Horizontai

Simpoziumas apie knygų muges

Tarptautinis simpoziumas apie knygų mugių svarbą Europoje vyko vasario 5-6 dienomis Vilniaus rotušėje.
Šių metų rudenį Lietuva pakviesta garbės viešnia Frankfurto knygų mugėje. Ta proga Goethe'ės institutas ir surengė simpoziumą. Jo tikslas – suformuluoti knygų mugių koncepciją, ypač ją pritaikyti „mažoms“ Europos tautoms, padėti Lietuvos visuomenei geriau suprasti, kas yra knygų mugės ir kam jos reikalingos. Simpoziume pranešimus skaitė prof. dr. K.Schlogelis, dr. A.Lemppas, L.Rudolfas, dr. M.Kasneris, dr. M.Walde'as, prof. dr. E.Aleksandravičius, dr. S.Žukas, A.Mažrimas, J.Kunčinas, L.Varanavičienė, I.Marčiulionytė. Diskusijose dalyvavo svečiai iš Frankfurto, Geteborgo, Leipcigo, Minsko, Maskvos, Prahos, Rygos, Talino ir Varšuvos.
„Knyga ryškiausiai atspindi įvairių mūsų gyvenimo sričių sąsajas. Pirmiausia, tai neatsiejama kultūros ir jos istorijos dalis (...). Knyga yra puikus nacionalinės kultūros ambasadorius, kitų šalių kultūrų pažinimo pagrindas ir šaltinis. Todėl ir vyksta kasmetė Vilniaus knygų mugė, todėl dalyvaujame Baltijos šalių, Varšuvos, Maskvos ir kitose knygų mugėse. Todėl ir rengiame gražiausių knygų konkursus (...). Knyga, pateikdama savo estetiką ir semantiką, vienija mus, siekiančius humanistinių vertybių tiek kultūroje, tiek ekonomikoje“, – sveikindama atvykusius į simpoziumą sakė Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Roma Dovydėnienė.
Anot Goethe'ės instituto direktoriaus dr. Martino Walde'o, Europa pradėjo domėtis Vilniumi. Taigi Lietuvos gyventojai turėtų pajusti, kas yra tarptautiniai ryšiai. Jie vaidina didžiulį vaidmenį keičiantis kultūra ir informacija. Mugės turi būti svarbios ne tik rengėjams ir leidėjams, bet ir intelektualiajai šalies visuomenei. Ypač dabar, kai išnyko siena tarp Rytų ir Vakarų.
Direktorius apgailestavo, kad jo kraštiečiai per mažai žino apie Lietuvos sostinę. Vargu ar atsirastų kitas miestas, kuris taip keistų savo okupantus. Vilnius buvo užmirštas, atskirtas nuo Vakarų Europos ir pasaulio. Bet komunikacija su Lietuva grįžta ir žengia pirmuosius žingsnius. Būtent knygos pažadina susidomėjimą, padeda rasti ryšį su Europa. Pastangos pristatyti užmirštas kultūros erdves šiuo metu yra labai aktyvios. Tam tikslui pasitarnauja knygų mugės. Frankfurto knygų mugėje Lietuva, suglaudusi pečius su latviais ir estais, galėtų būti mažųjų valstybių advokatė. Čia būtų galima suformuoti Baltijos šalių rašytojų ir knygų profilį.
Oksfordo ir Frankfurto prie Oderio universitetų profesorius dr. Karlas Schlogelis yra daugelio knygų ir esė apie Vidurio ir Rytų Europą autorius. Savo pranešime jis išdėstė dešimt tezių. Viena jų teigia, kad knygos ir knygynai – šalies intelekto seismografai. Ypač po 1989 metų knygos, laikraščiai ir televizija tapo visuomenės centru. Dvasiniai, kultūriniai ir intelektiniai žemėlapiai pasikeitė. Atsirado galimybė pamatyti Europą tiek vakariečiams, tiek rytiečiams. Bet, pasak profesoriaus, vakariečiai nenoriai vyksta į Rytus. Vis dėlto nuvykti į šalį geriau nei gauti apie ją daug informacijos. Vilniaus knygynai jam patiko, nes čia jis rado aukštą knygos meno kultūrą, daugiakalbiškumą, godumą pasaulio literatūrų pažinimui.
Dar viena prof. K.Schlogelio tezė – kultūros vaidmuo žiaurios rinkos sąlygomis. Atsivėrus sienoms Rytuose, žmonės pradėjo skaityti masinę literatūrą – margus, iliustruotus, spalvingus žurnalus, o į rankas nebeima vertingų knygų. Be to, atsirado savisauga atsiribojant, saugant provincialumą. Čia prof. K.Schlogelis pažymi didžiulę knygų mugių svarbą. Mugėse gaunama informacija apie šalies intelektinę būklę: paaiškėja, ar kultūrinis gyvenimas šalyje pulsuoja, ar stagnuoja.
Prof. dr. Egidijus Aleksandravičius analizavo, kas trukdo Lietuvai susikalbėti su pasauliu. Dėl globalizacijos visas civilizuotas pasaulis dabar gyvena laikotarpį, kurį galima būtų vadinti pereinamuoju. „Tačiau tikro pereinamumo bruožų reikia ieškoti toje erdvėje, kuri ilgus dešimtmečius buvo paslėpta už geležinės uždangos. Pasaulio civilizacija yra išgyvenusi ne vieną lūžio momentą, sukūrusi ne vieną pereinamumo variantą. Pereinamumas Vidurio ir Rytų Europoje pirmiausia reiškia skausmingą atsipeikėjimą iš tos idealistinės utopijos, kuri susiformavo Vakarų Europos mąstytojų galvose. Bet tragiški jos išbandymai vyko Europos Rytuose“, – aiškino prof. E.Aleksandravičius. Baltijos šalys, atitvertos nuo pasaulio, gyveno daug uždaresnį, kultūriniam tapatumui pavojingesnį gyvenimą negu Lenkija, Čekoslovakija ar Vengrija. Jos visą pusamžį buvo ištrintos iš pasaulio politinio žemėlapio. Latviams, lietuviams ir estams reikėjo įrodinėti, kad yra ne rusai.
Tačiau Lietuvoje Vakarų intelektinis palikimas per 12 pastarųjų metų buvo perimtas milžinišku greičiu. Humanitarinių ir socialinių mokslų veikalų vertimai padaugėjo keliolika kartų. Atviros Lietuvos fondo ir knygų leidybos programos dėka mūsų studentai skaito tuos pačius klasikus kaip ir Vakarų Europos kolegos. Sunkumų turime dėl to, kad neleidžiame knygų anglų ir vokiečių kalbomis, nors gerų vertėjų abiejose buvusios geležinės uždangos pusėse yra pakankamai. Lietuviai nėra gerai susipažinę su Vakarų skaitytojo poreikiais ir skoniu, todėl atsiskleisti mūsų pačių patrauklumui yra sunku. Gaila, kad naujieji lietuvių emigrantai, sezoniniai uždarbiautojai ir naudotų automobilių prekiautojai Vakarų kasdienybę pažįsta geriau negu intelektualai. „O ir mes patys neišmokome žiūrėti į save iš šalies, esame lyg nesavi, nedrįstame ilgėliau pastovėti prie veidrodžio“, – samprotavo profesorius.
Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas dr. Saulius Žukas sakė, kad knygų leidyba buvo labai svarbus veiksnys atkuriant nepriklausomybę. 1989-1990 metais pradėta masiškai steigti leidyklas. Jų ir šiandien yra labai daug – šeši šimtai. Tai ne vien ekonominis faktas, tai dvasios laisvės išraiška. Šiuo metu Lietuvos knygų versle dalyvauja apie 100 leidyklų, kurios išleidžia apie 4 tūkst. pavadinimų knygų. Knygų mados keičiasi: iki 1998-1999 metų daugiau buvo parduota grožinės literatūros. O dabar, kaip ir Vakarų Europoje, didelę paklausą turi patarimų literatūra: namų ruoša, populiarioji psichologija ir t.t. Dėkodamas Frankfurto knygų mugės direkcijai, dr. S.Žukas teigė, kad ši mugė labai suaktyvino knygų verslą Lietuvoje. Leidėjai pradėjo jausti pasaulinės knygų rinkos prekybos pulsą. Jiems buvo organizuojami seminarai: vadybos, maketavimo, dizaino pamokos. Užsiėmimai vyko Vilniuje, Rygoje, Taline, Frankfurte. Kai kurie leidėjai buvo asmeniškai kviečiami, jiems apmokėtos kelionės ir pragyvenimo išlaidos.
Ryšium su Frankfurto knygų muge Lietuvos literatūrinis gyvenimas taip pat pasikeitė. Per pastarąjį pusmetį ypač populiarus tapo romano žanras. Prozininkams, eseistams ir net poetams parašyti romaną šiuo metu yra garbės reikalas. Pirmą kartą tenka svarstyti, kurie lietuvių autoriai gali būti reprezentatyvūs. Šie metai Lietuvai reikšmingi ir politine prasme: rudenį laukiame pakvietimo į NATO. Todėl labai svarbu Lietuvos kultūrą pristatyti plačiau.
Frankfurto knygų mugėje Lietuva turės kelis stendus. Pirmas stendas (apie 1000 kvadratinių metrų) bus skirtas Lietuvos kultūrai. Jame bus parodytos knygos, verstos iš lietuvių kalbos. Antras stendas bus skirtas lietuvių leidėjams. Planuojama derinti kelias tematines Lietuvoje išleistų knygų kolekcijas: lietuvių kalbos ir kultūros šaltinių leidybą bei tyrinėjimus su enciklopedijomis, žinynais, žodynais, vaikų literatūros stendais.
Sudėtingiausia bus pagrindinė ekspozicija (pirmas stendas). Ją planuojama rengti dviem lygiais: vienas lygis bus skirtas žmogui, kuris ateis trumpam ir norės skubiai parodą apžiūrėti. Jam bus reikalinga simbolinė informacija. Kitas lygis – tam, kuris norės stabtelti. „Svarbiausia atrasti tai, kas įdomu ir aktualu kitų kultūrų žmonėms. Pirmiausia turėtume išvengti gyrimosi ir dejonių – bandymo sukelti tam tikrą gailestį. Mūsų šalis turi unikalią istorinę patirtį, kurios nepakeisi. Svarbiausia, kaip patys į savo praeitį ir patirtį sugebam žiūrėti. Ar sugebėsime prabilti ta pačia kalba, kuria kalba Vakarų, Centrinė ir Šiaurės Europa?“ – baigdamas pranešimą klausė dr. S.Žukas.
Jurgiui Kunčinui rūpėjo rašytojo, peržengusio XXI amžiaus slenkstį, problemos. Šiandien niekas neklausia jo nuomonės nei apie politiką, nei apie ūkį, nei apie literatūrą. Jis šmėsteli gatvėje, televizijoje, bet jo tarsi nėra. Rašytojas Lietuvoje tapo „autsaideriu“, visiškai priklausomu nuo mecenato ir leidėjų malonės. Į pasaulį vežamas gintaras, krepšinis, medus, jau net ir alus, o rašytojo kūryba – ne. Rašytojas šiandien yra vienišas, neturi akstino dirbti, nes jo kūryba yra individualus aktas, besiskiriantis nuo kitų kolektyvinių menų – kino, teatro, cirko ar operos.
„Tyto Alba“ leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė, kalbėdama apie rašytojo, leidėjo ir skaitytojo santykį, patvirtino, kad šiandien rašytojas neteko moralinio statuso. Tačiau skaitytojų nemąžta, nors knygų tiražai nėra dideli. Žmonės išmoko tą pačią knygą skaityti keliese.
Dviejų dienų simpoziumas parodė, kad mugės nėra vien knygų pardavimo ar įsigijimo vieta. Jos sukuria atmosferą, skatina ir palengvina kultūrų dialogą. Tai svarbus kultūrinis, ekonominis ir mokslinis renginys. Tačiau simpoziumo dėmesys buvo sutelktas į Lietuvos pasirodymą Frankfurto knygų mugėje. Mūsų šalis turės puikiausią progą prisistatyti, sudominti pasaulio leidėjus, juk į Frankfurtą suvažiuos per 6 tūkst. leidėjų iš 100 pasaulio valstybių, dirbs per 10 tūkst. viso pasaulio žurnalistų. Lietuvai tinkamai pasirodyti bus labai svarbu.

Elona Gubavičiūtė