išlieka komplikuotas, jeigu tradiciškai tebesireiškia apatiškas, inertiškas arba atskirais atvejais netgi priešiškas pačių piliečių nusiteikimas savo valstybės atžvilgiu. Individualus arba grupinis egocentrizmas, savanaudiškumas, bendruomeninių interesų ignoravimas tautos išlikimo ir jos evoliucionavimo požiūriu taip pat gali būti netgi nuostolingesnis, pragaištingesnis dalykas už atvirą agresiją ar aneksines okupanto užmačias (psichologiškai tautos narius šis atvejis labiau suburia). Todėl netikusi yra ir ta valstybingumo sąranga, kuri atpalaiduoja ne tik politiką, bet ir eilinį pilietį nuo atsakomybės prieš sociumą, neskatina bendruomeninio jausmo ir neakcentuoja bendrų interesų prioriteto. Lygiai kaip yra netikusi ir ta sąranga, kuri slopina sociumo narių iniciatyvumą, nesudaro sąlygų laisviau reikštis jų savaveiksmiškumui, suprantama, tuo pat metu neišleisdama iš akių ir negatyvių tokios laisvės įteisinimo palydovų: anarchiškumo, alkoholizacijos bei narkomanijos, įvairiausių formų nusikalstamumo ir pan. Laisvė, atskiro žmogaus teisės negali būti suabsoliutinamos – jos visada turi būti derinamos su bendraisiais tautos, socioetnosistemos egzistenciniais tikslais.
Išdėstėme tik keletą bendresnio pobūdžio teiginių bei samprotavimų, susijusių su tautos pagrindinio egzistencijos tikslo siekimo prielaidomis. Šio tikslo įsisąmoninimas, o iš to išplaukiantis ir labiaufokusuotas jo siekimas savaime tampa dar ir papildomu socioetnosistemos pasionariškumo, socialinės organizacijos gyvybingumo šaltiniu. Todėl pažintine prasme, taip pat ir grynai praktiniais sumetimais, pravartu turėti labiau detalizuotą, sustruktūrintą pagrindinio tikslo supratimą, teikiantį platesnį panoraminį ir labiau harmonizuoto siekimo vaizdą. Toks kelias gali pasirodyti vaisingas dar ir dėl tos priežasties, kad jis gali padėti nusakyti ne tik pagrindinius valstybingumo įtvirtinimo ir jo plėtojimo kontūrus, bet ir esamą būvį.

Prof. Romualdas Grigas