Ką reiškia būti lyderiu Lietuvoje?

Klausimas, atrodo, - paprastas ir aiškus: būti juo arba nebūti. Tačiau ką reiškia šis buvimas būnančiam lyderiu ir tiems, kurių interesams jis atstovauja ir yra jų remiamas? Tuoj pat iškyla kitas klausimas: kokiems interesams ir kieno, kokio visuomenės sluoksnio ar žmonių grupės, ar didelė toji grupė, didesnė visuomenės dalis joje ar mažesnė, ji organizuota ar pakrikusi, kaip jis tapo lyderiu ir kokius tikslus jis įkūnija, į kur veda šį būrį, kolektyvą ar šalį? Pagaliau, ką reiškia pats žodis "lyderis" ir ką jis reiškia Lietuvoje? Kokį vaidmenį atlieka lyderis, kokie nuopelnai gali būti priskiriami jo gabumams, talentui, išminčiai ir kokie - tiems, kuriems jis vadovauja?
Diskusijos šiais klausimais iniciatorė Piliečių chartijos taryba vargu ar tikėjosi, jog po šiuo paprastu klausimu slypi neišsemiama gelmė, kuri atsivėrė tik po porą valandų užsitęsusio pokalbio, nuomonių išsisakymo, po kuriomis vėl brovėsi daugybė klaustukų ir nežinomųjų. Prireikė gerokai pakedenti intelektualinius resursus ir išmintį keletui oponentų, filosofų, politologų ir Seimo narių, kol buvo prieita prie išvados, kad šis klausimas yra pernelyg plati tema, kurią norint tinkamai išspręsti, reikėtų telkti dar didesnes intelektualų pajėgas ir gvildenti ją mokslinėje konferencijoje. Šią užduotį palikime ateičiai ir trumpai peržvelkime žiupsnelį paskleistų minčių ir neabejotinos tiesos momentų tą karšto pokalbio vakarą Piliečių chartijos salėje susirinkus nemažam dalyvių būriui. Labai svarbu kiekvienam mūsų turėti bent šiokį tokį supratimą apie lyderio sąvoką, vadovavimą, t.y. atstovavimą mūsų interesams, apie žmones, kuriuos mes išrenkame ir įduodame į jų rankas pasitikėjimo mandatą mums vadovauti, vesti į geresnį gyvenimą. Juolab kad jau beldžiasi į duris artėjantys svarbiausio šaliai asmens - prezidento rinkimai.
Profesoriaus V.Kubiliaus nuomone, mūsų lyderių ir lyderiukų kova dėl pirmavimo šiandien, globalinės grėsmės akivaizdoje, atrodo nerūpestingi provincijos žaidimai. Tačiau kodėl tie žaidimai tokie svarbūs mums, lyg mūsų bendruomenei ar valstybei nebūtų kitų svarbių rūpesčių? Juk gyvename demokratinėje sistemoje, ir vieno asmens - lyderio vaidmuo neturėtų tapti dominuojančia institucija. Deja, užmirštame, kad demokratinėje sistemoje lemiamu tampa brandžios, pilietiškai sąmoningos ir aktyvios visuomenės balsas! O kol toji visuomenė bręsta, susidaro palanki dirva visokiems šaukliams, žmonių nepasitenkinimo ir pykčio katalizatoriams. Šiandien lyderius gamina televizija, kuriai reikia sensacingų reginių, šmaikščių pasakymų ir skandalų. Užtenka iškelti raudonos plytos gabalą ir pagrasinti mūsų valdžiai, ir tu iš karto tampi dienos lyderiu. Nusistovėjusių demokratijų šalyse lyderiu tampa politikas, sugebantis jausti ir reikšti to krašto visuomenės, to laiko vertybes, sugebantis išanalizuoti to krašto padėtį bendrame pasaulio kontekste, programuoti raidos perspektyvas ir tikslus. Dabar į lyderius žengia vis daugiau naujalietuvių, be jokio vertybinio mąstymo, be etinio asmenybės potencialo, be dvasinės traukos, grynai pragmatinių interesų specialistai, lengvai keičiantys savo orientaciją pagal pasikeitusią politinę situaciją. Sovietmetis išmokė neturėti savo pažiūrų, išmokė laviruoti pagal besikeičiantį kursą. Tas mimikrijos instinktas išliko iki šiol. Todėl nemaža dalis į lyderius pretenduojančių politikų iš esmės neturi savo tikrų įsitikinimų.
Didelė blogybė yra tai, kad kai kurie lyderiai savo politinį kapitalą kraunasi ne iš ateities siekinių, ateities prognozių ir tikėjimo, o iš praeities prisiminimų, iš sovietinės industrijos ir kolūkinio klestėjimo vaizdinių, žadindami skurstančių žmonių anos epochos, visuotinės valstybės globos, kontrolės ilgesį ir nepasitikėjimą dabartine nepriklausoma valstybe.
Tad kokių lyderių Lietuvai šiandien reikia? Ar sunku juo tapti - kokių reikia atlikti šokiruojančių veiksmų ar didelių pinigų šį tikslą pasiekti? Pagaliau kam tie lyderiai atstovauja - oligarchams, stambiesiems žemvaldžiams, lietuviškam kapitalui ar platiems visuomenės sluoksniams?
Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti kiti diskusijoje dalyvavę oponentai. Daugelis V.Kubiliaus iškeltų minčių sutapo su jų nuomonėmis. Seimo narė Rasa Juknevičienė mano, jog mūsų visuomenė skiriasi nuo gilias demokratijos tradicijas turinčių šalių - kiekvienas lyderį suprantame kitaip. Kai kas mano, jog yra dvi Lietuvos : viena - su sovietiniu šleifu, o kita - beužsimezganti nauja ir jauna, laukianti pažangių lyderių, atspindinčių jų siekius, tačiau visų visuomenės sluoksnių bendras vardiklis - visi nori teisingo lyderio. Bet ir pažangiausiose demokratinėse sistemose gyvenimas nesiklosto savaime, be lyderių įsikišimo. Net JAV, kur gyvenimas sustyguotas, suderintas kaip laikrodis, ištikus tragiškoms rugsėjo 11-osios nelaimėms, buvo labai svarbu turėti stiprų lyderį, tokį kaip D.Bušas. Kitas dalykas, kad laikas, besikeičiančios situacijos iškelia vis naujus ir kitokius reikalavimus, naujų lyderių reikmę, ir ne visada šiuos postus užima patys protingiausi ar gabiausieji. Yra ir laiko konjunktūra. Visas pasaulis pripažįsta, kad kovoje su R.Reigano įvardinta blogio imperija didžiausias pastangas ir išmintį Rytų ir Vakarų Europoje įdėjo dešinieji. Tačiau, vos griuvus Berlyno sienai, reikiamu momentu pasinaudojo kairieji - perėmė dešiniųjų idėjas, pakeitė raudonas vėliavas ir pasislinko laisvosios rinkos ekonomikos pusėn, visų bendruomeninių dalykų link, pakeitė naujus, jaunus lyderius ir paskelbė trečiąjį kelią. Dešinieji pralaimėjo ir Vokietijoje, ir Anglijoje, ir Lenkijoje. Dešiniuosius praktiškai paliko be idėjų arba jas suniveliavo Didžiojoje Britanijoje - T.Bleiras, Vokietijoje - G.Šrioderis, Lenkijoje stiprus lyderis A.Kvašnievskis sugebėjo suburti kairiuosius, o dešinieji, ginčydamiesi tarpusavyje, neturėdami stipraus lyderio ir išrinkę nepasisekusį premjerą, valdžioje patyrė pralaimėjimą. Dešiniųjų partijos išgyvena politinę krizę. Jaunieji lyderiai į valdžią atėjo ne be politinių ir diplomatinių gudrybių. Pavyzdžiui, T.Bleiras prieš rinkimus interviu rimtam laikraščiui sakė mėgstąs tik rimtą muziką, o lengvo pasiskaitymo laikraščiui tą pačią dieną sakė mėgstąs tik lengvąją - "Faip Bill" ansamblį, populiarų tarp jaunimo. Neapsieita be populizmo.
R.Juknevičienė pabrėžė ir žiniasklaidos didžiulį vaidmenį bei atsakomybę pasirenkant lyderius. Ji pateikė pavyzdį, kaip Švedijos televizija, užfiksavusi viename mitinge, kuriame kalbėjo jų lyderis Karlas Bildtas, antiglobalistų skandalingą išsišokimą, programoje jo beveik nerodė, o spauda irgi pažymėjo tik vienu sakiniu. Tuo tarpu mūsų net visuomeninė televizija, pašaukta ginti nacionalinius interesus, beveik kiekvieną savaitę pirmame plane demonstruodavo už sukčiavimą stambiu mastu nuteistą A.Butkevičių. Kas tai - nesubrendimas ar dideli pinigai?
Laimė, kad šiuo metu turime paslankų lyderį Premjerą, pastumiamą link tų dalykų, kuriuos Lietuvai reikia daryti. Prisiminkime kad ir NATO klausimą 1994-aisiais, kai partijų pareiškimas vis dėlto privertė A.Brazauską duoti paraišką narystei, o tuo tarpu slovakų toks pat lyderis Miačaras oficialiai atsisakė Slovakijos narystės NATO, nors tam buvo paruošti visi dokumentai ir ją būtų priėmę drauge su Čekija.
O šiaip lyderiui viskas yra svarbu - ir antraeiliai dalykai, tokie, kaip atrodo jo žmona, kokią jis mėgsta muziką, net kokį kaklaraištį užsiriša prieš sakydamas kalbą.
Aišku, kad politikai šiandien egzistuoja masinės kultūros kontekste, Seimo narės mintis papildė prof.V.Kubilius. Jie turi vadybininkus, kurie režisuoja jų kalbas, laikyseną, išvaizdą. Jei pažiūrėtume į JAV rinkimų istoriją, pamatytume, kad ten rinkimus laimi visada jaunas, gražus, energingas vyras. Tai, kad suteikė moterims balsavimo teisę, yra lemtingas demokratijos laimėjimas, garantuojąs jaunų, gražių lyderių pergalę, tokių kaip JAV B.Klintonas ar anksčiau D.Kenedis, Didžiojoje Britanijoje - T.Bleiras, jaunas, žavus džentelmenas, mokąs flirtuoti su pop žvaigždėmis. Deja, tik Lietuvoje mūsų G.Vagnoriui nepasisekė, nors ir buvo įsteigęs valstybinę premiją "Fojė" grupei. Lyderių arsenale turime net grasinančių iššaudyti, pakarti, turime ir kitokio tipažo: lietuviškų rypautojų, rūpintojėlio tipo lyderių, linkusių į užuojautą, gailestį. Jie kurį laiką sėkmingai funkcionavo, nors ir neturėdami, kaip vokiečiai sako, "Wille zur Macht" (be valios gyvuoja trumpam laikui). Rytų regione seniai išnyko monarchijos, tačiau valdžios paveldėjimo tradicija išlieka. Jei tu buvai kompartijos CK sekretorius, net ir tada, kai ši sistema sugriuvusi, vis tiek turi teisę į valdžią. Disidentai, Sąjūdžio veikėjai yra tik laikini "įsibrovėliai valdžion". Valdžia - tai pastovumas ir jį gali garantuoti tik anos, pastovios, totalinės sistemos veikėjai, be abejonės, šiandien labai smarkiai, tiesiog radikaliai pasikeitę. Vis dėlto žmonių akyse jie simbolizuoja ano gyvenimo pastovumą, ano gyvenimo ilgesį, o ne nuolatinę reformų karštligę, kurią skelbia ir vykdo dešinieji. Nuo reformų karštligės bėgama į pastovumą ir jo reprezentantai ateina Rumunijoje, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, į valdančius lyderius. Tai turbūt yra viena A.Brazausko, kaip lyderio, populiarumo priežastis. Be abejo, yra ir kitų patraukiančių savybių - mokėjimas bendrauti su žmonėmis, atvirumas ir neginčytini interesai tautos kultūra. Nemanau, kad mūsų liberalai būtų skyrę šitokius pinigus Valdovų rūmams atstatyti. Buvo vilties, o gal ir tebėra, kad A.Brazauskas išlaikys oligarchų spaudimą, ko neįstengė liberalai. Tačiau pastaruoju metu ima atrodyti, kad jis tampa to "lietuviško" kapitalo belaisviu.
Seimo narys Gediminas Kirkilas pastaraisiais klausimais nepanoro veltis į ginčus. Jis bevelijo pasidalinti mintimis apie lyderius. Priminė vokiečių sociologą ir politologą Maksą Vėberį, praėjusiame amžiuje rašiusį šia tema ir, išnagrinėjus 100 garsių politikų gyvenimus bei veiklą, mėginusį išvesti bendrą vardiklį. Deja, darbas buvo bergždžias. Jo paskatintas, remdamasis nemaža savo, kaip profesionalaus politiko, patirtimi, G.Kirkilas taip pat pamėgino sukurti schemą, kurioje įvardijamos būtinos politikui savybės ir veiklos formos, norint tapti lyderiu:
1. Charizma (Dievo duoti gabumai). Tai viena iš tų savybių, be kurios lyderiu tapti negalima.
2. Išsilavinimas. Politikoje praktiškai neįmanoma dalyvauti nežinant ekonomikos, teisės, sociologijos ir žmonių psichologijos.
3. Darbštumas. Politikas turi tapti darboholiku. Politikoje neįmanoma dirbti kaip kokioje kontoroje po aštuonias darbo valandas. Tu turi atiduoti save, arba tave ištiks nesėkmė.
4. Iškilti į aukštus postus - prezidento, partijos vado - reikia palankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Jeigu jų nėra, politikai neiškyla.
5. Žmogaus pasiryžimas tapti politiku - reikia turėti didelį norą, politiko temperamentą, be to - nieko neišeis.
6. Reikia mokėti nepavargti nuo žmonių. Nors kontaktai su žmonėmis ir labai išsekina, tačiau juos reikia girdėti, aprėpti visus visuomenės sluoksnius ir sugebėti išreikšti jų interesus. Jų socialiniai rūpesčiai ir kiti klausimai turi tapti tavo veiklos ir tavo partijos programos dalimi.
7. Nuolatinis lavinimasis, švietimas. Jeigu politikas nesugeba eiti kartu su laiku, atsiliepti į gyvenimo iškeltus naujus reikalavimus, nemoka dirbti intelektualinio darbo, trūksta valios ar darbštumo, jis gali iškilti tik trumpam laikui.
Šie septyni reikalavimai yra neišvengiami kiekvienam, norinčiam būti lyderiu.
G.Kirkilas užsiminė apie pasaulyje ir Europoje stiprėjantį radikalizmą ir ekstremizmą. Tokių radikalų, populistų ir komediantų, kokių turime mes, netrūksta ir Vakaruose. Prisiminkime rinkimus Austrijoje, Italijoje, net ir Vokietijoje. Ši grėsmė yra aktuali. Ateityje šių reiškinių gali daugėti vien dėl išvystytos komunikacijos. Sužinoję apie radikalų pergalę bet kurioje šalyje, jų vienminčiai mėgins pakartoti tas pačias priemones ir idėjas savame krašte. Rimtiems politikams pro tokius reiškinius nedera praeiti pro šalį: tai iššūkis demokratijai. Tad ir V.Šustausko išrinkimas nėra toks paprastas reiškinys. O dėl populizmo, tai nuo šios nuodėmės nė vienas neapsaugotas. Prieš rinkimus visi daromės geresni, doresni, daug žadantys - jei nieko nepažadėsi, nebūsi išrinktas. Tik nereikia šituo piktnaudžiauti. Kitas klausimas - kad mūsų valstybėje per lėtai vyksta pilietinės visuomenės branda. Politikai eina greičiau, negu rinkėjai spėja juos atrinkti. Rinkėjų savimonė auga, tačiau jie dar nepajėgūs atskirti visas gudrybes, kuriomis politikai naudojasi su žiniasklaidos pagalba. Be to, mūsų visuomenėje vyrauja primityvi demokratijos samprata - nuėjau, pabalsavau ir mano misija atlikta, net užmiršau, ką man politikas žadėjo. Nekokia padėtis su mūsų programomis - partijos jas pristato viena kitai, o rinkėjai jų net nereikalauja. Ir pačios programos būna pernelyg sudėtingos, sunkiai suprantamos, pateikiamos net keletu variantų su besikeičiančiais pažadais. O, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje trys pagrindinės partijos pateikia struktūrizuotas, kruopščiai paruoštas programas vienoje knygoje, kurią pasiskaitęs rinkėjas žino, ką jam gali duoti konservatoriai, leiboristai ar liberalai.
Mūsų rinkimų sistema labai netobula - ji leidžia patekti į Seimą pavieniams parlamentarams. Prieš rinkimus nuolat kalbama, kad reikia rinkti asmenybes, tačiau pavieniai asmenys jokios sprendimo galios neturi. G.Kirkilo dažnai klausia, kodėl tokį pareiškimą padarė V.Šustauskas ar J.Veselka. Jis atsako, kad tai - vienintelė galimybė jiems atsidurti spaudoje ar televizijoje. Jie jaučia auditoriją ir pasako tą, ką pasigriebs žiniasklaida. Asmenybes į savo sąrašus turi atsirinkti partijos, o į parlamentą turime rinkti politinės jėgos komandas. Politinės partijos ir yra tų lyderių ugdymo terpė, mokykla. Tik politinės partijos lemia demokratijos raidą. Pasaulyje niekas gudresnio dar nesugalvojo. Lietuvoje būtų idealu, jeigu nusistovėtų nuosekli kaita - į valdžią atėjusius dešiniuosius keistų kairieji ir taip skatintų vieni kitus pasitempti. Tik mūsų šalyje kol kas taip nebus, nes visos partijos turi vykdyti daugiau ar mažiau, geriau ar blogiau tą pačią integracijos politiką. Dabar partiškumas pasireiškia tik per rinkimus.
Politologas Lauras Bielinis pritarė G.Kirkilo mintims dėl vienmandačių rinkimų pakeitimo tik daugiamandačiais, t.y. pagal partijų sąrašus. Šios formos būtina kuo greičiau atsikratyti, norint išvengti tokių populistų, kaip V.Šustauskas arba J.Veselka, kuriam pasirodžius televizijos ekrane, iš karto sugenda nuotaika, nes iš anksto žinai, kokį pokštą jis iškrės. Svarbiausia, kad tokie avantiūristai nustelbia rimtus dalykus, iš visos laidos nieko daugiau neatsiminsi, išskyrus tokius akibrokštus. L.Bielinio nuomone, Lietuvos demokratija - labai jauna, nes mūsų valstybės savarankiško gyvenimo būta labai mažai. Kai kas idealizuoja aną, prieškarinį Nepriklausomybės laikotarpį, tačiau jo būta taip pat labai trumpo, o užsimezgusias demokratijos tradicijas sugniuždė karai ir pokario pusę amžiaus trukusi okupacija. Deja, tokių sąlygų, kokios buvo praėjusio amžiaus pradžioje, daugiau neturėsime, nes visuomenė yra pakliuvusi į visai kitą ekonominę, komunikacinę, kultūrinę terpę, kuri kelia naujas problemas. Klasikinis lyderis turėjo savo partiją, komandą, kurią, vedant paskui save, išsiskleidusią po visą šalį, buvo galima organizuoti ir nukreipti visuomenės mases viena ar kita politinio gyvenimo kryptimi, tačiau šiandien pakanka vienos televizijos laidos, gero režisieriaus ir bus pasiektas dar didesnis efektas. Šiandien lyderius ir partijų populiarumą kuria ne kas kitas, o žiniasklaida. Per vieną akimirką televizija ar radijas pasiekia tolimiausius užkampius, ir žmonės viską sužino. Jei politikas ar partijos lyderis iškrito iš ekrano, jo vardo nelinksniuoja spauda, galima manyti, kad toji partija ar lyderis išnyko ir iš gyvenimo. Pavyzdžiui, Centro sąjunga buvo nebloga partija, o šiandien jos tarsi nebėra.
Vienintelis K.Glaveckas mėgina palaikyti jos gyvybę, atgaivinti, tačiau kažin ar jam pasiseks. O populistai kaip tik tuo ir naudojasi. Todėl L.Bielinis, kaip jis sakė, ir pritaria partijoms, o ne ažiotažinėms asmenybėms. Jie puikiai suvokia, kad jų egzistavimo politikoje galimybes palaiko tik informacijos priemonės, eina tik per informaciją, žiniasklaidą, o ne per politines partijas. Ir todėl jie užgožia visus kitus ten, kur jiems reikia, pačioje stipriausioje santykių su visuomene grandinėje - žiniasklaidoje. Visos kitos sistemos gyvybiškai, politiškai yra stipresnės, tačiau efektyviausia yra ši. Tik ji ir kuria naujus lyderius. O žmonės mėgsta šou žanrą labiau negu rimtus dalykus. Seime didesnė politikų dalis yra rimti ir protingi, tačiau daugelio jų gerų sprendimų, ir ypač vykdymo, mes net nesužinome. Pavyzdžiui, kas sukūrė geležinkelių tranzito iš Rusijos į Karaliaučiaus sritį įstatymą? Tai geras įstatymas, kuris neblogai veikia jau keletą metų. Jo autorius būtų išrinktas kelioms kadencijoms, jei apie jį būtų sukūrę televizijos šou. Tačiau koks įdomumas žiūrėti, kaip kuriami geri įstatymai. Mūsų komercinės televizijos ir radijo komerciniai kanalai, išskyrus visuomeninę televiziją, kuri stengiasi iškelti svarbesnius, rimtus dalykus, nuėjo pataikavimo žiūrovams keliu... Daugelis žurnalistų taip pat savo talentą atiduoda ne tam, kad kurtų brandesnę visuomenę, o tam, kad patenkintų tą visuomenę, kokia ji yra dabar. Ką gi - visiems reikia valgyti. Apmaudu, kad ši tendencija didėja į blogąją pusę.
Reikia išstumti iš tos naujos nišos tuos, kurie parazituoja rimtuose dalykuose. Reikia naujo rinkimų įstatymo, kad rinktume tik politines partijas. Asmenybės - gerai, bet partijos - geriau, nes vienos asmenybės be komandos nieko negali.
Filosofas Kresencijus Stoškus grįžo prie klausimo, ką reiškia būti lyderiu Lietuvoje. Tą patį, ką ir Italijoje. 1985-ųjų žodynas aiškina, ką reiškia žodis "lyderis". Be partijos vadų, dar nurodo laivą, plaukiantį laivų grupės priekyje, pirmaujantį sportininką, juo gali būti priekinis arklys jojant, laikraščio vedamasis ir t.t. Gal šio renginio organizatoriams rūpėjo daugiau sociologinė, psichologinė šio žodžio reikšmė? K.Stoškus apibrėžė: lyderis - tai asmuo, turintis pripažintą valdymo, viešpatavimo, vedimo, pirmavimo galią ir ją naudojantis kitų asmenų atžvilgiu. Tai tam tikros asmenų galios sąlygotas poveikis, taikomas kokiai nors asmenų grupei, arba tos grupės pasidavimas šiam poveikiui.
Nuo ko priklauso lyderio galia? Diskutuota, kad viskas priklauso nuo lyderio, o lyderis - pats nuo savęs. Lyderiavimas yra santykis, kuris priklauso nuo to, ko laukia ir ko tikisi, kuris įpareigoja pasitikintį lyderį, ir, žinoma, nuo to, kaip tą įpareigojimą, pasitikėjimą lyderis priima. Tai yra asmens pasirinkimo klausimas, arba, dar kitaip, socialinis santykis.
Kas paskatina ieškoti lyderių? Gyvūnijos pasaulyje, pavyzdžiui, išplaukia upeliu antys, vedamos vedlio, ir jeigu kas tą vedlį sunaikina, jos nemoka grįžti namo. Jų veiksmai - koordinuoti, suderinti su lyderiavimo funkcija. Kai reikia veikti, o nėra kam imtis iniciatyvos, turi atsirasti lyderis. Jeigu neatsiranda, jį reikia pagimdyti, jeigu nepagimdo, - tai kalbėsime šį kartą apie valstybę - gali atsitikti, kad stokojama asmeninės iniciatyvos. Reikia gi kam nors prisiimti atsakomybę, o niekas negali. Tai labai atsakingas dalykas, susijęs su rizika, baime, ypač jeigu reikia daryti atsakingą sprendimą. Vadinasi, nuo vedamųjų aktyvumo priklauso, koks yra lyderis. Jei jis neatsiranda, tuos veiksmus tenka deleguoti. Prisiminkime pavyzdį iš rusų istorijos, kai buvo kreiptasi į Skandinavijos vikingus - Rusijoje visko yra: ir miestai turtingi ir gražūs, ir gyventojai neblogai valgo, bet nėra kam valdyti, t.y. generacija nebuvo subrendusi atsirasti valdovui.
Egzistuoja minios lyderiai, kurie negali būti kokie nors racionaliai veikiantys žmonės. O jeigu jie yra racionalūs, šį momentą turi paklusti impulsui. Kyla klausimas, kas toji minia, kam ji susirinkusi. Žinoma, jeigu visi žmonės gyvena geležinkelio stoties interesais, tos minios išvis neįmanoma organizuoti. Jie nėra partikulizuoti ir jiems nereikia nieko spręsti. Bet jeigu jie susirenka į mitingą, jie patiria tam tikrą psichologinę įtampą arba turi tam tikrą ideologinę nuostatą, programą, arba nori pareikšti kokį protestą, šiuo atveju reikalingas aistringas lyderis, demoniškas, o gal ir charizmatinis. Gaila, kad mūsų žiniasklaida šį žodį nususino, nesinori sutikti, kad charizmatinis nieko nereiškia. M.Vėberis viename veikale aprašinėja šio žodžio reikšmę: tai turintis Dievo malonę arba išskirtinis asmuo. Jo niekas negali pakeisti. Tokie lyderiai, M.Vėberio nuomone, labai reikalingi revoliuciniams laikotarpiams. Stabiliai visuomenei jie nereikalingi. Jų reikia tik tada, kai suskilusi tvarka, nėra kuo pasikliauti. Tada reikia pasikliauti žmogaus asmeniniu svoriu, pasitikėti juo, kaip turinčiu Dievo malonę. M.Vėberis aiškina, kad charizmatinis herojus laikui bėgant gali pavirsti demokratiniu lyderiu, kaip buvo Europoje, Kromvelis, Napoleonas. Tokie lyderiai yra pakeliui iš plebiscitinės visuomenės į visuomenės demokratizaciją. Jie nėra demokratinės valstybės lyderiai, lengvai gali uzurpuoti valdžią. Jie yra išrinkti intymiu draugų pasitikėjimu, toji grupė juos palaiko, o paskui į tą palaikymą įsijungia visuomenė ir savotiškai vykdo plebiscitą. M.Veberio požiūriu, tikrasis charizmatinis lyderis yra žynys, šamanas, pranašas.
Demokratiniai institutai turėtų egzistuoti su racionaliu arba legaliu lyderiu. M.Veberis skiria tris lyderių tipus: charizmatinį, legalų - racionalų, kuris gali motyvuoti savo veiksmus ir kritiškai priima visų nuomones, diskutuoja. Charizmatinis nediskutuoja. Trečias tipas - lyderiai, paremti kokių nors tradicijų. Masėms reikia charizmatinio lyderio. O jeigu organizuota, pavyzdžiui, karinė grupė, reikalingi racionalūs lyderiai. Gerai organizuotos grupės lyderio funkcijas gali daug kas atlikti.
Nuo kokių dydžių priklauso lyderiai? Nuo vienijančių interesų, ideologinių nuostatų (pavyzdžiui, religiniai, politiniai, mokslo, garbės lyderiai), ilgalaikio veikimo lyderiams reikalinga gyvenimo patirtis, o trumpalaikio - užtenka, kad jis palengvintų užduoties sprendimą. Lyderio veikimas priklauso nuo to, kiek vedamieji juo pasitiki, kiek tas pasitikėjimas ginčytinas, kiek jam pritaria ir kiek ne. Jie gali būti stiprūs kaip asmenybės, bet silpni kaip lyderiai vien dėl to, kad nėra bendro sutarimo, grupė suskilusi - vieni palaiko, kiti griežtai atmetinėja; egzistuoja destruktalizacijos grupė, ir asmuo negali susiformuoti kaip valingas lyderis. Kaip matome, lyderis daug mažiau priklauso pats nuo savęs negu nuo tų, kurie lyderio geidžia, kam jis reikalingas - jie formuoja.
Antras dalykas - lyderį daro ir išorinės jėgos. Pavyzdžiui, už lyderio gali būti stipri, brutali fizinė jėga (kriminalinių nusikaltėlių pasaulis) arba valdymo institucijos, įteisinančios lyderio funkcijas. Su saugia institucija lyderis gauna saugios lyderystės garantijas. Gali būti ir turtinės galios lyderis, viešosios nuomonės arba daugumos lyderis - susijęs su L.Bielinio minėtu reklaminiu lyderiu, kurį suformuoja žiniasklaida. Tik dabar būtų galima kalbėti apie individualias savybes, kurias formuoja pats asmuo ir kurios priklauso nuo jo paties pastangų. Tačiau atrodo keistas teigimas, kad būtų galima surašyti lyderio požymius į kokį nors sąrašą ar lentelę. Viskas priklauso nuo to, kokiai funkcijai realizuoti lyderiai egzistuoja. Iš lyderio ne kiekvienoje situacijoje laukiama vienodų savybių. Lietuvoje, regis, labiausiai stokojama racionalių lyderių, kurie patys galėtų programuoti valstybės valdymą. Jie patys galėtų savarankiškai pagrįsti, sukurti tam tikrą politinę kultūrą, išplaukiančią iš jo asmens autonomijos. Situacijoms, kur reikalingas staigus veikimas, reikia valios lyderio, ne sprendimų, o pasiryžimo veikti, nes sprendimas gali būti rizikingas. Norint galutinai apibrėžti, kokie lyderiai reikalingi Lietuvai, reikia žinoti, kokiam tikslui, kokių jų reikia, o ne apskritai kalbėti apie kokius nors lyderius. Reikia žinoti, kokius uždavinius jiems reikia spręsti ir kokie tam reikalingi. Jeigu tokių nėra, reikia sudaryti sąlygas jiems atsirasti, jeigu neatsiranda, sukurti institucijas, kurios tuos lyderius kompensuotų.
Lyderio klausimas turėtų būti labai konkretizuotas, susietas su situacija, uždaviniais ir sutarties partneriais, kurie dalyvauja lyderio rinkime. Jeigu taip apibrėžtume lyderio temą, po svarstymo galėtume pasiūlyti diskutuoti žiniasklaidai ar kokiam nors seminarui. Tai būtų mūsų svarstymo, apgalvojimo pažanga.

Parengė Eugenijus IGNATAVIČIUS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"