Atnaujintas 2001 m. lapkričio 21 d.
Nr.87
(996)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Kultūra
Istorija ir dabartis
Aktualijos
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai

Pastatymas, sugriovimas, atstatymas

Sumanymas atstatyti Žemutinės pilies Valdovų rūmus - šiandien ypač aktuali tema. Diskutuojama, ginčijamasi be galo, be krašto. O įvairių sričių specialistai - istorikai, architektai, geologai jau 14 metų triūsia dėl vieno gražiausių architektūros paminklų. Atlikta daugybė darbų: parengtas retrospektyvinis projektas, statybos techninis pagrindimas, rūmų atkūrimo paminklotvarkos sąlygos, surengtas konkursas dėl rūmų koncepcijos.
Vykstant ginčams dėl Valdovų rūmų atstatymo tikslingumo, "XXI amžiaus" skaitytojams naudinga žinoti apie Valdovų rūmų anuometinę statybą, sugriovimo aplinkybes ir jų atstatymo reikalingumą šiais laikais. Apie tai žurnalistė Elona GUBAVIČIŪTĖ ir kalbėjosi su dviem specialistais: istoriku prof. Edvardu GUDAVIČIUMI ir Pilių tyrimų centro "Lietuvos pilys" architektūrinių tyrimų centro vedėju dr. Napaliu KITKAUSKU.

Pastatymas

Ar tais laikais Lietuvai buvo sudėtinga pastatyti Valdovų rūmus? Ar pakankamai buvo specialistų ir lėšų tam darbui?

Prof. E.Gudavičius. Tais laikais statyti buvo kur kas sunkiau negu dabar. Kalbant apie stilius ar pačią statybą, Lietuvoje šios sritys buvo mažiau įsisavintos nei Vokietijoje ar Italijoje. Trakų salos pilis yra statyta pagal vokiečių ordino konventines pilis, o XVI amžiaus Valdovų rūmus reikėtų vadinti itališku statiniu. Juos statė italų architektai. To meto Lietuvos architektai nebuvo įsisavinę renesansinio stiliaus ir nebūtų sugebėję paruošti projekto. Jie buvo pajėgūs suprojektuoti tik gotikinį pastatą. Lietuviai tuo metu galėjo būti puikūs mūrininkai, bet ir mūrininkų turėjome ne tiek daug. Plytas Lietuvoje gamino, bet ši sritis nebuvo išplėtota. XVI a. pirmoje pusėje maždaug tik trečdalis Vilniaus pastatų buvo mūriniai, o visi likusieji - mediniai. Labiau klestėjo dailidžių amatas.
Jei kalbėsime apie pinigus, jų visada trūko. Inventoriuose nuolat buvo rašoma, kad pilys - labai blogos būklės, kad reikia tą ir aną taisyti, trūksta patrankų, nėra parako ir t.t.

Kokia buvo tų laikų Valdovų rūmų statybos technologija? Kokias statybines medžiagas naudojo tuometiniai specialistai?

Dr. N.Kitkauskas. Norimų atstatyti Valdovų rūmų pietų ir rytų korpusai pradėti statyti XV amžiuje, o dalis rytų, šiaurės ir vakarų - XVI amžiuje.
Apie tų laikų statybos technologiją reikėtų pasakyti, kad rūmų pamatai buvo daromi labai masyvūs - trijų, o kai kur - net iki keturių metrų pločio, iš lauko akmenų ir plytų su geros kokybės kalkių skiediniu. Kadangi rūmų pietinė siena ir šiaurės korpusas atsidūrė kyšulio pašlaitėj, reikėjo dėti gilesnius pamatus. Gruntai pasitaikė durpingi, todėl pačiose žemiausiose vietose maždaug kas 40 centimetrų buvo kalami mediniai poliai. Ant tų polių, kurių ilgis - 2,0 ir 2,5 metro, sumūryti pamatai.
Sienos buvo gana storos. Storiausios - rūsio, o aukštų, kylant į viršų, ploninamos kas keliolika centimetrų. Taigi apatinės rūmų dalies sienų storis siekė nuo 2,5 iki 3,0 metrų, o viršutinės - nuo 1,4 iki 1,7 metro. Kadangi rūmai - valdovų rezidencija, tai ir buvo statomi masyvūs, kad atrodytų solidžiau ir būtų ilgaamžiai. Tokių masyvių statinių pavyzdžių galima rasti ir kituose Europos miestuose. Pavyzdžiui, prieš 12 ar 13 metų, minint Paryžiuje Bastilijos užėmimo metines, spauda rašė, kad pastatą griauti nebuvo lengva, nes sienų storis siekė tris metrus.
Kai sienos būdavo pastatytos, mūrydavo skliautus. Kartais juos mūrydavo jau uždengus stogą. O Valdovų rūmuose ne tik pirmame ir antrame aukštuose, bet ir rūsiuose buvo skliautai. Mes esame suradę, o vienoje patalpoje - net visų aukštų, sukritusius skliautus. Greičiausiai jie sukrito nuo stipraus sprogimo. Nieko nuostabaus, skliautai galėjo sukristi, nes sienos buvo labai storos.
Valdovų rūmai - trijų aukštų statinys. Tiksliau, 2,5 korpuso yra trijų, o 1,5 korpuso - dviejų aukštų. Patalpos buvo iki penkių metrų aukščio. Trečiasis, viršutinis, - reprezentacinis su sosto ir priėmimo salėmis. Todėl mūryti skliautus čia netiko, buvo padaryta kesoninė perdanga su puošyba. Kesonus laikė medinės sijos.
Rūmų stogas buvo dengtas XVI amžiui būdingomis plokščiomis stiegėmis (čerpėmis).
Įdomūs tų laikų pastoliai. Ne tokie kaip šiandien, iš anksto sukalami iki pastato viršaus. Tais laikais pastoliai buvo daromi išmušant skyles jau išmūrytose sienose ir sukišant skersinius. Ant tų skersinių uždėdavo lentas. Užlipęs ant lentų, darbininkas galėdavo mūryti toliau. Ir taip palaipsniui iki pastato viršaus. Pabaigus statybos darbus, tuos skersinius nupjaudavo arba ištraukdavo.
Tokių skylių esame radę daugelyje senų pastatų, tiek Vilniuje, tiek Kaune. Ilgai mums buvo neaišku, kokia tų skylių paskirtis. Pasirodo, taip buvo klojami pastoliai.
Rūmų patalpos buvo apšildomos krosnimis, kurių pakuros - iš koridoriaus pusės. Per 14 kasinėjimo metų surinkome didelę koklių kolekciją. Ne visus koklius galime šiuo metu parodyti, nemažą jų kiekį kol kas laikome dėžėse.
Reikėtų pasakyti, kad Vilniaus Valdovų rūmai neturėjo ypatingų konstrukcijų ir sudėtingų architektūrinių sprendimų nebuvo daroma.

Sugriovimas

XVIII a. pabaigoje susilpnėjusi Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo padalinta. Lietuvos teritorija su Vilniumi atiteko Rusijai. Žemutinės pilies Kunigaikščių rūmų likimą sprendė okupacinės valdžios paskirtas gubernatorius, Vilniaus miesto magistratas ir pasipelnymo trokštantis pirklys Moisiejus Sluckis.
Sugriovimo istorines aplinkybes nurodė dr. N.Kitkauskas savo straipsnyje "Dėl Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo tikslingumo" ("Statyba ir architektūra", 2001/10), pateikdamas miesto archyve saugomų dokumentų ištraukas.
Viename iš dokumentų, rašytų rusų kalba 1799 metais ir adresuotų gubernatoriui Fryzeliui, minėtas pirklys M.Sluckis prašo jam leisti išgriauti senuosius pilies mūrus ir net išlyginti jų vietą. Už tai pažada atiduoti nedidelę plytų dalį.
O tuo pačiu numeriu pažymėtame kitame dokumente Lietuvos civilinis gubernatorius Jan Fryzel kone įsako Vilniaus miesto magistratui apsvarstyti M.Sluckio prašymą, sudaryti naudingas sutarties sąlygas ir pateikti sprendimui priimti. Toliau matome, kad vykdydamas gubernatoriaus įsakymą magistratass sudarė kontraktą su M.Sluckiu dėl pilies mūrų išardymo. O vėliau magistrato raporte, rašytame 1802 metais kariniam gubernatoriui baronui Deningsenui, skaitome: "... su begaliniu gailesčiu mums tebuvo galima stebėti, bet gelbėti negalėjome, kai 1799 ir 1800 metais, nesiklausdamas mūsų pačių, kas norėjo ardė vartus (bromas), sienas (pylimus) ir bokštus, išmūrytus mūsų protėvių prieš 300 metų. Neturėjome laimės ir mūsų vyresnybės būti paklaustais: ar skaudu, ar ne skaudu mums? Ta skriauda mums akivaizdi. Tačiau vietoje to teisingumo, mūsų suvokimu įteigtas tas silpnumo pojūtis, kad mums privalu tik kentėti ir todėl, kol gyvensime, visko reikalaus ko tik kam reiks".
Pateikęs dokumentų tekstą, dr. N.Kitkauskas daro šią išvadą: "Iš pateiktų dokumentų ištraukų matyti, kad magistratas tebuvo nominalus Pilies valdytojas ir šeimininkas. Gubernijos valdžia jį privertė pasirašyti kontraktą: valdžia atvirai, gana kompromituojančiu būdu parėmė godų aferistą, atsibastėlį Sluckį, kuris už tautos paminklo išgriovimą norėjo sau pasidaryti akivaizdžią naudą".

Atstatymas

Priimtame LR Seimo įstatyme yra nurodyta, kad visas Valdovų rūmų ansamblis turi būti atkurtas iki 2009-ųjų metų - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakties.Ką jūs apie tai manote?

Prof. E.Gudavičius. Aš pritariu Mokslų akademijos prezidiumo pareiškimui, kad neturėtų būti jokių atkūrimo terminų - nei Mindaugo karūnacijos, nei pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. Pirmiausia reikia įvertinti atstatymo galimybes ir leisti šiuo objektu užimtiems žmonėms ramiai, be jokių terminų, dirbti. Spaudoje buvo rašyta, kad Maskvoje yra kažkokie planai. Tai rodo, kad dar turime medžiagos, kurią būtina surasti ir ištyrinėti. Kiek girdėjau, šitas darbas jau pradėtas. Vadinasi, daroma tai, ką reikia daryti. Galbūt nelabai ką ir rasime, tačiau reikia ieškoti ir nuodugniai patikrinti, sudarant galimybes specialistams važiuoti ten, kur dar galima aptikti kokių nors duomenų. Bet kokiam darbui reikia laiko ir pinigų. Todėl ir jokie terminai nėra realūs. Iš surinktų duomenų bus paruoštas projektas. Jį apsvarstysime platesniame specialistų rate. Kaip ir kiekvienas mokslinis darbas, jis bus recenzuojamas ir, atsižvelgiant į pastabas ir išvadas, koreguojamas. Tik tada bus galima kalbėti apie pačią statybą ir, žinoma, jos finansavimą. O kol kas reikia finansuoti tuos rinkimo-tyrinėjimo darbus ir padėti toje srityje dirbantiems žmonėms.

Kokiu principu, jūsų nuomone, turėtų būti atliekami statybos darbai?

Dr. N.Kitkauskas. Galima mūryti ant pačių pamatų, bet norėtųsi, kad išlikusios sienos būtų matomos iš visų pusių. Tuomet perdengimus reikėtų nukelti toliau. Tiksliau, norint, kad matytųsi požeminė dalis, reikia ją "ištempti" į lauką. To siekdami padidinsime rūmų naudingą plotą - nuo buvusių 8 tūkst. iki 12 tūkst. kvadratinių metrų (keturių korpusų tuometinių Valdovų rūmų dydis buvo 76 tūkst. kubinių metrų). Kieme, nuo grindinio, planuojame padaryti požeminius praėjimus. Sienas siūlome statyti tradicinėmis medžiagomis, nes jos yra atsparios ir labiau išbandytos. Norėtume, kad tie mūrai stovėtų bent kelis šimtus metų.
Prof. E.Gudavičius. Kalbant apie pačias statybas, reikėtų laikytis dviejų principų. Pirmasis - autentikos eksponavimo principas. Šį pastatą galima pavadinti muliažu. Aš nematau nieko blogo tame žodyje. Pastatas, arba muliažas, turi atlikti savotiško stelažo funkciją. Tai reiškia, kad į jį įmontuojamos ir rodomos autentiškos detalės. Jeigu kai kurių detalių neįmanoma parodyti jų tikroje vietoje, privalu paaiškinti, nurodant tikslią detalės buvimo vietą. Toks stelažas kur kas geriau nei gaubtas, uždengiantis ir esamus griuvėsius. Gaubtas niekada nebuvo patrauklus, o mūsų tikslas yra sudominti ir patraukti žmones.
Antrasis yra pinigų principas. Pinigų sumą reiktų paskirstyti atsižvegiant į mūsų galimybes. Jei nėra pinigų, gal kiekvienais metais kaupkime ir atstatymui skirkime daugiau laiko. Kitos išeities nematau.

Ką turėtume daryti, kad rūmų atstatymas būtų naudingas Lietuvai?

Prof. E.Gudavičius. Valdovų rūmų atstatymą reikėtų derinti su labai didele propaganda. Tiksliau, didelis dėmesys turi būti skiriamas reklamos darbui. Tai literatūros parengimas, turistinių maršrutų išdėstymas, gidų apmokymas, gal net ir filmų kūrimas ir t.t. Visi tie darbai turi būti labai kruopščiai pergalvoti ir kvalifikuotai atliekami. Gidų aiškinimas privalo suintriguoti ir patraukti žmones. Na, kad ir papasakojant Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją, galima parodyti tą vietą, kur jie buvo sugauti ir apvesdinti. Taip pritrauksime daugiau turistų, ir rūmai pradės nešti pelną. O gautus pinigus galima nukreipti į tolimesnį pastato atstatymą. Kol kas šiems darbams reikia investicijų. Galbūt praeis daug laiko, kol Valdovų rūmai atsipirks. Galima dėl to ginčytis, bet jie tikrai atsipirks. O šiuo metu svarbiausia yra suprasti atstatymo būtinumą ir svarstyti esamas galimybes. Pažvelkime į kitus kraštus, pavyzdžiui, į Lenkiją. Atstatytas Varšuvos senamiestis puikiai funkcionuoja ir duoda didelį pelną. Kodėl mes to negalime padaryti?

Dėkojame už pokalbį.

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 


Prof. Edvardas Gudavičius

Dr. Napalys Kitkauskas

Kęstučio VANAGO ir Vladimiro GULEVIČIAUS (ELTA) nuotraukos

Šie kokliai surasti Žemutinės pilies rūmų teritorijoje kasinėjant

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija