Negaivinkime neatgaivinamo

Atrodo, lietuviai pasiryžę dar kartą nustebinti pasaulį, padovanodami jam naują religiją. Kai kurių Seimo narių pastangomis netrukus galime oficialiai tapti Perkūno garbintojų tauta. Kitaip sakant, taptume šalimi, kurioje atmosferos kibirkštinių išlydžių ir juos lydinčio garsaus trenksmo, kitaip dar vadinamo griaustiniu, garbinimas bus juridiškai pripažįstamas religiniu aktu. Visa tai ir kiti panašūs dalykai tautos atstovų valia gali prasidėti peržengus XXI amžiaus slenkstį, neregėto mokslo ir technikos klestėjimo epochoje, kai išsamus perkūnijos reiškinio aiškinimas tėra fizikos pradžiamokslis.
Įdomu tai, kad įstatymo pataisos, kuria naujoji pagonybė būtų pripažinta tradicine religija, autoriai nesiteikė net pasidomėti religijotyros specialistų nuomone. O ji yra vienareikšmė: nėra jokių prielaidų kalbėti apie senovės lietuvių tikėjimo tęstinumą, nes šis tikėjimas negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Net paprasčiausia rugiapjūtės daina, kurią dainuoja šiuolaikinis etnografinis ansamblis, nebeturi jos atlikėjams tų prasmių, kurias ji kažkada turėjo prieš daugelį dešimtmečių ar net šimtmečių rugių lauke dirbusiems pjovėjams. Jeigu šiuolaikinėmis sąlygomis problemiškas net etnografinio paveldo autentiškumas, tai juo keisčiau atrodo siekiai paversti folklorinius renginius religinėmis apeigomis. Tai daroma sąmoningai spekuliuojant šventumo sąvoka. Besišvaistantiems šiuo žodžiu galima tik priminti, kad šventumo aura kai kuriose religijose buvo apgaubiamas ir toks ritualinis veiksmas, kai būdavo išplėšiama ir ant aukuro aukojamo žmogaus širdis. Todėl krikščionis gali iš principo sutikti su teiginiu, kad Dievas yra vienas, tačiau negali sutikti su tuo, kad visi keliai į Jį yra vienodai teisingi ir lygiaverčiai.
Viena iš pagrindinių žodžio "tradicija" reikšmių yra "perdavimas". Tad kas yra mums perduota iš senovės lietuvių religijos, jeigu šiandieniniai jos kūrėjai yra priversti viešai įsipareigoti kada nors, ateityje sukurti jos principus, tikėjimo tiesas ir visa kita, kas būdinga seniai egzistuojančioms, gyvoms ir turinčioms tikrą tradiciją religijoms? Jau vien šie pažadai įrodo, kad visos kalbos apie neva išlikusį senąjį mūsų protėvių tikėjimą yra įžūlus melas. Čia iš tikrųjų reikia kalbėti apie gerai žinomą ir gana paplitusį XX amžiuje reiškinį - neopagonybę - ir prisiminti kai kuriuos su tuo susijusius dalykus.
Lietuva yra laisva šalis, ir jos piliečiai turi teisę privačiai jaustis pagonimis ir žaisti naujapagoniškus žaidimus. Tačiau visai kas kita - paversti naujosios pagonybės puoselėjimą oficialia valstybės politika, ypač kai nesunku numatyti praktinius tokio žingsnio padarinius. Įdomu, ką darys valstybės pareigūnai, kai prasidės įvairių neopagonių grupelių pjautynės dėl teisės tapti tradicine religine bendruomene? Tačiau be šio akivaizdaus tikslo - sukiršinti šalies piliečius - įstatymo pataisos autoriai turi ir kitų, daug toliau siekiančių tikslų.
Verta prisiminti, kad praėjusio šimtmečio totalitariniai režimai įnirtingai puolė krikščionybę, tačiau atlaidžiai ir net palankiai vertino moderniosios pagonybės apraiškas. Nesunku suprasti, kodėl. Religija apibrėžia fundamentalius žmogaus buvimo šiame pasaulyje parametrus, trukdo laisvai manipuliuoti žmogumi ir jo sąmone. Kas kita - religijos surogatas. Tai išskydusi forma be turinio, kurią galima užpildyti bet kuo. Tad tikrasis įstatymo pataisos tikslas - naujomis sąlygomis atkurti seną, puikiai žinomą sovietinę praktiką - dirbtinai tautos kultūrines tradicijas priešpriešinti krikščioniškajam jos daugumos tikėjimui ir šitaip griauti ir viena, ir kita. Juk, priėmus tokią pataisą, visi dabartiniai etnografinio sąjūdžio dalyviai teisiniu požiūriu automatiškai ir prievarta būtų padaryti pagonimis, o kadangi daugumos iš jų tokia perspektyva greičiausiai nevilioja, jie būtų priversti trauktis iš mėgstamos veiklos. Naujapagonių kaukes užsidėjusiems praeities ateistams būtų puiki proga dėl to apkaltinti Katalikų Bažnyčią ir kitas tradicines Lietuvos religines bendruomenes. Strateginį ir ilgalaikį šio užmojo tikslą galima nusakyti trumpai - jau ir taip dvasiškai bei moraliai pakrikusią ir toliau demoralizuojamą naujapagonių tautą valdyti būtų kur kas paprasčiau ir lengviau.
Šioje situacijoje yra tik vienas sprendimas. Kas nors iš naujųjų pagonių vadų turėtų atvirai ir sąžiningai pasiskelbti naujos, kad ir dirbtinai bei nerangiai lipdomos, religijos pranašu, o įstatymų leidėjai turėtų suteikti mums bent jau keleto dešimtmečių laikotarpį, kad galėtume pamatyti ir įvertinti tokio pranašo veiklos vaisius.

Vytautas RADŽVILAS

© 2001 "XXI amžius"