Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai
Pastatymas, sugriovimas, atstatymas
Sumanymas atstatyti Žemutinės
pilies Valdovų rūmus - šiandien ypač aktuali tema. Diskutuojama,
ginčijamasi be galo, be krašto. O įvairių sričių specialistai
- istorikai, architektai, geologai jau 14 metų triūsia dėl vieno
gražiausių architektūros paminklų. Atlikta daugybė darbų: parengtas
retrospektyvinis projektas, statybos techninis pagrindimas, rūmų
atkūrimo paminklotvarkos sąlygos, surengtas konkursas dėl rūmų
koncepcijos.
Vykstant ginčams dėl Valdovų rūmų atstatymo tikslingumo, "XXI
amžiaus" skaitytojams naudinga žinoti apie Valdovų rūmų anuometinę
statybą, sugriovimo aplinkybes ir jų atstatymo reikalingumą šiais
laikais. Apie tai žurnalistė Elona GUBAVIČIŪTĖ ir kalbėjosi su
dviem specialistais: istoriku prof. Edvardu GUDAVIČIUMI ir Pilių
tyrimų centro "Lietuvos pilys" architektūrinių tyrimų
centro vedėju dr. Napaliu KITKAUSKU.
Pastatymas
Ar tais laikais Lietuvai buvo
sudėtinga pastatyti Valdovų rūmus? Ar pakankamai buvo specialistų
ir lėšų tam darbui?
Prof. E.Gudavičius. Tais laikais
statyti buvo kur kas sunkiau negu dabar. Kalbant apie stilius
ar pačią statybą, Lietuvoje šios sritys buvo mažiau įsisavintos
nei Vokietijoje ar Italijoje. Trakų salos pilis yra statyta pagal
vokiečių ordino konventines pilis, o XVI amžiaus Valdovų rūmus
reikėtų vadinti itališku statiniu. Juos statė italų architektai.
To meto Lietuvos architektai nebuvo įsisavinę renesansinio stiliaus
ir nebūtų sugebėję paruošti projekto. Jie buvo pajėgūs suprojektuoti
tik gotikinį pastatą. Lietuviai tuo metu galėjo būti puikūs mūrininkai,
bet ir mūrininkų turėjome ne tiek daug. Plytas Lietuvoje gamino,
bet ši sritis nebuvo išplėtota. XVI a. pirmoje pusėje maždaug
tik trečdalis Vilniaus pastatų buvo mūriniai, o visi likusieji
- mediniai. Labiau klestėjo dailidžių amatas.
Jei kalbėsime apie pinigus, jų visada trūko. Inventoriuose nuolat
buvo rašoma, kad pilys - labai blogos būklės, kad reikia tą ir
aną taisyti, trūksta patrankų, nėra parako ir t.t.
Kokia buvo tų laikų Valdovų rūmų
statybos technologija? Kokias statybines medžiagas naudojo tuometiniai
specialistai?
Dr. N.Kitkauskas. Norimų atstatyti
Valdovų rūmų pietų ir rytų korpusai pradėti statyti XV amžiuje,
o dalis rytų, šiaurės ir vakarų - XVI amžiuje.
Apie tų laikų statybos technologiją reikėtų pasakyti, kad rūmų
pamatai buvo daromi labai masyvūs - trijų, o kai kur - net iki
keturių metrų pločio, iš lauko akmenų ir plytų su geros kokybės
kalkių skiediniu. Kadangi rūmų pietinė siena ir šiaurės korpusas
atsidūrė kyšulio pašlaitėj, reikėjo dėti gilesnius pamatus. Gruntai
pasitaikė durpingi, todėl pačiose žemiausiose vietose maždaug
kas 40 centimetrų buvo kalami mediniai poliai. Ant tų polių, kurių
ilgis - 2,0 ir 2,5 metro, sumūryti pamatai.
Sienos buvo gana storos. Storiausios - rūsio, o aukštų, kylant
į viršų, ploninamos kas keliolika centimetrų. Taigi apatinės rūmų
dalies sienų storis siekė nuo 2,5 iki 3,0 metrų, o viršutinės
- nuo 1,4 iki 1,7 metro. Kadangi rūmai - valdovų rezidencija,
tai ir buvo statomi masyvūs, kad atrodytų solidžiau ir būtų ilgaamžiai.
Tokių masyvių statinių pavyzdžių galima rasti ir kituose Europos
miestuose. Pavyzdžiui, prieš 12 ar 13 metų, minint Paryžiuje Bastilijos
užėmimo metines, spauda rašė, kad pastatą griauti nebuvo lengva,
nes sienų storis siekė tris metrus.
Kai sienos būdavo pastatytos, mūrydavo skliautus. Kartais juos
mūrydavo jau uždengus stogą. O Valdovų rūmuose ne tik pirmame
ir antrame aukštuose, bet ir rūsiuose buvo skliautai. Mes esame
suradę, o vienoje patalpoje - net visų aukštų, sukritusius skliautus.
Greičiausiai jie sukrito nuo stipraus sprogimo. Nieko nuostabaus,
skliautai galėjo sukristi, nes sienos buvo labai storos.
Valdovų rūmai - trijų aukštų statinys. Tiksliau, 2,5 korpuso yra
trijų, o 1,5 korpuso - dviejų aukštų. Patalpos buvo iki penkių
metrų aukščio. Trečiasis, viršutinis, - reprezentacinis su sosto
ir priėmimo salėmis. Todėl mūryti skliautus čia netiko, buvo padaryta
kesoninė perdanga su puošyba. Kesonus laikė medinės sijos.
Rūmų stogas buvo dengtas XVI amžiui būdingomis plokščiomis stiegėmis
(čerpėmis).
Įdomūs tų laikų pastoliai. Ne tokie kaip šiandien, iš anksto sukalami
iki pastato viršaus. Tais laikais pastoliai buvo daromi išmušant
skyles jau išmūrytose sienose ir sukišant skersinius. Ant tų skersinių
uždėdavo lentas. Užlipęs ant lentų, darbininkas galėdavo mūryti
toliau. Ir taip palaipsniui iki pastato viršaus. Pabaigus statybos
darbus, tuos skersinius nupjaudavo arba ištraukdavo.
Tokių skylių esame radę daugelyje senų pastatų, tiek Vilniuje,
tiek Kaune. Ilgai mums buvo neaišku, kokia tų skylių paskirtis.
Pasirodo, taip buvo klojami pastoliai.
Rūmų patalpos buvo apšildomos krosnimis, kurių pakuros - iš koridoriaus
pusės. Per 14 kasinėjimo metų surinkome didelę koklių kolekciją.
Ne visus koklius galime šiuo metu parodyti, nemažą jų kiekį kol
kas laikome dėžėse.
Reikėtų pasakyti, kad Vilniaus Valdovų rūmai neturėjo ypatingų
konstrukcijų ir sudėtingų architektūrinių sprendimų nebuvo daroma.
Sugriovimas
XVIII a. pabaigoje susilpnėjusi Lietuvos-Lenkijos
valstybė buvo padalinta. Lietuvos teritorija su Vilniumi atiteko
Rusijai. Žemutinės pilies Kunigaikščių rūmų likimą sprendė okupacinės
valdžios paskirtas gubernatorius, Vilniaus miesto magistratas
ir pasipelnymo trokštantis pirklys Moisiejus Sluckis.
Sugriovimo istorines aplinkybes nurodė dr. N.Kitkauskas savo straipsnyje
"Dėl Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo tikslingumo"
("Statyba ir architektūra", 2001/10), pateikdamas miesto
archyve saugomų dokumentų ištraukas.
Viename iš dokumentų, rašytų rusų kalba 1799 metais ir adresuotų
gubernatoriui Fryzeliui, minėtas pirklys M.Sluckis prašo jam leisti
išgriauti senuosius pilies mūrus ir net išlyginti jų vietą. Už
tai pažada atiduoti nedidelę plytų dalį.
O tuo pačiu numeriu pažymėtame kitame dokumente Lietuvos civilinis
gubernatorius Jan Fryzel kone įsako Vilniaus miesto magistratui
apsvarstyti M.Sluckio prašymą, sudaryti naudingas sutarties sąlygas
ir pateikti sprendimui priimti. Toliau matome, kad vykdydamas
gubernatoriaus įsakymą magistratass sudarė kontraktą su M.Sluckiu
dėl pilies mūrų išardymo. O vėliau magistrato raporte, rašytame
1802 metais kariniam gubernatoriui baronui Deningsenui, skaitome:
"... su begaliniu gailesčiu mums tebuvo galima stebėti, bet
gelbėti negalėjome, kai 1799 ir 1800 metais, nesiklausdamas mūsų
pačių, kas norėjo ardė vartus (bromas), sienas (pylimus) ir bokštus,
išmūrytus mūsų protėvių prieš 300 metų. Neturėjome laimės ir mūsų
vyresnybės būti paklaustais: ar skaudu, ar ne skaudu mums? Ta
skriauda mums akivaizdi. Tačiau vietoje to teisingumo, mūsų suvokimu
įteigtas tas silpnumo pojūtis, kad mums privalu tik kentėti ir
todėl, kol gyvensime, visko reikalaus ko tik kam reiks".
Pateikęs dokumentų tekstą, dr. N.Kitkauskas daro šią išvadą: "Iš
pateiktų dokumentų ištraukų matyti, kad magistratas tebuvo nominalus
Pilies valdytojas ir šeimininkas. Gubernijos valdžia jį privertė
pasirašyti kontraktą: valdžia atvirai, gana kompromituojančiu
būdu parėmė godų aferistą, atsibastėlį Sluckį, kuris už tautos
paminklo išgriovimą norėjo sau pasidaryti akivaizdžią naudą".
Atstatymas
Priimtame LR Seimo įstatyme yra
nurodyta, kad visas Valdovų rūmų ansamblis turi būti atkurtas
iki 2009-ųjų metų - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakties.Ką
jūs apie tai manote?
Prof. E.Gudavičius. Aš pritariu
Mokslų akademijos prezidiumo pareiškimui, kad neturėtų būti jokių
atkūrimo terminų - nei Mindaugo karūnacijos, nei pirmojo Lietuvos
vardo paminėjimo. Pirmiausia reikia įvertinti atstatymo galimybes
ir leisti šiuo objektu užimtiems žmonėms ramiai, be jokių terminų,
dirbti. Spaudoje buvo rašyta, kad Maskvoje yra kažkokie planai.
Tai rodo, kad dar turime medžiagos, kurią būtina surasti ir ištyrinėti.
Kiek girdėjau, šitas darbas jau pradėtas. Vadinasi, daroma tai,
ką reikia daryti. Galbūt nelabai ką ir rasime, tačiau reikia ieškoti
ir nuodugniai patikrinti, sudarant galimybes specialistams važiuoti
ten, kur dar galima aptikti kokių nors duomenų. Bet kokiam darbui
reikia laiko ir pinigų. Todėl ir jokie terminai nėra realūs. Iš
surinktų duomenų bus paruoštas projektas. Jį apsvarstysime platesniame
specialistų rate. Kaip ir kiekvienas mokslinis darbas, jis bus
recenzuojamas ir, atsižvelgiant į pastabas ir išvadas, koreguojamas.
Tik tada bus galima kalbėti apie pačią statybą ir, žinoma, jos
finansavimą. O kol kas reikia finansuoti tuos rinkimo-tyrinėjimo
darbus ir padėti toje srityje dirbantiems žmonėms.
Kokiu principu, jūsų nuomone,
turėtų būti atliekami statybos darbai?
Dr. N.Kitkauskas. Galima mūryti
ant pačių pamatų, bet norėtųsi, kad išlikusios sienos būtų matomos
iš visų pusių. Tuomet perdengimus reikėtų nukelti toliau. Tiksliau,
norint, kad matytųsi požeminė dalis, reikia ją "ištempti"
į lauką. To siekdami padidinsime rūmų naudingą plotą - nuo buvusių
8 tūkst. iki 12 tūkst. kvadratinių metrų (keturių korpusų tuometinių
Valdovų rūmų dydis buvo 76 tūkst. kubinių metrų). Kieme, nuo grindinio,
planuojame padaryti požeminius praėjimus. Sienas siūlome statyti
tradicinėmis medžiagomis, nes jos yra atsparios ir labiau išbandytos.
Norėtume, kad tie mūrai stovėtų bent kelis šimtus metų.
Prof. E.Gudavičius. Kalbant apie pačias statybas, reikėtų laikytis
dviejų principų. Pirmasis - autentikos eksponavimo principas.
Šį pastatą galima pavadinti muliažu. Aš nematau nieko blogo tame
žodyje. Pastatas, arba muliažas, turi atlikti savotiško stelažo
funkciją. Tai reiškia, kad į jį įmontuojamos ir rodomos autentiškos
detalės. Jeigu kai kurių detalių neįmanoma parodyti jų tikroje
vietoje, privalu paaiškinti, nurodant tikslią detalės buvimo vietą.
Toks stelažas kur kas geriau nei gaubtas, uždengiantis ir esamus
griuvėsius. Gaubtas niekada nebuvo patrauklus, o mūsų tikslas
yra sudominti ir patraukti žmones.
Antrasis yra pinigų principas. Pinigų sumą reiktų paskirstyti
atsižvegiant į mūsų galimybes. Jei nėra pinigų, gal kiekvienais
metais kaupkime ir atstatymui skirkime daugiau laiko. Kitos išeities
nematau.
Ką turėtume daryti, kad rūmų atstatymas
būtų naudingas Lietuvai?
Prof. E.Gudavičius. Valdovų
rūmų atstatymą reikėtų derinti su labai didele propaganda. Tiksliau,
didelis dėmesys turi būti skiriamas reklamos darbui. Tai literatūros
parengimas, turistinių maršrutų išdėstymas, gidų apmokymas, gal
net ir filmų kūrimas ir t.t. Visi tie darbai turi būti labai kruopščiai
pergalvoti ir kvalifikuotai atliekami. Gidų aiškinimas privalo
suintriguoti ir patraukti žmones. Na, kad ir papasakojant Žygimanto
Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją, galima parodyti
tą vietą, kur jie buvo sugauti ir apvesdinti. Taip pritrauksime
daugiau turistų, ir rūmai pradės nešti pelną. O gautus pinigus
galima nukreipti į tolimesnį pastato atstatymą. Kol kas šiems
darbams reikia investicijų. Galbūt praeis daug laiko, kol Valdovų
rūmai atsipirks. Galima dėl to ginčytis, bet jie tikrai atsipirks.
O šiuo metu svarbiausia yra suprasti atstatymo būtinumą ir svarstyti
esamas galimybes. Pažvelkime į kitus kraštus, pavyzdžiui, į Lenkiją.
Atstatytas Varšuvos senamiestis puikiai funkcionuoja ir duoda
didelį pelną. Kodėl mes to negalime padaryti?
Dėkojame už pokalbį.
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"