Piniginė demokratija:
SKAUSMĄ MALŠINANTIS kompresas.
paklusnumo užkeikimas. lygybės cinizmas.
aukštuomenės legalizavimas. VALDŽIA KAIP PREKĖ. DEMOKRATIJOS NĖRA.
Politika idėja ar verslas?
Aš banditas: gyvenu plėšdamas
turtinguosius. O aš džentelmenas: gyvenu plėšdamas neturtinguosius.
Jūsų ranką!
Bernardas Šou
Mūsų žmonėms įteigta, kad Seimo ar
savivaldybių rinkimų rezultatai yra šventas, neliečiamas dalykas,
lygi, laisva, tikroji, natūralioji, neginčijama ir teisėta, kitaip
neišreiškiama tautos valia. Teigiama, kad šią valią reikia gerbti
ir jos klausyti, maištaujantieji baksnojami rinkimų rezultatais.
Iš principo taip ir yra, tačiau politinė visuomenė turi matomąją
ir nematomąją pusę. Yra idealistinė nuostata politika yra idėja,
siekianti kilnių humanistinių tikslų; ir yra pridengta materialistinė
nuostata, kai politika tampa tokiu pat verslu, kaip prekių gamyba
arba prekyba. Šiuo atveju prekė yra korupciniai ir savanaudiški
veiksmai, galimi mandatu gautą įtaką ir galimybę spręsti arba
paveikti kitų sprendimus.
Prisimintina, kad 1990 metų Lietuvos Atkuriamajame Seime iš pradžių
politika buvo idėja, svajonė. Šiandien jau akivaizdu, kad politika
tapo verslu, pelninga veikla, prisidengianti kilnios visuomeninės
reikšmės įvaizdžiu. Įdomiai yra pasakęs Žoržas Pompidu: Valstybės
veikėjas politikas, kuris pasišvenčia tarnauti valstybei. Politikas
tai valstybės veikėjas, kuris priverčia valstybę tarnauti sau.
Vytautas Bruveris teigia, kad
dauguma šios kadencijos parlamentarų
į politiką atėjo iš privataus verslo. Potencialių nusižengėlių
Seimo narių dėl užkoduotai vadinamų viešųjų ir privačių interesų
konflikto (plėšimo?) yra per 60. Kokia pasiaukojimo ar tarnavimo
tautai idėja vedini, priesaika patvirtinę savo veiklos prasmę
tokie atėjo į Seimą? Ar neteisus rašytojas Jonas Mikelinskas sakydamas,
jog
svarbiausias demokratinės valstybės tikslas sudaryti kuo
palankiausias sąlygas įsiviešpatauti tiems savo piliečiams, kurie
apsukresni, klastingesni, stipresni, veržlesni, be jokių principų
ir skrupulų. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Gyvybės
evangelija kalba apie solidarumą neigiančią mirties kultūrą:
Tokią kultūrą labai puoselėja galingos kultūrinės, ekonominės
ir politinės srovės, palaikančios visuomenės, perdėtai besirūpinančios
sėkme, idėją. Sėkmės idėja remiasi turtingųjų proteguojamas anarcholiberalizmas
arba anarchosindikalizmas.
Demokratinės procedūros ir principai tampa savanaudiškumo priedanga.
Tokia prasme demokratijos pas mus nėra, tėra tik pinigais sukurta
rinkimų procedūra. Sakoma, kad ten, kur nieko negali pinigai,
gali dideli pinigai. Arba, jeigu pavogsi bandelę, būsi pasodintas
į kalėjimą, o jeigu pavogsi fabriką arba geležinkelį, tai arba
pats būsi išrinktas į parlamentą, arba kartu su savo nupirktais
bendrais pasiųsi ten savo patikėtinius. Tokia prasme teisus Diteris
Latmanas: Demokratija miršta ne dėl silpnų įstatymų, bet dėl
silpnų demokratų.
Nelygi startinė pozicija
Rinkimų biuletenis vienintelė
prekė, kuria galima prekiauti be patento.
Markas Tvenas
Sunku šiandien būtų įrodyti, kad
per paskutinį dešimtmetį privatizuotas ir sukauptas turtas ar
pinigai pas atskirą Lietuvos pilietį atsirado lygių sąlygų, mokesčių,
eksporto, importo, teisėto privatizavimo aplinkybėmis. Kad ir
kaip ten būtų, nedidelė dalis žmonių turi didelius pinigus. Neteko
girdėti, kad šiandien turtingi žmonės veiktų kaip broliai Vileišiai
prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Prieš rinkimus dalis tų pinigų perduodama reikalingoms partijoms,
siunčiamiems į valdžią politikams. Tais pinigais apmokama reklama
spaudoje, radijuje, pasirodymai televizijoje, įvairi reklama.
Už tuos pinigus paleidžiami po Lietuvą agitaciniai autobusai,
krovininiai automobiliai, dalijamas maistas, dalijami vaistai,
alus, samdomi dideli ir brangūs koncertai, atidaromos nemokamos
kirpyklos.
Teisus Česterfildas, sakęs: Kiekvienas žmonių susirinkimas yra
minia, nepriklausomai nuo to, iš ko ji susideda
Proto minia neturi,
užtat turi ausis, kurioms reikia pataikauti, ir akis, kurioms
reikia patikti. Tokių rinkimų rezultatų prasmę nuosekliai formuluoja
Elvinas Vaitas: Demokratija tai pasikartojantis įtarimas, kad
daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs.
Turtingesnio demokratija didesnė
Mes visiškai nepriklausome nuo
konstitucijų ir chartijų, bet priklausome nuo instinktų ir papročių.
Anatolis Fransas
Paprastai rinkimuose kalbama, kad
turi vykti programų, idėjų, argumentų rungtys ir ginčai. Sergejus
Skotnikovas tokiu atveju pastebėjo: Jeigu aplink mus vieni angelai,
vadinasi, vėl prasidėjo rinkimų kampanija.
Įsivaizduokime dabartinius rinkimus Lietuvoje, kai yra neturtinga
partija ar asmenys, kurie turi minčių, idėjų. Bet jie negali oponuoti,
pasireikšti, pasirodyti, pasiginčyti, tiesiog apie juos niekas
negali sužinoti, jų niekas nemato ir negirdi. Jų tiesiog nėra;
jie netelpa į Lietuvos demokratijos piniginę.
Turtingieji viską užgožę ir užėmę. Didžioji spauda ir televizija
dirba pinigų davėjams, padėdama jiems nustumti konkurentus. Jeigu
sporte sunkiasvoris rungtųsi su lengvasvoriu, tai rezultatas iš
anksto būtų žinomas. Tokios demokratijos žaidimo šalininkų galima
paklausti: ar jūs tikite ne formaliąja demokratija, lygiomis savo
oponentų ir varžovų sąlygomis, ar jūs nemanote, kad visuomenei
lygiai reikia pateikti visą konkuruojančių idėjų spektrą ?
Nejaugi turimų pinigų kiekis rodo išankstinį teisumą ir pranašumą?
Negi galima tvirtinti, kad turtingas mecenatas duoda partijai
pinigus iš altruistinių, o ne iš pasirinktinių grįžtamųjų atsilyginimų
mokesčių, postų, fondų, programų, užsakymų, apdovanojimų ir kitų
paskatų ?
Savo esme dabartinis pasirinktinis partijų ir asmenų rėmimas užmezga
korupcijos vaisių. Suprantama, čia politika yra kaip rentabilus,
negalintis bankrutuoti verslas. Kuo jis skiriasi nuo kyšio, nupirkimo
arba parsidavimo ?
Didžiulė propaganda ir materialinė parama padaro savo. Todėl turtingojo
mecenato ir kandidato galima paklausti: ar tu neperki mandato?
Suprantama, ne kiekvienas nuperkamas, bet dažniausiai kritiškajai
persvaros masei to pakanka. Įžūlus veidmainiavimas įteigia pagarbą
žmonėms, įpratusiems pataikauti, sakė H.Balzakas.
Pasiūlymas: lygios galimybės
Kai kurie ponai bandys įtikinti
jus, kad jūs išties laisvi, nes jie popieriaus lape užrašo laisvė
ir juos išklijuoja visose sankryžose. Laisvė yra ne afiša, kurią
skaitai gatvės kampe, tai gyva jėga, kurią jauti savyje ir aplink
save.
Feliste Lamene
Jeigu valdžios vyrai būtų idėjos
žmonės, jie turėtų sutikti, kad visos rinkimams skirtos lėšos
(savos ir gautos iš šalies) būtų sudėtos į vieną katilą. Iš ten
visiems galima pasidalinti pagal sutartą schemą proporcingai laimėjusiems
daugiamandačiams ir vienmandačiams sąrašams. Iš tos sumos 15-20
proc. skirti sąrašams, praėjusiuose rinkimuose nepatekusiems į
Seimą. Tam tikrą proporcijos dalį galima numatyti ir vienmandačiams
kandidatams.
Tai būtų lygi startinė, tikrai demokratiška padėtis visiems prie
rinkimų barjero, o ne turtingųjų spindesys ir šuoliavimas ant
balto žirgo, lygus, ne deklaratyvus idėjų turnyras, ne balsų pirkimas
už pinigus. 2000 metų Lietuvos Seimo rinkimuose, pavyzdžiui, socialliberalai
išleido 1,14 mln. litų, o Jaunoji Lietuva 22 tūkst. litų,
tai yra 52 kartus mažiau. Lietuvos liberalų sąjunga radijui, televizijai
ir spaudai išleido 769 tūkst. litų, beveik 49 kartus daugiau už
Lietuvos tautininkų sąjungą. Čia gal ir tiktų J.V.Gėtės žodžiai:
Pati didžiausia vergija neturint laisvės, laikyti save laisvu.
Pripažindami ir įteisindami turtinį pranašumą, atsisakome varžybų
vienodomis sąlygomis, pašaliname kritiką ir oponavimą, susiauriname
pasirinkimo laisvę, proteguojame grupę draugų, nebijančių neatsakingų
veiksmų. Tai pavojinga ir neteisinga: laisvės demokratija nieko
nereiškia, jeigu nėra lygybės demokratijos. V.Nadieždinas sakė:
Laisvė kaip meilė: arba ji yra, arba jos nėra.
Gal pasiūlymas ir neišspręs visų klausimų, bet bus demokratijos
testas. Sunku, sakysim, lygiai rungtis su dabartiniais keturiolika
Seimo narių-milijonierių. Reikės parodyti gerą valią, pripažinti
oponento lygiateisiškumą. Antraip tektų tvirtinti: mano dideli
pinigai mano ir tiesa didesnė. Nelengva piniginės demokratijos
šalininkui tokį atsisakymą paremti solidarios visuomenės kūrimo
neigimu. Hermanas Hesė teigia: Tėvynė man niekados nebuvo politinė
sąvoka, o tik žmogiškoji. Čia mes savais sprendimais žvelgiame
iš savo vertybių pilies kuoro: ką regime, tą ir pasakome. Gal
ir Argentinos liberalizmo krachas galėtų minčių suteikti?
Algirdas Endriukaitis
© 2002 "XXI amžius"