Popiežius ir visa Bažnyčia solidarizuojasi su Šventosios Žemės
krikščionimis
Dramatiška padėtis Artimuosiuose
Rytuose
Tikrai dramatiškomis aplinkybėmis
gruodžio 13 dieną Vatikane įvyko Šventosios Žemės katalikų vyskupų
ir popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas, kuriame drauge su
Jeruzalės lotynų, sirų, armėnų, melkitų ir chaldėjų apeigų katalikų
ganytojais dalyvavo Romos kurijos dikasterijų vadovai bei pasaulio
episkopatų atstovai. Kelias valandas prieš susitikimą po keleto
teroristinių išpuolių, kuriuos įvykdė palestiniečių savižudžiai
radikalai, Izraelis paskelbė nutraukiąs visus kontaktus su Palestiniečių
nacionalinės savivaldos vadovu Jasiru Arafatu, kuris izraeliečių
buvo paskelbtas tiesiogiai atsakingu už bombų sprogdinimus. Izraelio
kariuomenei palestiniečių teritorijose pradėjus baudžiamuosius
veiksmus, tarp jų ir valstybinių įstaigų apšaudymą raketomis,
J.Arafato atstovai nurodė, jog faktiškai tai esąs "oficialus
karo paskelbimas".
Tą pačią gruodžio 13 dieną duodamas interviu Romos katalikų žinių
agentūrai "I Media", Izraelio ambasadorius prie Šventojo
Sosto Josefas Nevilis Lamdanas sakė: "Didžiausių problemų
sukėlė ta terorizmo atmosfera, kurią sukūrė palestiniečių teroristai,
vykdydami išpuolius pirmiausia prieš Izraelio piliečius. Izraelis
negali leisti, kad jo vaikai būtų žudomi. Jeigu J.Arafatas nepajėgus
arba nenori veikti, Izraelio valstybė turi gintis pati".
Ambasadorius pažymėjo, kad, Izraelio vyriausybės įsitikinimu,
"J.Arafatas gali padaryti daugiau, tačiau dabar iš tikrųjų
jis nieko nedaro. Jo pastangos pažaboti terorizmą yra tik farsas".
Ne tik Izraelis ragina baigti terorą, bet ir Jungtinės Valstijos,
Rusija bei Europos Sąjunga. Popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi
pasaulinei taikos dienai, kuri Bažnyčioje tradiciškai bus minima
sausio 1-ąją, aiškiai nurodė, jog terorizmas yra nuodėmė prieš
žmogų ir prieš Dievą.
Tačiau vienas aukštas Vatikano diplomatinis pareigūnas, nenorėjęs,
kad būtų minima jo pavardė, JAV katalikų žinių agentūrai CNS sakė,
jog Vatikanas nepritaria pastarojo meto bandymams Izraelyje laikyti
J.Arafatą vos ne "vyriausiuoju teroristu". Pareigūnas
priminė, kad popiežius Jonas Paulius II buvo vienas pirmųjų pasaulio
lyderių, priėmusių J.Arafatą per audienciją kaip tikrą palestiniečių
vadovą. "Mes nenorime kanonizuoti J.Arafato, tačiau už šio
asmens glūdi reikalai, kurie turi būti remiami ir ginami",
- teigė diplomatas. Per Palestinos autonominės administracijos
vadovo rinkimus, kuriuose dalyvavo 80 proc. palestiniečių, J.Arafatas
nugalėjo gavęs daugiau kaip 70 proc. balsų.
Kai kurie gruodžio 13-osios susitikimo Vatikane dalyviai pastebėjo,
kad tarptautinė bendruomenė pernelyg didelį dėmesį skiria palestiniečių
ekstremistų išpuoliams, kurių, žinoma, niekaip negalima pateisinti,
tuo tarpu ypač Jungtinėse Valstijose nepakankamai smerkiama Izraelio
karinių pajėgų prievarta. Juk praėjus daugiau kaip metams nuo
vadinamosios Al Aksos intifados (tai yra palestiniečių riaušių,
prasidėjusių po dabartinio Izraelio premjero A.Šarono "provokacinio"
apsilankymo prie Jeruzalės didžiosios Al Aksos mečetės 2000 metų
rudenį) pradžios, žuvo daugiau kaip 1100 žmonių, o tarp jų keturi
penktadaliai buvo palestiniečiai.
Prieš susitikimą vienas pagrindinių jo dalyvių, Jeruzalės lotynų
katalikų patriarchas Mišelis Sabachas Italijos katalikų žurnalui
"Famiglia Christiana" teigė, jog dabartinį konfliktą
Artimuosiuose Rytuose nulėmė Izraelio vykdoma palestiniečių teritorijų
okupacija. "Užuot tik medžiojęs palestiniečių ekstremistus,
A.Šaronas geriau pamatytų pačią okupaciją ir paieškotų politinių
būdų jai užbaigti, - sakė patriarchas. - Izraelio vyriausybė turi
suprasti, kad, tęsdama okupaciją, ji net negalės apsaugoti savo
žmonių." Pažymėtina, kad savo nepasitenkinimą dėl agresyvių
Izraelio veiksmų netiesiogiai pareiškė ir Šventasis Sostas: gruodžio
11 dieną Romoje lankantis Izraelio užsienio reikalų ministrui
Šimonui Peresui, jį audiencijoje atsisakė priimti popiežius Jonas
Paulius II. Oficialiai buvo pranešta, kad Šventasis Tėvas yra
užsiėmęs kitais reikalais ir negali patenkinti per vėlai pateikto
ministro prašymo. O šiemet Popiežius su J.Arafatu jau buvo susitikęs
du kartus.
Kviečiama neprarasti vilties
Popiežiaus vadovaujamas Šventosios
Žemės hierarchų pasitarimas, pavadintas "Krikščionių ateitis
Šventojoje Žemėje", turėjo daugiau pastoracinį pobūdį, tačiau
dėl anksčiau aptartos padėties persipynė su politinių klausimų
svarstymu bei tarpreliginio dialogo regione analize. Apibūdinęs
dabartinę padėtį regione kaip dramatišką, kurioje krikščionys
"yra atsidūrę tarp dviejų ekstremizmų", Jonas Paulius
II pasmerkė terorizmą ir kvietė Šventosios Žemės ganytojus "prašyti
Viešpatį vilties ir vieningai Jo melsti, kad Jis suteiktų pagalbos
vadovauti patikėtai tikinčiųjų kaimenei".
Popiežius priminė, kad 2000 metų Jubiliejaus pradžioje patriarchai
ir kiti Šventosios Žemės bendruomenių vadovai paskelbė "tikėjimo,
vilties ir meilės kreipimąsi", kviesdami visus Šventojoje
Žemėje ir visame pasaulyje gyventi laikantis taikos ir teisingumo.
"Kaip mes troškome, kad tas kreipimasis būtų buvęs išgirstas
ir įgyvendintas!(...) Kaip troškome matyti, kad mūsų broliai žydai
ir musulmonai drauge su mumis deda visas įmanomas pastangas, idant
Šventajai Žemei būtų sugrąžintas Taikos Žemės vardas", -
teigė Popiežius.
Tačiau ir dabartinėmis sunkiomis aplinkybėmis Šventasis Tėvas
toliau kviečia vyskupus Šventojoje Žemėje vykdyti svarbų uždavinį
- "būti Dievo meilės žemėje liudininkais ir Jo mokslo nešėjais
musulmonų bei judėjų daugumos sąlygomis". Prisimindamas vykstančią
krikščionių emigraciją, Popiežius pabrėžė, kad jie turi tęsti
dviejų tūkstančių metų buvimo Šventojoje Žemėje istoriją. Jų pašaukimas
- "būti krikščionimis Šventojoje Žemėje, o ne kitose šalyse".
Vyskupai turi kviesti tikinčiuosius nepasiduoti baimei ir neprarasti
vilties iškilus sunkumams.
Kalbos pabaigoje Jonas Paulius II patvirtino, jog dalyvavimas
šiame pasaulio episkopatų atstovų susitikime rodo, kad Šventosios
Žemės ganytojai nėra vieniši. Mat tarp ganytojų buvo Jungtinių
Valstijų vyskupų konferencijos pirmininkas, Belvilio (Ilinojaus
valstija, JAV) vyskupas Viltonas Gregoris ir Europos vyskupų konferencijų
tarybos pirmininkas, Ciuricho (Šveicarija) vyskupas Amadė Grabas.
"Visa Bažnyčia dalijasi jūsų rūpesčiais, remia kasdienes
jūsų pastangas, yra artima jūsų tikinčiųjų kančioms ir per maldas
palaiko gyvą viltį", - sakė Šventasis Tėvas.
Po to kalbėjęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas
Sodanas pažymėjo, jog pirmiausia reikia dėti visas įmanomas pastangas,
kad būtų atkurti "taikūs santykiai tarp izraeliečių ir palestiniečių".
Abu konflikto dalyviai turi nuolat prisiminti, jog tame pačiame
regione galima gyventi taikiai tik "vienodomis teisėmis ir
vienodomis pastangomis". Kardinolas priminė popiežiaus Jono
Pauliaus II mintį, jog negali būti jokios taikos be teisingumo
ir teisingumas neįmanomas be atleidimo. Taikos procesą Artimuosiuose
Rytuose visa Bažnyčia ir ypač Šventasis Sostas visada rėmė, taip
pat ir "šiais liūdnais laikais".
Kardinolas A.Sodanas toliau sakė, kad Šventosios Žemės žaizdos
yra "vaisius daugiau kaip 50 metų skausmingos įtampos, kurios
pradžią žymi Jungtinėse Tautose inicijuotas garsusis 1947 metų
planas padalyti Palestiną" į žydų ir arabų valstybes. "Tai
ašarų ir kraujo istorija", kurios taikų sprendimą ragino
rasti visi popiežiai nuo Pijaus XII iki Jono Pauliaus II. Jų nurodymu
buvo stiprinami Šventojo Sosto diplomatiniai veiksmai: siūlomi
konkretūs sprendimai ir pirmiausia pabrėžiama paliaubų ir derybų
svarba. 1993 metais I.Rabino ir J.Arafato rankų paspaudimu prasidėjo
daug žadantis taikos procesas, bet prieš metus jis buvo šiurkščiai
nutrauktas.
Susitikime kalbėta ir apie krikščionių ateities perspektyvas Šventojoje
Žemėje. Vatikano valstybės sekretorius minėjo, kiek nedaug čia
liko krikščionių: iš 6,1 mln. Izraelio ir palestiniečių teritorijose
gyvenančių žmonių katalikų tėra apie 117 tūkstančių (mažiau kaip
2 proc.), o visi krikščionys nesudaro ir 3 proc. Dauguma Šventosios
Žemės krikščionių yra palestiniečiai ir tik nedidelė dalis - hebrajų
kilmės. "Jie gyvena specifinėje religinėje aplinkoje, ir
mes turime išsiaiškinti, kaip galėtume jiems padėti palaikyti
jų dialogą su judėjų ir musulmonų pasauliais", - sakė kardinolas
A.Sodanas. Šventosios Žemės krikščionys "privalo naudotis
tomis pačiomis teisėmis kaip ir kiti civilizuotos visuomenės piliečiai".
Turėdamas omenyje pirmiausia jų interesus, Šventasis Sostas pasirašė
tarptautines sutartis 1993 metais su Izraeliu ir 2000 metais su
Palestiniečių autonomijos savivalda.
Pasisakoma už palestiniečių valstybės
įkūrimą
Tarp kitų svarbių pranešėjų Vatikane
vykusiame susitikime buvo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo
tarybos pirmininkas kardinolas Frensis Arinzė, kuris iškėlė krikščionių
ir musulmonų dialogo reikšmę, ypač svarbią po rugsėjo 11-osios
teroristinių išpuolių. Šventojo Sosto santykių su valstybėmis
sekretorius arkivyskupas Žanas Lui Toranas aptarė taikos proceso
Artimuosiuose Rytuose santykį su šventųjų vietų Jeruzalėje saugaus
statuso įtvirtinimu, o Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos
pirmininkas kardinolas Fransua Ksaveras Ngujen Vantuanas savo
pranešime aptarė palestiniečių pabėgėlių problemą. Pažymėtina,
jog Artimųjų Rytų bažnytinių vadovų susitikime, kuriam, kaip minėta,
vadovavo popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą buvo aiškiai
pasisakyta už palestiniečių valstybės įkūrimą, kartu garantuojant
Izraelio saugumą.
Gruodžio 14 dieną Vatikane paskelbtame baigiamajame susitikimo
komunikate pabrėžiama, jog patvari taika Šventojoje Žemėje gali
būti įgyvendinta tuomet, kai, sprendžiant esminius klausimus,
pagrindinis dėmesys bus skiriamas teisei ir teisingumui. Dokumente
išvardijamos šios spręstinos problemos: Izraelio valstybės saugumo
garantavimas, palestiniečių tautos valstybės sukūrimas, okupuotų
sričių išlaisvinimas, tarptautinės bendruomenės garantuotas Jeruzalės
šventųjų vietų ypatingasis statusas ir teisingas palestiniečių
pabėgėlių klausimo sprendimas. Kiekviena iš šių taikos proceso
dalių yra gerai žinoma ir nuolat minima įvairiomis progomis, tačiau
jas įgyvendinant iškyla daug prieštaravimų.
Štai neseniai JAV prezidentas Džordžas Bušas pirmą kartą paskelbė
apie palestiniečių valstybės įkūrimo galimybę 1967 metais Izraelio
okupuotose teritorijose (iki tol ta sritis, dar vadinama Jordano
upės vakariniu krantu, priklausė Jordanijai), ir tuojau Izraelio
premjeras A.Šaronas šį siūlymą prilygino Miuncheno paktui. (1938
metais vadinamąja Miuncheno sutartimi perduodant nacių Vokietijai
vokiečių apgyventą dalį Čekoslovakijos teritorijos, buvo siekta
patenkinti Hitlerio siekį į vieną valstybę suvienyti visą vokiečių
tautą ir taip užtikrinti taiką Europoje. Bet šios nuolaidos tik
sustiprino agresyvų nacių apetitą ir nulėmė Antrąjį pasaulinį
karą.) Jo nuomone, sukūrus palestiniečių valstybę dabartinėmis
teroro salygomis, tik bus sustiprintas islamo ekstremistų siekis
užgrobti visą Šventąją Žemę, vadinasi, ir patį Izraelį. Nors J.Arafatas
oficialiai yra pripažinęs Izraelio valstybės egzistavimą, tačiau
palestiniečių mokyklose naudojamuose žemėlapiuose ir istorijos
pamokose nuolat akcentuojama, jog visa Šventoji Žemė turi priklausyti
jos "tikriesiems šeimininkams" arabams.
Jeruzalės statuso klausimas - irgi jautri problema. Anksčiau Vatikanas
laikėsi nuostatos, kad šis miestas, kaip trijų monoteistinių religijų
dvasinis centras, privalo turėti tarptautines saugumo garantijas
su nevaržomu visų tikėjimų šventųjų vietų lankymu. Bet Izraelis
laiko Jeruzalę "vieninga ir nedaloma" savo sostine,
o palestiniečiai nori paskelbti arabų apgyventą Rytų Jeruzalę
savo būsimos Palestinos valstybės sostine. Šiai nuostatai pritaria
ir palestinietis Jeruzalės patriarchas M.Sabachas. Todėl dabartinė
šiek tiek pakeista Vatikano pozicija tapo realesnė: sutinkama,
kad tarptautinės garantijos būtų suteiktos jeigu ne visam Jeruzalės
miestui (tai daugiau politinių derybų problema), tai bent Jeruzalėje
esančioms svarbiausioms krikščionių, musulmonų ir judėjų šventovėms.
Beje, apie regione esančių šventųjų vietų saugumo garantijas kalbama
ir Jungtinių Tautų dokumentuose.
Atrodo, pabėgėlių teisės grįžti į savo namus niekas neturėtų ginčyti,
tačiau klausimas dėl palestiniečių pabėgėlių, dešimtimis tūkstančių
išvarytų arba dėl prievartos pasitraukusių iš dabartinio Izraelio
teritorijos, grįžimo tebėra neaiškus. Pagal demografinį augimą
arabai yra vieni pirmaujančių pasaulyje.
Taigi šių pabėgėlių, susibūrusių vargingose stovyklose arba išsisklaidžiusių
po kaimynines šalis, skaičius pasiekė beveik tris milijonus. Jeigu
jie visi grįžtų į Izraelį, tai iš esmės pakeistų šalies etninę
padėtį, - dabar arabai Izraelyje sudaro apie 20 proc. gyventojų,
- ir dar labiau paskatintų konfrontaciją. Po kiek laiko žydai
savo valstybėje taptų nacionaline mažuma, nes jų gimstamumas -
gerokai mažesnis nei arabų. Todėl pripažinus palestiniečių pabėgėlių
problemos teisėtumą, jos sprendimas turėtų būti kiek galima labiau
suderintas, ieškoma bendro sutarimo. Galbūt daliai pabėgėlių ir
jų palikuonių, panašiai kaip nacių terorą patyrusiems žmonėms,
pakaktų išmokėti kompensacijas. Vis dėlto neaišku, ką daryti su
pabėgėlių stovyklose gyvenusiais palestiniečiais, kurių ištisos
kartos svajoja grįžti į savo namus, nors jų jau seniai neliko.
Tarpreliginio dialogo reikšmė
Vatikano susitikime dalyvavo 21 ganytojas:
septyni Šventosios Žemės vyskupai, septyni Šventojo Sosto atstovai
ir septyni Europos bei Amerikos vyskupų konferencijų vadovai.
Baigiamajame komunikate jie kreipėsi į musulmonų ir judėjų religinius
vadovus, į Izraelio ir palestiniečių politinius lyderius ir kvietė
be paliovos darbuotis, kad Artimuosiuose Rytuose liautųsi smurtas
ir įsitvirtintų teisingumu grindžiama taika. Abi tautos - izraeliečiai
ir palestiniečiai - dabar yra tapusios prievartos įkaitėmis, dėl
to žuvo daugybė žmonių, ypač jaunų. Dokumente pabrėžtinai nurodoma,
kad atsakingi abiejų tautų asmenys turi ieškoti naujų ir taikių
būdų, kaip spręsti šį jau pernelyg ilgai užsitęsusį konfliktą.
Bet ir tarptautinė bendruomenė, ypač Jungtinės Valstijos ir Europos
Sąjunga, turi aktyviau siūlyti naujas iniciatyvas, kurios abiem
konflikto dalyviams padėtų įveikti neapykantą ir kerštą. Kaip
parodė problemų, susijusių su Balkanais ir Afganistanu, sprendimas,
tarptautinė bendruomenė yra pajėgi kritiškomis aplinkybėmis reikiamu
momentu efektyviai sutelkti jėgas. Dabar padėtis Šventojoje Žemėje
yra ne mažiau dramatiška. Krikščionys irgi privalo prisidėti vedant
tarpreliginį dialogą su musulmonais bei judėjais, nes šio dialogo
tikslas - susitaikymas ir taika.
Kaip ir reikėjo laukti, susitikimo komunikate paminėta prieštaringos
mečetės statybos prie Nazareto Apreiškimo bazilikos problema.
Jame sakoma, kad dėl šios mečetės statybos, kuriai "kompromisinį"
leidimą suteikė Izraelio vyriausybė, nusileisdama grupės islamo
fundamentalistų spaudimui, susirūpinusi visa pasaulinė krikščionių
bendruomenė. Prieš dvejus metus iškilusi problema gerokai pakenkė
ne tik krikščionių ir musulmonų santykiams Šventojoje Žemėje,
bet ir santykiams tarp Katalikų Bažnyčios ir Izraelio valstybės.
Komunikate pabrėžiama, jog mečetės pastatymas prie vienos pagrindinių
krikščionių šventovių reikštų "didelį pagarbos stygių"
krikščionių jausmams ir gali būti suprasta kaip provokacija. Pranešama,
kad mečetės pamatus pradėta kloti lapkričio antroje pusėje.
Minėtame gruodžio 13 dienos interviu Izraelio ambasadorius Vatikane
teigė, kad ši problema dar nėra galutinai išspręsta. "Dabar
Izraelio valstybė yra labai dėmesinga krikščionių jausmams, -
sakė ambasadorius J.Lamdanas. - Todėl šitoje situacijoje mes turime
elgtis labai rūpestingai ir rasti sprendimą, kuris būtų priimtas
abiem pusėms. Mes negalime ignoruoti fakto, kad musulmonai ten
nustatė esant šventą vietą, todėl ir nori statyti mečetę. (Neva
toje vietoje buvo palaidotas žymus senovės islamo karvedys, turintis
šventojo statusą - M.B.) Mes esame atsakingi, kad būtų užtikrinta
tikėjimo išpažinimo laisvė." Beje, kad jau dabar, rengiant
mečetės statybos aikštelę ir nuolat toje vietoje organizuojant
musulmonų pamaldas, Nazareto bazilika yra tarsi apgulta. Galima
įsivaizduoti, kas ten vyks, kai mečetė bus pastatyta. Taip pat
pažymėtina, jog ginčytinos mečetės statybą remia musulmonų radikalų,
arba vadinamųjų fundamentalistų, grupės, tuo tarpu žymūs dvasiniai
musulmonų vadovai tam nepritaria.
Gruodžio viduryje Izraelio užsienio reikalų ministras Š.Peresas
pranešė, kad ginčytinos mečetės statyba prie Nazareto Apreiškimo
bazilikos kol kas sustabdyta. Italijos katalikų televizijai "Telepace"
ministras sakė, kad šis projektas pristabdytas ir atidėtas. Tačiau
Vokietijos katalikų žinių agentūros KNA po to klausinėjami Nazareto
gyventojai tvirtino, kad betoniniai mečetės pamatai toliau klojami.
Ši Nazareto mečetės problema tik patvirtina tarpreliginio dialogo
svarbą. Juk šis dialogas stiprintų tarpusavio supratimą, pagarbą
bei pasitikėjimą ir padėtų izoliuoti fanatiškąjį fundamentalizmą,
kuris, kaip pabrėžė popiežius Jonas Paulius II, "iš pagrindų
prieštarauja tikėjimui į Dievą".
Mindaugas BUIKA
© 2001 "XXI amžius"
