Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai

Pastatymas, sugriovimas, atstatymas

Sumanymas atstatyti Žemutinės pilies Valdovų rūmus - šiandien ypač aktuali tema. Diskutuojama, ginčijamasi be galo, be krašto. O įvairių sričių specialistai - istorikai, architektai, geologai jau 14 metų triūsia dėl vieno gražiausių architektūros paminklų. Atlikta daugybė darbų: parengtas retrospektyvinis projektas, statybos techninis pagrindimas, rūmų atkūrimo paminklotvarkos sąlygos, surengtas konkursas dėl rūmų koncepcijos.
Vykstant ginčams dėl Valdovų rūmų atstatymo tikslingumo, "XXI amžiaus" skaitytojams naudinga žinoti apie Valdovų rūmų anuometinę statybą, sugriovimo aplinkybes ir jų atstatymo reikalingumą šiais laikais. Apie tai žurnalistė Elona GUBAVIČIŪTĖ ir kalbėjosi su dviem specialistais: istoriku prof. Edvardu GUDAVIČIUMI ir Pilių tyrimų centro "Lietuvos pilys" architektūrinių tyrimų centro vedėju dr. Napaliu KITKAUSKU.

Prof. Edvardas Gudavičius

Negaivinkime neatgaivinamo

Atrodo, lietuviai pasiryžę dar kartą nustebinti pasaulį, padovanodami jam naują religiją. Kai kurių Seimo narių pastangomis netrukus galime oficialiai tapti Perkūno garbintojų tauta. Kitaip sakant, taptume šalimi, kurioje atmosferos kibirkštinių išlydžių ir juos lydinčio garsaus trenksmo, kitaip dar vadinamo griaustiniu, garbinimas bus juridiškai pripažįstamas religiniu aktu. Visa tai ir kiti panašūs dalykai tautos atstovų valia gali prasidėti peržengus XXI amžiaus slenkstį, neregėto mokslo ir technikos klestėjimo epochoje, kai išsamus perkūnijos reiškinio aiškinimas tėra fizikos pradžiamokslis.
Įdomu tai, kad įstatymo pataisos, kuria naujoji pagonybė būtų pripažinta tradicine religija, autoriai nesiteikė net pasidomėti religijotyros specialistų nuomone. O ji yra vienareikšmė: nėra jokių prielaidų kalbėti apie senovės lietuvių tikėjimo tęstinumą, nes šis tikėjimas negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Net paprasčiausia rugiapjūtės daina, kurią dainuoja šiuolaikinis etnografinis ansamblis, nebeturi jos atlikėjams tų prasmių, kurias ji kažkada turėjo prieš daugelį dešimtmečių ar net šimtmečių rugių lauke dirbusiems pjovėjams. Jeigu šiuolaikinėmis sąlygomis problemiškas net etnografinio paveldo autentiškumas, tai juo keisčiau atrodo siekiai paversti folklorinius renginius religinėmis apeigomis. Tai daroma sąmoningai spekuliuojant šventumo sąvoka. Besišvaistantiems šiuo žodžiu galima tik priminti, kad šventumo aura kai kuriose religijose buvo apgaubiamas ir toks ritualinis veiksmas, kai būdavo išplėšiama ir ant aukuro aukojamo žmogaus širdis. Todėl krikščionis gali iš principo sutikti su teiginiu, kad Dievas yra vienas, tačiau negali sutikti su tuo, kad visi keliai į Jį yra vienodai teisingi ir lygiaverčiai.