Pakeliui į tikslą

Pasaulio įvykiai taip smarkiai (ir vis labiau) nustelbia lietuviškus „namų reikalus“, kad neretai gali pasirodyti, jog Lietuvoje beveik nieko nevyksta. Net bulvarinės laikraštienos pirmuosiuose puslapiuose stambiu planu į skaitytoją žvelgia „marginaliniai“ nusikaltėliai, įvykiai, kuriems normali spauda skirtų nebent (sovietinės žurnalistikos terminais kalbant) „išplėstinę informaciją“.
Dėl bulvarinės spaudos „triumfo“ jau pabodo aušinti burną, juolab kad perspektyvos normaliai, objektyviai spaudai beveik nesimato, o čia jau ne vien konservatorių ar krikdemų galvos skausmas, bet ir valstybės rūpestis. Valstybės, kuri taip rūpinasi savo įvaizdžiu, o per dešimtį laisvos spaudos metų taip ir neįstengė išugdyti dienraščio, kurį būtų įmanoma ne tik perversti, bet ir susidaryti daugmaž objektyvią nuomonę apie šalies pulsą, jo svyravimus, apie kraujospūdį rinkoje, teisėtvarkoje, muitinėse ir kitose opiose valstybinio organizmo vietelėse. Apmaudu, nes intelekto ir objektyvaus proto Lietuvoje tam pakaktų. Esama neeilinių analitikų, profesionaliai į „seisminę“ padėtį pasaulyje ir Lietuvoje reaguojančių apžvalgininkų bei žurnalistų. Tik jie išsimėtę po tokius leidinius, kurie, ir būdami solidūs, nė iš tolo nepasiekia daugelio skaitytojų. Kodėl?
Priežastys bent kelios: plona skaitytojo kišenė, mažas tų leidinių tiražas, jų platinimo rato siaurumas. Dienraščio niekas neatstos, tačiau apmaudu – visi lietuviški dienraščiai tėra menkai užmaskuoti politinių ir visų kitų grupuočių nuolankūs tarnai, pretenduojantys į visažinystę, rėksmingai apeliuojantys į demokratiją, vienintelį teisingumą ir t.t. Menkas pavyzdėlis: nebūtų STT užmynęs Vainausko „gazietai“ ant nuospaudos, „storas ir vienintelis“ nebūtų kelias savaites atrarojęs tais pačiais kaltinimais tarnybai, apie kurią paprastas pilietis, deja, beveik nieko nežino. Žino, kad tokia yra, o daugiau? Todėl ir aš vienašališkai nedrįsčiau tvirtinti, kad STT dirba vien angelai ar kad viską toji tarnyba daro profesionaliai ir teisėtai. Bet kažkodėl netikiu ir „Lietuvos ryto“ bosais bei jų prakeiksmais.
Pradėjau nuo spaudos dėl to, kad nūnai, pačiu atsakingiausiu laikotarpiu, jau stovint ant Europos Sąjungos ir NATO slenksčio, spaudos reikšmė dar labiau išauga, ir „bosai“ bei jų šeimininkai šitai puikiai žino. Partijoms tarsi vieningai sutarus, kad kvestionuoti ES ir NATO prerogatyvų nebeverta, šios politikos priešininkai (laikas vis labiau spaudžia!) visais įmanomais būdais dar stengiasi prikaišioti pagalių į visai normaliai riedantį Lietuvos politinį vežimą. Ir tai daryti jiems visai neblogai sekasi. Tai tokia tarsi „Vidurnakčio lyrika“, kasdien apie 23 val. skaitoma per Lietuvos radiją, tik pati niūriausia. Girdi, užsieniečiai supirksią derlingiausias lietuviškas žemes, o lietuvis vėl tapsiąs „storpilvių“ baudžiauninku. Kai šnekant tokiais klausimais prabylama net apie „patriotizmą“, kai pasižiūri, iš kieno lūpų sklinda panašios kalbos, nereikia būti išminčiumi, kad suprastum: kažkam žūtbūt rūpi sustabdyti tą Vakarų pusėn riedantį vežimą, o ilgainiui ir apgręžti ienas visai kiton pusėn. Paprasčiau tariant, į Žemės ūkio rūmus ir panašias įstaigas sulindę lietuvių „feodalai“ dar nepasisotinę, dar ne visi tapę karbauskiais. Atrodo, šįkart skandalo (t.y. naujų derybų su Briuseliu) pavyks išvengti, nes net Algirdas Brazauskas sudraudė rėksnius: džiaukitės, girdi, kad bent tiek duoda, iš manęs vis tiek daugiau nieko nepešit! Giluminiai (ne tokie jau ir giluminiai!) procesai Lietuvoje vyksta toliau, dar ne visa valdininkija gyvena pagal „europinius standartus“, dar ne visa jų muzika sugrota!
Politiniame šalies spektre nelikus konservatorių ir centristų (geriau pasakius, kone iki nulio sumenkus jų vaidmeniui sprendžiant konkrečius ir svarbiausius šalies klausimus), formalioji opozicija neįstengia netgi deramai suformuluoti savo siekių. Ką jau kalbėt apie realų pasipriešinimą demagogijai, kairiųjų „prioritetams“ ir t.t. Partijų ir partijėlių trintis akivaizdi, jų vienybė vienadienė, bet čia jau kitos bėdos. Liūdniausia, kad valdančioji koalicija perdėm operetinė, įnikusi giedoti vien apie savo darželį. Kaži ko tikėtis, aišku, nereikia, net jeigu įvyktų stebuklas ir vadžias netikėtai perimtų dešinieji: tarpusavio sąskaitų suvedinėjimas tapo valstybės gyvenimo norma, kartu nuo bet kokio aktyvesnio politinio gyvenimo atbaidant energingiausius, šviesiausiai protaujančius ir palyginti jaunus žmones. Ką kalbėt apie lietuvišką studentiją, kuriai politika ir visuomenės reikalai tapę kone keiksmažodžiais (nesakau, kad totaliai). Todėl šimtą ir dar šimtą kartų teks kalbėti apie normalios, europinio lygio spaudos nebuvimą. Ilgainiui tokia spauda, žinoma, atsiras, bet ji reikalingiausia būtent šiandien, nes tik didžiausias naivuolis gali patikėti, kad euroatlantinių struktūrų priešininkai sudėjo savo ginklus ir valkčiais apvilko pabūklus. Kur ten! Dar ateis referendumų vajus, bus primygtinai rodoma į tokias valstybes, kurių geopolitinė padėtis ir ekonomika, ir, pagaliau, tradicijos leidžia laikytis kitaip. Tik šit, šiandien radijas pranešė, kad net Švedija ketina rimtai peržiūrėti savo neutraliteto poziciją – pasaulis „globalizuojasi“ visai ne iš gero gyvenimo.
Kartais pagalvoju: kaip būtų įdomu pusdieniui nusikelti bent pusšimtį metų į ateitį! Į tuos laikus, kai bus atvirai skelbiami mūsų dienų slaptieji ir pusiau slaptieji „protokolai“, sutartys, pasižadėjimai! Bet čia pat susigriebiu: gal geriau nereikia! Kiek purvo tektų pamatyti, kiek judošiško nusižeminimo ir dar atviresnės demagogijos! Viso to per kraštus pakanka ir šiandien.
Atėjo toks metas, kai užsiminti apie „grėsmę iš Rytų“ pasidarė kone prasto, „mužikiško“ skonio požymis. Kas pasakė, kad tokia grėsmė neegzistuoja? Rusų ambasadorius? Jo garbusis svečias Primakovas, atskridęs pasižmonėti į buvusią koloniją? Geopolitiniai Rusijos tikslai nekinta, antraip ar ši iš paskutiniųjų į supervalstybės titulą pretenduojanti šalis taip desperatiškai būtų priešinusis Baltijos šalių stojimui į NATO? Net atidžiai nesekant Rusijos politinių realijų nesunku nutuokti, kad vieną negražią dieną gali susiūbuoti, netgi virsti ir caro Putino sostas. Būtų gera, kad mums tokie perversmai Rusijoje niekad nebetaptų gyvybės ar mirties klausimu. Kad ateitų metas, kai galėtume sakyti: Rusija mums reikalingas ir naudingas partneris. Rusai patikimi kolegos, geri kaimynai, gausūs mūsų kurortų pacientai, sąžiningai atsiskaitantys partneriai.
Nesinori tuščiai graudenti kitaip manančiųjų, iš naujo badyti pirštu į ne tokią jau seną naujausių laikų Lietuvos istoriją, bet šit pakliuvo po ranka pirmasis šių metų „Kultūros barų“ numeris, talpinantis istoriko Zenono Butkaus straipsnį „Naujas liudijimas apie Lietuvos okupaciją 1940 m.“ (p. 75-81). Z.Butkus iš esmės aptaria tarpukario politinio veikėjo, trumpam įėjusio į vadinamosios „Liaudies vyriausybės“ sudėtį, Ernesto Galvanausko prisiminimus, kuriuos vertina, kad ir kiek rezervuotai, bet perdėm palankiai: „Todėl jis galėjo apčiuopti platesnį lemtingų įvykių spektrą, galėjo paliudyti tiek nepriklausomybės žlugimą, tiek svetimųjų valdžios formavimosi pradžią“. Dabar kiek ilgesnė ir, manau, vis dar aktuali citata: „Šiandien, kai į žmogaus gyvybę vėl žiūrima kaip į didžiausią vertybę, toks požiūris (tautos išsaugojimo nuo fizinio sunaikinimo – J.K.) gali būti suprantamas, juo labiau kad sovietai 1940 m. gegužės-birželio mėnesiais buvo ypač kruopščiai pasirengę užkariauti Lietuvą ir tai padaryti buvo apsisprendę bet kokiu atveju – tiek šiai pasiduodant, tiek priešinantis. Prie Lietuvos sienų SSRS tuomet sutelkė elitinius savo dalinius (apie 150 000 raudonarmiečių), kurie jau turėjo karinių veiksmų patyrimą, mat ką tik buvo dalyvavę Lenkijos užgrobime. Tiems daliniams jau buvo nurodyta pradėjus puolimą prieš Lietuvą iš pradžių „veikti tyliai – durtuvu“, netikėtai apšaudžius – „sušaudyti vietoje“, sutikus ryžtingą gynybą – „neatakuoti, o apeiti ir užblokuoti“, tik po to, priartėjus antrajai puolimo grupei bei artilerijai, „sutriuškinti besiginančius“. Doktrina nepasikeitė, tik ji užrakinta keliais užraktais – dar ne metas. NATO ir yra užkarda, kad panašių dokrinų, instukcijų niekad neprisireiktų.
Todėl ir tenka kalbėti apie žiniasklaidą, politines Lietuvos arenas, kurios kartais atrodo pažiūrėti visai menkos, bet gali lemti ir labai nepalankius dalykus. Tenka pripažinti: per pirmąjį naujosios nepriklausomybės dešimtmetį pilietinės visuomenės Lietuvos suformuoti nepavyko, o pati ji nesusiformavo. Viską nustelbė socialiniai reikalai, bankų griūtis, išaugusi bedarbystė, apatija. „Politiškai visuomeniški“ išliko tik buvusieji LKP CK instruktoriai, save populiarinatys veikėjai, pačio įvairiausio plauko valdininkai, kuriems niekad nepristingtų išmonės prisitaikyti prie bet kurios valdžios, bet kurių šeimininkų, siekiant vieno – atsidurti tarp „elito“, sąvokos, kuri bent jau nūdienos Lietuvoje nuvalkiota iki koktumo. Ką padarysi, šunbajorystės šaknys gajos.
Padėtis tač iau nėra nei tragiška, nei visiškai liūdna – pernelyg jau ryškios pasirinktos gairės, kad jų būtų galima lyg niekur nieko išsižadėti, kad ir dantimis griežiant. Juk nesunku įsivaizduoti, kad dabar valdžioje sėdintys ir Vakarų pareigūnams besišypsantys veikėjai „šaltu veidu“ būtų teisę „Landsbergį ir jo kliką“ už „masių kiršinimą, Nepriklausomybės skelbimą, nepasitarus su LKP veteranais“ ir kitas mirtinas nuodėmes... Bet laikas eina. Tiems, kurie laisvę sutiko būdami dešimties, –jau dvidešimt. Buvę penkiolikmečiai jau gali pretenduoti į gana aukštas pareigas valstybėje. Vilties, kad nepražūsime, daug. Tik neaišku, su kokiais nuostoliais, praradimais, klaidom, tradiciniu atsilikimu tą tikslą pasieksime.

Jurgis Kunčinas

© 2002 "XXI amžius"