PRO VITA

Eutanazija - civilizacijos poreikis ar bėgimas nuo moralės

Valstybei, tapusiai atvirai pasauliui, tenka perimti ne tik laimėjimus, bet ir problemas. Kasmet pasaulyje "įteisintai" nužudoma apie 60 mln. beginklių mūsų visuomenės narių. Abortų ir eutanazijos plitimas leidžia suvokti, kad tarp mūsų nėra nė vieno nekalto ir už nieką neatsakingo. Bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė stumia į neregėtą agresiją ir priešiškumą. "Mirties kultūros" apraiškos pasiekė ir Lietuvą.
"XXI amžiaus" redakcija pakvietė šiuo klausimu padiskutuoti autoritetingus pašnekovus bei specialistus. Apskritojo stalo pokalbiui, tema "Eutanazija - civilizacijos poreikis ar bėgimas nuo moralės", buvo pakviesti: Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros vedėja doc. Irayda Jakušovaitė, Lietuvos "Caritas" federacijos direktoriaus pavaduotoja, VDU socialinių profesinių studijų centro dėstytoja socialinių mokslų magistrė Ramunė Jurkuvienė, Kauno slaugos ligoninės gydytoja Inesa Poniškaitienė, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Gintaras Vitkus, SJ. Pokalbiui vadovavo "XXI amžiaus" žurnalistė edukologijos magistrė Elvyra ŽEIŽIENĖ.

E.Žeižienė: Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams. Olandijoje jau 20 metų įteisinta eutanazija, ir kasmet ji čia įvykdoma apie 25 tūkst. žmonių.
Eutanazija (graikiškai - gera, lengva mirtis, neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas) buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo laikoma nusikaltimu.
Lietuvą prieš keletą metų sukrėtė įvykis, kai motina gydytoja, slaugiusi savo beviltiškai sergantį sūnų, suleido jam mirtiną dozę vaistų ir pati bandė nusižudyti.
Taigi, kas yra eutanazija - užuojauta žmogaus kančiai, pagalbos nesulaukusio ir į skausmo bei kančios "kampą" įsprausto žmogaus veiksmas ar nusikaltimas? Kaip krikščioniškasis mokymas traktuoja šiuos dalykus?

Kun. G.Vitkus: Žinome, kad mirtis - neišvengiama. Ir kyla klausimas, kaip gyvenant pasirengti mirčiai, kaip garbingai mirti. Manau, kad su mirtimi susiję labai daug žmogaus baimių. Tuo laikotarpiu išgyvenami įvairūs jausmai, mirties akivaizdoje peržiūrimi įsitikinimai. Mirtis realybėje - pakankamai grėsminga, ir troškimas, kad ji žmogaus nesugniuždytų, neiškankintų, yra natūralus.
Tačiau ar būtinai turime mirti lengvai ir gražiai (plg. žodžio "eutanazija" reikšmę)? Nuo to, kas sprendžia šį klausimą, priklauso atsakymas. Ar tai nusikaltimas, ar tai teisė pasirinkti? Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi stadiją, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves. O viena iš jų - laisvė pasirinkti mirtį, laisvė išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada norisi, o ne kada Dievas, likimas ar gamta pašauks. Tai yra individualistinių nuostatų pasekmė. Žmogus mano turįs teisę pasirinkti gyventi ar mirti. Tada išryškėja jo požiūris į autoritetus. Toks kontekstas ir padaro šią problemą aktualesnę nei anksčiau.
Eutanazija yra labai artimai susijusi su žmogaus požiūriu į gyvenimą, į mirtį ir į savižudybę. Kai kurie nagrinėjami atvejai byloja, jog žmogus leidžia, kad jį nužudytų kitas, pats nusižudo, išgėręs gydytojo paskirtą nuodų dozę, arba nepriima jam teikiamos pagalbos ir, atsisakydamas gydymo, renkasi mirtį.
I.Jakušovaitė: Eutanazija yra aktyvi ir pasyvi. Dažniau kalbama apie aktyvią eutanaziją, kuri gali būti prievartinė ir savanoriška. Hitlerio valdymo laikais buvo vykdoma prievartinė eutanazija. Žinome, kad tai - antihumaniška.
Kalbant apie eutanaziją savo noru, kyla klausimas, kaip suprasti tą savanoriškumą. Kodėl žmogus duoda sutikimą eutanazijai?
Santykių liberalėjimas iškėlė problemą, ar žmogus gali su savo kūnu, su savo gyvybe daryti tai, ką nori. Čia žmonių požiūriai ir pozicijos išsiskiria. Krikščioniškoji pozicija yra vienokia, liberalioji filosofija ir požiūris akcentuoja kitokius dalykus, tačiaus labai svarbu sužinoti jų argumentus. Šiandieninė medicina gali daug padaryti malšinant skausmą, tačiau galbūt gydytojai nesugeba valdyti to skausmo, nelaiku skiria skausmą malšinančius vaistus. Krikščionis sugeba suprasti, kad kančia yra prasminga, tačiau netikinčiam žmogui su tuo susitaikyti yra sunkiau. Ką daryti, jeigu žmogų nepakeliamas skausmas įvarė į kampą? Jo supratimu, kitos išeities paprasčiausiai nėra. Tad ar galima sakyti, kad eutanazija pasirenkama savo noru? Ar, priimdamas šį sprendimą, žmogus iš tiesų yra laisvas? Paradoksas - kuo toliau yra pažengusi medicina, kuo daugiau galimybių padėti, tuo dažniau užfiksuojama eutanazijos faktų.
Olandija neturėtų būti pavyzdys. Dalyvaujant ten surengtuose seminaruose teko bendrauti su Halės katalikų universiteto profesoriumi. Jo teigimu, Olandijoje eutanazija prigijo todėl, kad šalyje neišvystyta paliatyvinė medicina. Paliatyvinė medicina - tausojanti slauga - galėtų būti alternatyva eutanazijai.
Eutanazija yra daugialypė - juridinė, psichologinė, medicininė, etinė, filosofinė problema.

R.Jurkuvienė: Būtina atkreipti dėmesį į vertybes, į jų kaitą. Suplikacijose giedama: "Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie". Staigi ir netikėta mirtis buvo tarsi baisiausias dalykas. Dabar mes trokštame staigios mirties. Taigi pasikeitė vertybių skalė. Žmogaus gyvenimo tikslas - subrandinti save, o kančia ir teikia tos brandos. Dar senovės graikai sakė: bėk nuo žmogaus, kuriam viskas sekasi, nes jį dievai pamiršo. Jis neatjaus kito, jis nesupras kito. Vieniems gyvenimas pasibaigė šioje žemėje, kitiems - ne. Vertybėms keičiantis, aktualesnis tampa eutanazijos klausimas.
Baisu pasidaro pagalvojus apie gydytoją, vykdantį eutanaziją. Daug metų dirbau gydytoja, vėliau perėjau į socialinį darbą. Esminis šių profesijų skirtumas - gydytojas prisiima visą atsakomybę, kad išgelbėtų žmogui gyvybę, o socialiniame darbe viena didžiausių vertybių yra kliento apsisprendimas. Prieš kiekvieną operaciją gydytojas turi gauti ligonio sutikimą, tačiau jeigu ligonis yra be sąmonės, gyvybei gresia pavojus, gydytojas gali to nepaisyti. Jis daro viską, kad išsaugotų gyvybę. Jeigu gydytojas negina gyvybės, už ką jis tuomet atsakingas? Kam jis atsakingas? Jis tampa tarsi aptarnavimo sferos darbuotoju, kurio lyg kirpėjo prašoma nukirpti trumpiau ar ilgiau. Jis neprisiima atsakomybės už žmogaus gyvybę. Gydytoją gerbiame už tai, kad jis prisiima atsakomybę, daro viską, kad išgelbėtų žmogų.
Kokios bebūtų pažiūros - ar liberalios, ar krikščioniškos, - negalima pasitikėti tuo gydytoju, nebeginančiu gyvybės. Žmonių susitarimas, jų priimti įstatymai tokiam gydytojui yra aukščiau negu žmogaus prigimtinė teisė gyventi.

I.Jakušovaitė: Vokietijoje gydytojai eutanazijos neatlieka. Tai daro medicinos seserys. Amerikoje veikia specialios draugijos, kur niekas neatlieka eutanazijos. Žmogus turi galimybę ten gauti vaistų eutanazijai, joks gydytojas nesikiša. Taip ir bėgame nuo atsakomybės. Niekas nenori būti budeliu.

E.Žeižienė: Olandijoje eutanzija tapo nebekontroliuojama, pacientai numarinami be jų žinios ir sutikimo. Nuo atsakomybės atleisti gydytojai eutanaziją gali atlikti savo nuožiūra, iš pykčio ar netekę kantrybės. Kyla pagrįstas klausimas: ar netapsime gydytojo įkaitais?
Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad daugeliui žmonių gyvenimas yra ne kelionė, bet kova. Kai kuriose visuomenėse eutanazija tapo priimtina alternatyva slaugai ir globai.

I.Poniškaitienė: Mūsų slaugos ligoninė veikia nuo 1993 metų. Per tą laiką turėjome daug sunkių ligonių ir neteko matyti, kad kažkas būtų labai norėjęs mirti.
Bėda ir ta, kad Lietuvoje dar nesuteikiama reikiama pagalba. Gydytojai nėra tinkamai parengiami ir supažindinami su paliatyviąja medicina. Ir studentams, ir podiplominėse studijose reikalinga paliatyviosios medicinos programa. Šiemet Kauno medicinos universitete parengta pirmoji paliatyvinės medicinos programa. Vilnius tokios programos neturi. Kentėdamas didelius skausmus, neseniai mirė vienos gydytojos giminaitis, kuriam gydantis gydytojos neskyrė reikiamų vaistų, nerekomendavo paliatyvios slaugos. Tačiau ar reikia laukti, kol numirs kokio nors žymaus žmogaus giminaitis, kad būtų imtasi konkrečių veiksmų padėti ištverti skausmą? Negalima palikti žmogaus vieno su jo skausmu.
Paliatyviajai medicinai keliami ypatingi reikalavimai. Mūsų ligoninėje su pacientais dirbama daugiaprofilinės komandos principu: gydytojas, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, šeima. Didelę reikšmę turi kapelionas. Šiuo metu mūsų kapelionas studijuoja Italijoje, jį pavaduoja Petrašiūnų parapijos kunigai. Lankosi ir kitų konfesijų kunigai: stačiatikių, sentikių, liuteronų. Jų apsilankymas palengvina išėjimo kančią. Neseniai teko dalyvauti Lenkijoje vykusiame seminare "Patyrimas per jausmus paliatyvinėje medicinoje" pagal knygą "Alisa stebuklų šalye". Tai buvo nepaprastai sunkūs kursai, nes viską buvo stengiamasi perteikti per jausmus. Akcentuota, jog gydytojui bendraujant su pacientu labai svarbūs keturi dalykai: ką tu matai, ką jauti, ką galvoji, ką darai. Pavyzdžiui, kad geriau įsijaustume į ligonių savijautą, vieną dieną vaikščiojome mūvėdami sauskelnes.

Kun. G.Vitkus: Kiekvieną konkretų eutanazijos atvejį vertinti labai sunku. Dažniausiai žmonės vertindami kaltina ir teisia.
Matydamas savo artimiausio žmogaus kančią ir neturėdamas perspektyvų, esi visiškai vienas ir nesulauki realios pagalbos, kuri duotų vaisių, kada neturi vilties. Sprendimą nulemti gali momentinis nuotaikos blykstelėjimas.
Požiūrį į eutanaziją ir mirtį turime pradėti ugdyti būdami sąlyginai ramios būsenos. Turime apie tai mąstyti, daryti išvadas, kurios galėtų tapti įsitikinimais.
Kad susiformuotų tam tikras požiūris, turėtų veikti šeima, tėvai, mokykla, mokytojai, dvasininkai. Visi bendromis jėgomis turime padėti formuotis vertybių sistemai. Matome, jog šių dienų pasaulyje įsivyraujančios vertybės yra pliuralistinės. Visų rūpestis - padėti jas suformuoti ne chaotiškai, o pagal sistemą ir kryptį, kad jaunas žmogus, lyg ta upė, turėtų krantus, kurie padėtų plukdyti vandenis į prasmingesnį visavertį gyvenimą. Bendras visų žmonių uždavinys - iškelti problemą, ją suvokti ir turėti savo požiūrį, požiūrį į gyvybę ir gyvenimą.
Kartais žmonės atsisako teisės gyventi tam, kad gyventų kažkas kitas. Tai heroizmas. Krikščionybės kankiniai, Jėzus nebuvo įsikabinę į gyvenimą. Jie gana noriai atsisakė gyventi. Ar tai yra į savižudybę vedanti tendencija? Ne. Pripažįstame, jog tai yra teisė atiduoti gyvybę vardan aukštesnių idealų. Kai vertiname Romo Kalantos ar kitų žmonių, atidavusių gyvybę vardan aukštesnių idealų, poelgį, nuščiūvame ir nežinome, ką pasakyti. Tačiau tą poelgį pateisiname. Kaip mes, krikščionys, turėtume vertinti gyvybę? Skaudu, jog tikinčiųjų vertybės taip sumišusios, kad jų pasirinkimas dažniausiai nesiskiria nuo netikinčių žmonių pasirinkimo. Vadinasi, mūsų visuomenė nepažįsta Bažnyčios mokymo, krikščioniško mokymo. Tai yra visų Bažnyčios narių rūpestis.

R.Jurkuvienė: Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos dokumentuose teigiama: "Mirštančių ligonių, negalios ištiktų vaikų, psichikos ligonių, pagyvenusių asmenų, nepagydomomis ligomis sergančių skausmo ir kančios keliama užuojauta neįgalina imtis jokios aktyvios ar pasyvios eutanazijos. Tai ne pagalba ligoniui, tai tyčinis žmogaus nužudymas". O pasyvioji eutanazija - kai ligoniui nesuteikiama reikiama pagalba ir dėl to jis miršta.

Kun. G.Vitkus: Pasyvioji eutanazija - kai ligonis atsisako priimti gydymą, arba kada nutraukiama instrumentinė mašininė pagalba.

I.Poniškaitienė: Ar tik mašininė instrumentinė pagalba? Matant, kad ligonis tuoj mirs, nebeleidžiami ir antibiotikai.

R.Jurkuvienė: Kai ligonis atsisako medicininės pagalbos, tai gali būti ori mirtis. Ji neturi nieko bendra su eutanazija. Žmogus turi teisę mirti krikščioniškai oriai. Apie tai rašoma minėtame Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos dokumente. Yra visiškai kita teisė mirti žmogiškai ir krikščioniškai oriai. Tai tikra ir pagrįsta teisė. Sveikatos apsaugos personalas yra pašauktas ją pagerbti, rūpindamasis mirštančiuoju, priimdamas natūralią jo gyvenimo pabaigą.
Egzistuoja esminis skirtumas tarp mirties sukėlimo ir sutikimo mirti. Pirmuoju atveju tai - gyvybę žudantis veiksmas, antruoju - gyvybę priimame iki galo. Kartais ligonis paprasčiausiai "nurašomas". Jei ligoniui yra 90 metų, sakoma, kad jam nereikia pagalbos.
Kaip "Caritas" darbuotoja susiduriu su tuo, kad šiuo metu yra labai daug niekam nerūpinčių žmonių. Net valdžios institucijos nemato problemos, kad daugybė žmonių serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Šeimos gydytojas rūpinasi daugybe ligonių ir neturi laiko, medicinos sesuo taip pat neturi laiko, artimieji nebeištveria arba jų visai nėra. Ir kas tuo sunkiai sergančiu žmogumi turi rūpintis? Sakome, tarp šių dalykų egzistuoja sąsaja. Turime teisę laisvai pasirinkti mirtį, jeigu mirties artėjimas susijęs su kančia, išvenkime to. Esą verta gyventi sveikam, gabiam, turtingam, o jeigu esi negabus, negražus, neįgalus, vadinasi, esi mažiau vertingas, o jeigu tu dar ir gulintis ant patalo ir jau sulaukęs 90 metų, esi apskritai nuvertintas, niekam nerūpi.
I.Jakušovaitė: Iš tiesų ši problema neatsiejama nuo juridinių, sociologinių ir ekonominių dalykų. Ar neatrodo, kad medikai pernelyg uzurpavo mirtį? Juk yra mirtis ir yra mirimas.
Japonai nesutinka su teiginiu, jog žmogaus smegenų kamienų mirtis yra jo mirtis. Žmogaus gyvybė atiduota į medikų rankas. Teigiama, kad medicina tapo pernelyg agresyvi, nustūmė šalin teisę, Bažnyčią. Šiandien medicina tapo uzurpatoriumi. Ji nusako, kam verta gyventi, kam - ne.
Mediciną paleidome lyg džiną iš butelio. Ar galima viską patikėti medikams? Gal reikėtų pasitelkti ir kunigus, filosofus, juk tai ne vien medikų problema?

Kun. G.Vitkus: Šiuo metu įsigalintis pragmatizmas, naudos kriterijus, naudos siekimas veikia dalį mūsų pasirinkimų.
Įteisinus eutanaziją, gali atsirasti pagunda duoti sutikimą iškeliauti žmogui, kuris jaučiasi esąs nereikalingas, našta artimiesiems. Visuomenė, ypač jaunesnioji jos dalis, gali daryti spaudimą. Slaugantys žmonės gali ligoniui taip leisti pajusti, kad jis nereikalingas, skatinti pasirašyti raštus dėl savanoriškos mirties.
Gyvybės ir mirties apibrėžimai tikslinami, jų ribos yra gana jautrios. Šie apibrėžimai nėra stabilūs. Laikui bėgant jie kinta. Kada yra etiška žmogui atjungti aparatą ir pasakyti, kad perspektyvų gyventi jam nėra? Vienintelė sąlyga pasyviai eutanazijai - atjungiant aparatus, palaikančius kvėpavimą arba širdies funkciją, kada pripažįstama, kad organizmas bei dauguma žmogaus funkcijų, leidžiančių jam prasmingai bendrauti su aplinka, savaime neatsistatys, kada šios viltys žlunga. Tada galima atjungti aparatą, gavus paties ligonio ar (jei jis yra nesąmoningas) jo artimųjų sutikimą, ir leisti žmogui mirti natūraliai. Pasyvios eutanazijos atveju yra leidžiama procesui vykti natūralia kryptimi. Liga progresuoja, žmogus miršta.
Aktyvi eutanazija Bažnyčios neleidžiama dėl to, kad ligoniui duodama konkreti vaistų - nuodų dozė, kuri arba sušvirkščiama, arba nuryjama. Tada mirtį sukeliantis veiksmas, chemikalo veikimas, paliečia ir nutraukia gyvenimą.
Pasyvios eutanazijos atveju nėra išorinio veikimo, sukeliančio mirtį. Mirimo procesas, kuris niekur nevedė, gali būti begalinis. Tuo atveju, Bažnyčios teigimu, yra moralu, nesmerktina nepalaikyti šią būseną. Bažnyčia nereikalauja iš savo tikinčiųjų ekstraordinarinių dorybių, heroizmo, kad išlaikytų tą žmogų, kuriam tik aparatais palaikoma gyvybė. Nėra nieko blogo, kai žmogus melsdamasis prašo: "Dieve, leisk man numirti".
Neturime teisės veikti aktyviai prieš savo ar kito gyvenimą. Gyvybė yra Dievo dovana. Kiekvieno žmogaus gyvybė, nepaisant gabumų, kitų charakterio bruožų, yra vertinga, unikali, šventa. Paveldėję Dievo bruožų, turime iki galo džiaugtis gyvybe.

E.Žeižienė: Tiesioginis eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti neįgalių žmonių, ligonių arba mirštančių gyvybę. Doriniu požiūriu tai - nepriimtina.
Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad veiksmas arba aplaidumas, kurie savaime numarina žmogų arba kuriais siekiama jo mirties, idant jam nebereikėtų kęsti skausmo, yra nužudymas, visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui.
Klaidinga nuomonė šiuo klausimu gali atsirasti ir neturint blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikaltimų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties.
Gali būti leista nutraukti daug kainuojantį, rizikingą, išimtinį arba lūkesčių nepateisinantį gydymą. Vadinasi, atsisakoma "atkakliosios terapijos". Taip nenorima paspartinti mirties, tik sutinkama, jog nepavyks jos išvengti. Nuspręsti turi pats pacientas, jeigu tik sugeba tai padaryti ir tai supranta; priešingu atveju - teisėtai įgalioti asmenys, atsižvelgiant į protingus paciento norus ir teisėtus interesus.
Hipokratas - medicinos tėvas, gyvenęs dar IV amžiuje prieš Kristų, neleido savo mokiniams, baigusiems medicinos studijas, dirbti gydytojo darbą nedavus moralinės priesaikos. Ar laikosi garbingos Hipokrato priesaikos saugoti ir gelbėti žmogaus gyvybę šiandieniniai medikai?
Visos problemos yra išsprendžiamos bendromis jėgomis - tokia pagrindinė eutanazijos sąjūdžio mintis bei išeities taškas.
Viliamės, jog šios prie "apskritojo stalo" išsakytos garbių žmonių mintys prisidės prie gyvybės kultūros skleidimo, moralės principų įtvirtinimo.
Kviečiame, mieli skaitytojai, pasidalyti ir savo mintimis. Rašykite mums.