"XXI amžius" ne kartą
rašė apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kankinius - vyskupus, kunigus,
pasauliečius, kuriuos komunistinė valdžia persekiojo, trėmė, kankino,
žudė. Nemažai kančių patyrė ir kitų šalių tikintieji, ypač albanai,
kinai, rumunai... Šiandien pateikiame žiupsnelį Vietnamo kunigo
Žozefo Loi (Joseph Loi) prisiminimų.
Žozefas Loi, būdamas keturiolikos metų, įstojo į paruošiamąją
Kunigų seminariją. 18 metų jis buvo areštuotas, dešimt metų praleido
kalėjime. Išėjęs negalėjo tęsti studijų, nes Bažnyčia Vietname
tebebuvo persekiojama. Tik 1996 metais, šalyje atšilus politiniam
klimatui, Ž. Loi baigė dvasines studijas. 1998 m. gegužės 3 d.
buvo įšventintas kunigu. 2000 metais priėmime pas Šventąjį Tėvą
kunigas Ž.Loi pasakė: "Šis susitikimas yra didžiausias atlyginimas
už mano kančias".
Keturiolikos metų - seminaristas, šešiasdešimt
trejų - kunigas
Keturiolikos metų buvau priimtas
į Šiaurės Vietnamo kunigų seminariją. Komunistų valdžia, sužinojusi,
jog esu pasiturinčio tėvo sūnus, mane, "liaudies priešą",
iš ketvirto kurso pašalino.
Žadėjo duoti pinigų vestuvėms, padėti įstoti į valstybinį universitetą...
Norėdamas likti ištikimas savajam pašaukimui, priešinausi kiek
įmanydamas. Tuomet valdžios pareigūnai pradėjo ieškoti politinių
priežasčių ir dešimčiai metų mane uždarė į kalėjimą. Paskutiniuosius
trejus metus praleidau tamsiame karceryje tarp begalės uodų ir
blakių, gaudamas dvi saujas ryžių ir truputį manioko duonos. Surakintomis
kojomis panardintas į tą juodą tamsą vos penkioms minutėms tegalėdavau
pamiršti savo žaizdas. Kančios būdavo tokios didelės, jog, kalbėdamas
rožinį, darydavau pertraukas. Kartais man prireikdavo visos dienos,
kad galėčiau jį užbaigti.
Kas dvi valandas, net ir naktį, sargybinis papurtydavo mano grandines,
norėdamas įsitikinti, ar aš dar tebesu vietoje. Tokia "procedūra"
sukeldavo nenusakomą skausmą. Atrodė, jog po kiekvieno tokio papurtymo
mirsiu. Tik Evangelijos žodžiai padėjo man išgyventi. Šitokioje
situacijoje ji įgaudavo pačią didžiausią vertę. Tai tikrasis maistas,
padedantis ištverti visas kančias!
Kankinamas patamsyje kartais net pravirkdavau, bet ne iš nevilties,
o dėl Vilties. Galvodavau apie Romos Bažnyčią, apie jus, Dievo
vaikus, gyvenančius laisvame pasaulyje. Tada aš melsdavausi taip:
"O Motina, Romos Bažnyčia, ar tu žinai, kad kažkur toli,
džiunglių glūdumoje, tavo vaikai kenčia už tai, kad nori likti
ištikimi tau bei katalikų tikėjimui? Mes tavęs niekada neapleisime,
bet ir tu, mūsų Motina, melskis, kad mums pakaktų jėgų kentėti
už tave".
Po šios maldos kažkoks netikėtas džiaugsmas vėl apimdavo mane,
atrodydavo, jog Jėzus yra visai šalia manęs.
Per pirmuosius septynerius nelaisvės metus bendrame sunkiųjų darbų
kalėjime kartu su bendraminčiais liudijau Kristų. Kiti kaliniai
- budistai, pagonys, net ir patys sargybiniai - negalėdavo suprasti,
kodėl mes, katalikai, būdami tame pačiame kalėjime, kentėdami
tas pačias kančias kaip ir visi, visada šypsomės, broliškai mylime
vienas kitą ir viskuo su visais dalijamės. Dėl tokios mūsų laikysenos
nemažai kalinių atsivertė ir buvo pakrikštyti.
Norėčiau papasakoti vieną gražią istoriją.
Kartu su mumis jau 25 metus kalėjo vienas žmogus, kuris bendradarbiavo
su policija. Jis sukurdavo patį bjauriausią melą, kad policija
kuo žiauriau galėtų kankinti krikščionis. Po 25 metų šis kalinys
apako ir jį visi apleido. Tada mes, krikščionių bendruomenė, pradėjome
juo rūpintis.
- Kaipgi jūs galite man atleisti ir mane globoti? - klausdavo
kalinys.
- Tai - krikščionybės paslaptis. To mus išmokė Jėzus, - atsakydavome
jam.
Po vieno mūsų pokalbio kalinys graudžiai pravirko. Jis panoro
atsiversti ir būti pakrikštytas.
Iš namiškių gaunamus laiškus visiems skaitydavome garsiai. Pagonis
labiausiai stebindavo krikščionių moterų laiškai:
"...tu nesijaudink, būk ramus dėl vedybinės ištikimybės.
Argi krikščionė žmona gali turėti nedorų santykių su svetimu vyru,
žinodama, kad jos tikrasis sutuoktinis kenčia už Kristų! Niekada
nepamiršk, ką mes kartu prisiekėme vestuvių dieną bažnyčioje -
kunigo ir visos bendruomenės akivaizdoje..." Tai girdėdami,
pagonys sakydavo: "Dabar suprantame, kodėl Romos Bažnyčia
smerkia skyrybas. O mes, atsidūrę kalėjime, praradome viską -
laisvę, žmoną, vaikus ir galbūt net gyvybę!"
Kadangi nelaisvėje buvome praleidę dešimt, penkiolika ar dvidešimt
metų, visi nepaprastai troškome Eucharistijos. Ar tai įmanoma
komunistiniame kalėjime!? Tačiau Šventoji Dvasia apšvietė vieną
brolį. Jis savo šeimai parašė: "Čia daug ligonių ir mums
būtinai reikia manos aliejaus". Šeima suprato užuominą. Ji
daug vargo, kol gavo penkias ar šešias pašventintas ostijas. Mūsų
draugo sesuo nupirko dėžutę kvapnaus balzamo tepalo, ją ištuštino,
ant dugno įdėjo ostijas, o po to jas vėl užmaskavo tepalu. Ruošdama
siuntinėlį, ji dar įdėjo žuvų, mėsos ir viską supakavo, nepamiršdama
ir "balzamo". Kol pasiekė kalėjimą, moteris sukorė tūkstantį
kilometrų traukiniu, autobusu ir pėsčiomis. Siuntinį tikrinęs
prižiūrėtojas, dantų krapštuku pabadė balzamą ir ... nieko nerado.
Jis nepastebėjo, kad dėžutės dugne tyliai tūnojo Jėzus.
Per pietus brolis mums ir sako: "Aš gavau manos aliejaus".
Mes nustojome valgę ir kūkčiodami pradėjome verkti. Kaip Jėzus
mums mylėjo, jeigu įžengė į mūsų kalėjimą, atėjo pas mus, kur
nei komunistų tarnautojai, nei mūsų artimiausi namiškiai negalėdavo
įeiti, atėjo, nugalėjęs tūkstančius pavojų!
Kad būtų saugiau, balzamo dėžutę nusprendėme įkišti į bambuko
stiebą. Bet vakare mūsų bendruomenės vyresnysis, diakonas, tarė:
"Ar slėpsime Jėzų bambuko stiebe, žinodami, kokį kelią Jis
nuėjo, norėdamas susitikti su mumis? Aš nusprendžiau naktį surengti
adoraciją".
Kai atėjo mano eilė pagarbinti Jėzų, priglaudžiau Eucharistiją
prie krūtinės. Pamiršęs visus kalėjimo skausmus, verkiau... Buvome
tik Jėzus ir aš. Aš meldžiausi, aš kalbėjausi su Juo ir mintyse
Jam sukūriau poemą "Adoracija naktį".
Eucharistiją saugojome maždaug mėnesį. Ja dalijomės su kitų blokų
kaliniais, tad naktinės adoracijos tapo per maža. Nusprendėme
ją perkelti ir į dieną. Visą savaitę reikėjo sunkiai dirbti ir
susirgti, kad po to medicinos punkte galėtum pasilikti vienas
su Viešpačiu. Po mėnesio adoracijos ostijas nutarėme panaudoti
Komunijai. Kadangi visiems jų neužteko, tai priimti šv.Komuniją
pirmiausia galėjo tie, kurie jau kalėjo daugiau nei 15 metų. Aš
Komunijos negavau, nes buvau iškalėjęs tik dešimt metų.
Eucharistija kalėjime buvo ir meilė, ir paguoda, ir tvirtybė.
Ji skatino melstis, o malda yra brangesnė už bet kokį perlą.
Tad melskitės už mane, melskitės už Vietnamo bažnyčią, melskitės
už mano tėvynę, kurią aš labai myliu. Dievo malonei, o jūsų maldoms
padedant, aš esu pasiruošęs dar labiau kentėti už katalikų tikėjimą.
Kun. Žozefas LOI
Iš prancūzų kalba leidžiamo žurnalo
"Feu et lumiere" vertė
doc. Laurynas SKŪPAS
© 2001 "XXI amžius"