"Stumtelėk savo vežimą žvaigždės link"
Su tokiu pasiryžimu spalio
26-28 dienomis Anykščiuose vyko "MAMA" (moksleivių ateitininkų
mokyklos aukštesniosios) pirmoji sesija. Ar pasisekė "stumtelėti
vežimą"?
Laikas, vieta ir veikėjai
Penktadienio pavakare susirinkome
į Anykščių mokymo-ugdymo centrą, skirtą neįgaliems jaunuoliams
lavinti, kur buvom sutikti centro vadovės Laimės Žemaitienės.
Rūpestingos ir geros kaip mamos virėjos maitino dalyvius tarsi
namuose. O ir pats Mokymo centras - jaukus ir šiltas kaip reta,
pilnas žaislų, su "baseinu" kampe, pilnu mėlynų kamuoliukų,
kuriuose galima šauniai nuskęsti... Žodžiu, nuskilo mūsų "Mamai"!
Išsiplėtė ir dalyvaujančiųjų geografija: tarp susirinkusių gerų
trijų dešimčių vienuoliktokų ir dvyliktokų buvo vilniečiai, marijampoliečiai,
kauniečiai, panevėžiečiai, alytiškiai, Kelmės, Viekšnių, Šiaulių,
Pasvalio, Ignalinos, na, ir, žinoma, Anykščių jaunimas. Merginų,
kaip visuomet, gerokai daugiau negu vyrukų, bet iš šių jau vienas
Žiogas (ne slapyvardis, o graži žemaitiška pavardė) ką reiškia!
Vadovų komanda atvyko į Anykščius taip pat atsinaujinusi: be senbuvių
VDU filosofijos studentės Daivos Aglinskaitės, Darelio - būsimojo
VDU politologo Dariaus Vosyliaus, VU ir VDU psichologijos studentų
Jurgitos Borisevičiūtės ir Ryčio Pakrosnio, kun. Roberto Grigo,
surizikavo įsijungti nauji entuziastai - Kūno kultūros akademijoje
studijuojanti Asta Vaškelytė, VDU vadybos studentas Šarūnas Pranukevičius
ir KTU Mechanikos fakultete besimokantis Laurynas Vaišnys. Tad
susirinkome ir pradedame!
Mūsų žvaigždė: tikėjimas? mokslas?
bendravimas? viskas drauge?..
Pradėjome atidarymui ekspromtu sukurtu
spektakliu, kuriame Darelis - gyvenimu benusiviliantis klajūnas
abejotojas, o Asta - idealų žvaigždė - jį kalbina: "Žmogau,
pakelk akis į dangų"...
Grąžinę viltį Dareliui, nutarėme susipažinti originaliu būdu -
sudarydami gyvą Lietuvos žemėlapį. Sustojome salėje būreliais
maždaug tokia tvarka, kokia žemėlapyje išsidėstę miestai, iš kurių
atvykome. Didžiausias buvo Kauno būrys (drauge su Garliava ir
Vaišvydava), bet smarki ir žemaičių, t.y. Viekšnių, grupė. Išsiaiškinę,
kas, iš kur ir kokie esame, pasiruošėme žiūrėti tradicinį vaizdo
filmą diskusijoms įskelti. Buvo pasirinktas "Melagis Jakobas",
nagrinėjantis vadinamo šventojo melo temą: žiauraus nacių režimo
metais žydų gete gyvena niekuo neypatingas Jakobas. Pasklinda
gandas, kad jis slepia draudžiamą radijo aparatą. Nors tai netiesa,
Jakobas galiausiai pradeda guosti savo tautiečius tariamomis "radijo
žiniomis" apie sąjungininkų pergales frontuose, apie artėjantį
išsilaisvinimą. Žmonės atgauna pasitikėjimą ateitimi, gete liaujasi
savižudybės ir, nors pats herojus žūsta, leidžiama suprasti, kad
savo išsigalvojimais daugelį bepalūžtančiųjų bus išgelbėjęs.
Diskusijose po filmo nuomonių gausa susigrupuoja apie dvi kraštutines:
kad kitus gelbstintį veiksmą apskritai vargu ar galima laikyti
melu ir blogiu ir, priešingai, kad besiviliantiems Dievu ir tikėjimu
visai nereikia savęs guosti apgaulingomis iliuzijomis.
Kitą dieną nuo pat ryto paskyrėme paskaitoms. Su politologija,
jos vieta socialinių mokslų sistemoje, jos šakomis, pradedant
tarptautiniais santykiais ir baigiant savivalda seniūnijose, supažindino
D.Vosylius. Paskaitininkas pašmaikštavo, kad į klausimą, kas būsiąs,
kai baigs politologijos studijas, atsakąs - būsiąs "korumpuotas
politikas". Vis dėlto klausiamas prisipažino, kad Lietuvoje
pažįsta nekorumpuotų politikų, į kuriuos norėtų lygiuotis. O pasaulinėje
arenoje tokiu laikąs krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujantį
italą Romaną Prodį, dabar pirmininkaujantį Europos Sąjungai.
Antrąją paskaitą skaitęs R.Pakrosnis neabejotinai sudomino klausytojus
psichologijos slėpiniais, pasiūlydamas atlikti paprastus, bet
įtaigius pratimus. Pavyzdžiui, kaip jautiesi, kai, sėdėdamas prieš
stovintį draugą, pasakoji jam apie kažką tau brangaus, o jis visaip
rodo, kad nesiklauso? Arba sėdite vienas priešais kitą, bet anas
į tavo pasakojamus įspūdžius reaguoja tik monotoniškais "aha"
ir "uhu"? Pratimai tikrai padėjo geriau suvokti, kokia
vertybė yra nuoširdi ir draugiška žmonių bendrystė...
Anykščiai ir Jungtinės Tautos
Popiet prie Mokymo centro privažiavo
Anykščių vikaro kun. Simo Maksvyčio rūpesčiu "suveiktas"
talpus autobusas, ir leidomės lankyti Anykščių įžymybių. Vyskupo
Antano Baranausko klėtelėje ir rašytojo Antano Vienuolio muziejuje
galėjome prisiliesti prie šių daugiabriaunių talentų, tėvynę savo
taurumu kėlusių asmenybių. Skaičiavome laiptelius iki garsiojo
J.Biliūno "Laimės žiburio" - bokšto, po kuriuo palaidotas
rašytojas. O jau visai temstant suskubome užkopti ant didžiulės
ledynų dovanos - Puntuko, kuriame hitlerinės okupacijos metais
skulptorius B.Pundzius iškalė Dariaus ir Girėno atvaizdus, lietuvių
laisvės ryžto ženklą. Užsikorę ant Puntuko pasijutome tikrais
alpinistais, nes nuslidintais akmens šonais be draugų pagalbos
vargiai būtume nusibrazdinę...
Nuoširdžiai pasimeldę šv. Mišiose ir rožinio pamaldose didingoje
gotikinėje Anykščių bažnyčioje, sugrįžome į Ugdymo centrą. Netrukus
prasidėjo kruopščiai paruošta vakaro programa, tikras tautų ir
kultūrų forumas, kuriam surengti dalyviai rimtai pastudijavo iš
anksto padalintą medžiagą apie nacionalinių charakterių, temperamentų,
bendravimo formų, gestų, papročių skirtybes bei ypatybes. Iš pradžių
Žiogas, tapęs oro lainerio vadu (valdymo pultu pavertęs kriaukles
valgykloje), lydint profesionalioms uniformuotoms stiuardesėms
(vadovėms), per audrą ir žaibus (t.y. fotoaparatų blykstes) "nuskraidino"
tautų forumo dalyvius į antro aukšto salę. Tenai per trumpą laiką
išvydome, ką daro trys indės, kai, joms einant pas savo indus
plauti, aišku, indų, per kelią kaip ilga išsitiesia šventa laikoma
karvutė... Arba kaip lėtakalbis suomių Kalėdų senelis derasi su
Mika Hakinenu pirkti Lietuvos Telekomą. Ir kaip graikams gyventi
tarp paveldėtosios Elados klasikos ir nūdienos, kaip moderniems
lietuviams turistams pavalgyti mandagiųjų japonų restorane. Vėliau
užduotis pasunkėjo, nes tarp "valstybių" prasidėjo sunkios
ekonominės derybos: gavus kraštui išsilaikyti būtinų resursų duomenis,
reikėjo iš kitų apdairiai išsiderėti trūkstamus naftą, metalą,
maisto produktus ar tekstilę, bet daryti tai laikantis nacionalinių
tradicijų ir savitumo. Tai, beje, atrodo, geriausiai ir pavyko,
nors susitarimai (rinkos logika! skaičiavimai! kiekybių ir kokybių
ekvilibristika! ) sekėsi vieniems lengviau, kitiems sunkiau...
Demokratijos pamokos
Kai įgyvendini demokratiją, gali
laukti, kad būsi (kaip prof. V.Landsbergis) jos atstumtas ar kaip
nors panašiai pamokytas. Vis dėlto sekmadienį, per sesijos uždarymą,
vadovai ryžosi ir pakvietė dalyvius išlieti širdį, išilgai perbrauktoje
lentoje sužymint, kas buvo šios "MAMA" sesijos "pliusai"
ir kas - "minusai". Ir gavo - "minusų" grafoje:
"didelis barjeras tarp vadovų ir dalyvių", "per
maža katalikiškumo" (!?!), "prastas laisvalaikio paskirstymas",
"per maža diskusijų", "per maža paskaitų",
"nėra Vytenio" (suprask, ankstesnėse sesijose buvusio
ir kažkam, matyt, itin įsiminusio vadovo), "demokratijos
nėr" (oho, čia jau rimčiau!), "žiaurios taisyklės"
(būkit gailestingi, kritikai, juk tos pačios kaip Berčiūnų stovykloje).
Po tokio vėsaus dušo vadovams visai nusvirtų rankos, jeigu ne
antroji, "pliusinė" grafa: "susipažįstame su studijomis
ir draugais", "įdomu, originalu", "pažintis
su Lietuva", "nauja informacija", "kolektyvinis
darbas", "padeda atsiskleisti", "užsimezga
naujos ir sustiprėja senos pažintys", "dalyvius paremia
finansiškai", "tėvams patinka, kad čia važiuojame",
"suartina Lietuvos ateitininkiją", "panašus amžius
- panašūs pomėgiai, problemos", "susibendravimas",
"tęstinumas", "naudingos paskaitos", "vakaro
programos", "poilsis nuo kasdienybės", "vertybių
atnaujinimas". Na, jei jau taip, tai gal vis dėlto pajudėjo
bendrasis mūsų vežimas ir asmeniniai važeliai "žvaigždės
link"? Atsisveikinant, kai visi sustojome ilgu traukiniu
ir, vienu ypu atsigrežę į kits kitą, įteikėme pačių išradingai
pasigamintas simbolines dovanėles, daugelyje šypsenų galėjai perskaityti:
"Mes vėl sugrįšime, vėl būsime šitoje dvasioje... Kad ir
kas beatsitiktų, mūsų gyvenime švies Kristaus idealų žvaigždės".
Aidas KALNIŠKIS
Anykščiai
© 2001 "XXI amžius"
