Horizontai

Ar atsakingai deramės su Europos Sąjunga?

2002 metų sausio 30 dieną Europos Komisija (EK) pasiūlė būsimų naujų Europos Sąjungos narių ūkininkams skirti tik ketvirtadalį tos finansinės paramos, kurią gauna dabartinių ES narių ūkininkai, o išmokos susilygintų tik 2012 metais. Šie siūlymai pribloškė realiausias kandidates į ES.
Europos Komisija nenurodo tikrų priežasčių, dėl kurių nusprendė vykdyti diskriminacinę politiką šalių kandidačių atžvilgiu. Europos Sąjungos žemės ūkio politika kasmet kainuoja 35 mlrd. JAV dolerių, arba maždaug pusę viso ES metinio biudžeto, tačiau ji nebetenkina vidaus poreikių. Pagrindinė priežastis gali būti nenoras iš 35 mlrd. dolerių pyrago daugiau atriekti pusalkanėms naujosiomis narėms, nes ES šalių ūkininkai gautų mažiau lėšų.
Keista, bet svarbiu argumentu, kodėl Europos Sąjunga negali taikyti vienodų išmokų šalių kandidačių ir šalių senbuvių žemdirbiams, laikoma tai, kad Lietuvos ūkininkai gaus daug didesnes pajamas, nei gauna universiteto profesorius, o ūkininko pajamos bus žymiai didesnės negu miestiečio. Tai galėtų sukelti socialinę įtampą, priverstų miestiečius grįžti į kaimą, stabdytų bet kokią pažangą Lietuvos žemės ūkyje.
Nuo kada pinigai ir investicijos stabdo pažangą? Atvirkščiai. Aš manau, kad, racionaliai panaudojus lėšas, galima modernizuoti ūkį, sutvarkyti griūvančius pastatus, geriau pamaitinti ir gražiau aprengti vaikus. Žmonės pradėtų pirkti daugiau maisto prekių, kaimuose neužsidarinėtų parduotuvės. Galų gale, turėdamos didesnes pajamas, jaunos šeimos gimdytų daugiau vaikų, pagerėtų demografinė situacija. Kaime nereikėtų uždarinėti mokyklų, bibliotekų, pašto, taupomojo banko skyrių ir t.t. Žmonės galėtų užsiprenumeruoti spaudą, nevargtų eilėse prie laikraščių kaimo skaityklose. Juk šiuo metu kaime gyventojų pajamos dvigubai mažesnės nei mieste.
Dar nuostabiau, kai tuos pačius argumentus pateikia ir Lietuvos valstybės vyrai. Neduok Dieve, kaimietis geriau gyvens, nevaikščios su vyžomis, gal gražiai pasipuošęs atvažiuos į sostinę, aplankys teatrą, parodas. Tačiau niekas nelaiko nelaime, kai teisėjo ar kito valdininko iš valstybės biudžeto mokama alga šimtus kartų didesnė už žemdirbio.
Kitas EK argumentas, dėl ko šalims kandidatėms skiriamas mažesnis finansavimas,esą jos nesugebės panaudoti skiriamų lėšų, taip pat niekuo nepagrįstas. Mes jau turime akivaizdų pavyzdį, kai Airija, Graikija, Ispanija, Portugalija, tapusios ES narėmis ir gavusios tokį patį finansavimą kaip ir šalys senbuvės, puikiausiai panaudojo tas lėšas savo ūkiui modernizuoti. Šiose valstybėse gaunamos didesnės ūkininkų pajamos socialinės įtampos tarp miesto ir kaimo nesukėlė, miestiečiai į kaimą nebėgo ir pažangos jame nesustabdė. Priešingai, jos dabar sėkmingai konkuruoja ES rinkoje. Manau, kad Lietuva ir kitos šalys kandidatės ne mažiau sėkmingai panaudotų skiriamas lėšas.
Kai pritrūkstama argumentų, motyvuojama tuo, kad jau 2001 metų kovo 30 dieną Lietuva preliminariai uždarė Laisvojo kapitalo judėjimo skyrių.
Apginti EK siūlymą 2002 vasario 5 dieną į Lietuvą atvyko Europos Komisijos Plėtros direktorato Lietuvos skyriaus vadovas Andersas Henrikssonas. LR Seime susitikęs su Kaimo reikalų komiteto nariais bei žemdirbių atstovais, skyriaus vadovas pareiškė sunerimęs dėl to, jog praėjusiais metais pasiektus susitarimus Lietuva dabar norėtų keisti. Aukštas pareigūnas nesugebėjo išsklaidyti Seimo narių bei žemdirbių abejonių dėl nepagrįstų argumentų. Į Žemės ūkio rūmų pirmininko Jono Ramono konkretų klausimą, kuo Lietuvai žalingas pereinamasis laikotarpis, A.Henrikssonas atsakė replika: „Gal galite pateikti užsieniečių sąrašą, kurie nori pirkti jūsų žemę?“ Į mano prašymą paaiškinti, kodėl ES laiko tokiu svarbiu dalyku žemės pardavimą užsieniečiams, jeigu nėra užsieniečių, norinčių pirkti žemę, pareigūnas nieko neatsakė. Nesigilino ir į kitas žemdirbių mintis, tik paragino atsargiau rinktis argumentus siūlant atnaujinti diskusijas su ES.
Čia noriu papriekaištauti ir mūsų derybininkams bei Vyriausybei dėl labai neatsakingo žingsnio paskubant uždaryti Laisvojo kapitalo judėjimo skyrių. Viena, tai buvo padaryta ignoruojant ir visiškai nesitariant nei su LR Seimo nariais, nei su žemdirbių atstovais. Antra, vienas svarbiausių derybinių skyrių uždarytas nesuteikiant Lietuvai galimybių keisti savo poziciją, jei keistųsi ES politika. Belieka apgailestauti, kad ES ketinimai paaiškėjo tik prieš trejetą savaičių.
Nesuprantama, kodėl Lietuvos derybininkai ir valstybės vadovai nuosaikiai reagavo į mūsų ūkininkams skirtingai nei kitų šalių kandidačių pateiktas diskriminuojančias ES finansinės paramos sąlygas.
Siekiant apsaugoti šalies žemės ūkį dešimčiai metų, per kuriuos taps vienodos visų ES šalių ūkininkų rėmimo sąlygos, mūsų derybininkams siūlau reikalauti:
1. Lietuvos rinką iš ES įvežamai žemės ūkio produkcijai apsaugoti muitais. Pagrindinis mūsų argumentas – skirtingos ūkininkavimo sąlygos. Muitai saugotų žemdirbius nuo nelygios konkurencijos su ES ūkininkais, kurie, turėdami modernias technologijas, gaudami keturis kartus didesnes tiesiogines išmokas ir galėdami siūlyti žemesnes kainas, tikrai nušluos mūsiškius nuo žemės.
2. Kad nebūtų kvotomis ribojama eksportuojama į ES šalis žemės ūkio produkcija.
3. Susieti galimybę parduoti žemę užsieniečiams su ES paramos lygiu mūsų žemdirbiams. Būdami vieningoje ekonominėje zonoje ir negaudami vienodo finansavimo, Lietuvos žemdirbiai bankrutuos ir eis elgetauti į ES šalis.
Kaip išvengti tarpusavio nesupratimo, nesusikalbėjimo ir kitų pavojų?
ES, keldama naujus reikalavimus, turėtų labiau atsižvelgti į mūsų padėtį ir teikti galimybę koreguoti derybų susitarimus, turinčius didelę socialinę ir politinę reikšmę. Akivaizdu, kad netikėti siūlymai įpusėjus derybų procesui gali neigiamai paveikti šalių kandidačių gyventojų nuomonę.
Lietuvos Vyriausybė, savo ruožtu, spartą derybose dėl stojimo į ES privalo atsakingiau derinti su valstybės interesais bei tartis su visomis šalies visuomenės interesų grupėmis.

Petras Gražulis