XXI amžius

Dviejų tautų šviesuolis

Tas šviesuolis - tai Juozas Eretas - šveicarų tautos sūnus, bet taip pat unikalus reiškinys ir mūsų Tėvynės istorijoje: šveicarų armijos leitenantas, humanitarinių mokslų daktaras (apgynęs disertaciją apie teatro meną), 23 metų jaunuolis, tarytum Don Kichotas sąmoningai apsisprendęs ginti savosios Dulsinėjos - Lietuvos nepriklausomybę ir paveikti joje teocentriškai orientuotos visuomenės pažangą; vedęs studentę zanavykę nuo Sintautų ir penkiems savo vaikams įskiepijęs pagarbą jų paliekamai tėvynei, kai 1941 metais jiems teko repatrijuoti į senelių kraštą...
Kuo gi mums buvo, kuo yra Juozas Eretas? - Tai nėra pasiuntinio aureolės gaubiamas žmogus. Pasiuntiniu gali būti tik mūsų pačių pasiųstasis, kuris, anot prof. V.Daujotytės, turi "sugrįžti ir sugrąžinti svetur įgytą potencialą". Toks buvo kitas "šveicaras" - prof. kun. J.Juraitis; tokie yra profesoriai A.Rubšys, V.Kazlauskas, A.Paškus, K.Trimakas, padedantys atsitiesti mūsų Katalikų teologijos fakultetui VDU... Tokie buvo ir po Didžiojo karo Šveicarijoje, Fribūro universitete, tarytum šiltadaržyje susibūrę lietuviai šviesuoliai. Tai jie užkrėtė J.Eretą lietuvybe, o iš jų labiausiai - Mikelis Ašmys iš Mažosios Lietuvos, toks artimas J.Eretui savo vokiška kultūra ir prieš pat savo - džiovininko mirtį išgavęs draugo pažadą: "Aš tęsiu tavąjį - lietuvybės darbą!"
Taip J.Eretas, papildomai paragintas mūsų diplomato dr. J.Purickio, tapo Lietuvos... misionieriumi, likęs ištikimas savajai Šveicarijai, kurioje buvo sukaupęs mums nešamas vertybes: "aš noriu būti partneris lietuvių tautai, jai kuriant naująjį humanizmą". Dviejų tėvynių žmonių būta ir daugiau: tai ir J.Zauerveinas ("Lietuviais esame mes gimę..."), ir Česlavas Milošas, profesoriai A.Senas, L.Karsavinas, V.Sezemanas... Bet nė vienas nebuvo tokiu "savu žmogumi", kokiu J.Eretą apibūdino Juozas Girnius.
Tas misionierius buvo ir būsimų kataklizmų, ir bendro europinio likimo pranašas, kai jo sociologinės analizės tartum chirurgo skalpelis atverdavo visas nuo teocentrinės pasaulėžiūros atitolusio mokslo ir civilizacijos žaizdas. Antai 1936 metais nerimo kupinoje apybraižoje "Quid de nocte?" ("Kas mūsų laukia, ateinant nakčiai?") jis rašė, kad Maskvos ir nacių įkūnytas totalizmas kyla "lemiamam iššūkiui prieš teocentrizmą, ir nuo to visas pasaulis sudrebės". Kviesdamas bendraminčius anų laikų krizei įveikti, jis net suabejoja, ar pavyks tai padaryti "dėl jų nesiorientavimo, idėjinio silpnumo, prisitaikėliškumo ir išlepimo". Tuo tarpu 1961 metais vėl pranašiškai numato šviesesnę Europos ateitį "visų laisvų valstybių susivienijime į federaciją - Jungtines Europos Valstybes"! Ar profesorius lygiai taip pat nepranašautų naujo "drebėjimo" mūsų laikais, įsiviešpataujant nuo moralumo atitrūkusiai kapitalo diktatūrai, dehumanizuojančiai žmonių santykius, nes nemažiau už totalizmą jam buvo nepriimtinas ir liberalizmas, kuriam svetimas visuomenę vienijantis krikščioniškas solidarumas?!
Mums tas pranašas ir misionierius visų pirma buvo universalus kultūros plėšinių artojas, galima sakyti, net religinio "įkultūrinimo" pranokėjas! Prof. S.Šalkauskis liudija: "Su tuo pačiu entuziazmu, su kuriuo buvo atsidėjęs nepriklausomos Lietuvos kūrimui" (įsteigęs nacionalinę telegramų agentūrą Eltą, dalyvavęs tarptautinėse Lietuvos gynimo konferencijose, Suomijoje išrūpinęs Lietuvos pripažinimą de jure, tarnavęs 1-ajame savanorių pulke, net buvęs II Seimo seimūnu, nes neatsispyrė charizminei krikdemų lyderio kun. M.Krupavičiaus traukai, ir tai savo paties nelaimei, nes kaip dabar puolami "amerikiečiai", taip tada kliuvo tam "šveicarui"...), "Eretas atsidėjo katalikų visuomeninio gyvenimo organizavimui".
Matyt, neužteko S.Šalkauskio idėjų; neužteko Kazio Pakšto, tautos šauklio, aistringo žodžio; reikėjo dar J.Ereto organizacinės veiklos, kuri nusidriekė nuo blaivininkų telkimo iki sportinio sąjūdžio (tai ir "Muštukas ir kumščiasvydis" 1923 metais, ir LGSF su dar mano menamu europinio lygio futbolo klubu...); nuo angelaičių iki pavasarininkų, pažadinusių gaivališkas kaimo jaunimo galias, eksponuotas įspūdinguose jų kongresuose (ateitininkų niša jau buvo užimta P.Dovydaičio); pagaliau nuo teatrinių seminarų, nuo Bethoveno ar Bairono minėjimų, nuo studentų korporacijos "Šatrija" (net senstančio J.Ereto namuose Šveicarijoje pagarbioj vietoj kabojo šatrijiečio kepuraitė...) iki fakulteto literatų žurnalo "Athenaeum" ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimų darbų redagavimo, iki publicistinių apybraižų Hispanus slapyvardžiu "XX amžiuje" ("Jei Maironis savo programą skelbė poezija, tai Eretas publicistika", - rašė Juozas Ambrazevičius).
Natūralu, kad J.Ereto veiklos viršūne tapo jo solidžiausias - akademinis pašaukimas. Drauge su V.Mykolaičiu-Putinu jis buvo vienas ryškiausių VDU humanitarinio sparno Teologijos-filosofijos fakultete konstruktorių, idant fakulteto skrydis būtų subalansuotas ir visavertis! Pagal universiteto statuto reikalavimus tapęs ekstraordinariniu visuotinės literatūros ir germanistikos profesoriumi ("o pagal mokslinius nuopelnus tikęs į ordinarinius profesorius", - taip apie jį sakė S.Šalkauskis), tuometinei valdžiai tendencingai sumažinus humanitarinį fakulteto potencialą, J.Eretas turėjo tenkintis... vyresniojo asistento etatu!
Tačiau studentams imponavo J.Ereto kruopštesni už kitų dėstytojų metodiniai nurodymai, jo gyvas, improvizuotas dėstymas ("iš jo paskaitų išeidavome tarytum po gero spektaklio teatre"), panašus į J.Tumo-Vaižganto stilius, tik kur kas... "elegantiškesnis".
Mūsų kultūrai atvėrusį vokiečių mistikų (Eckharto, Taulerio, Seuse's) ir Getės pasaulį, vokiečių kultūriniame gyvenime ieškojusį lietuvybės pėdsakų (tai ir I.Kantas, ir Liudvikas Rėza - toks artimas autoriui: kultūra - vokietis, apsisprendimu - lietuvis), J.Eretą vis labiau traukė kultūros akiračiai; vėlyvieji jo darbai kaip tik buvo lietuviškosios ir krikščioniškosios kultūros skerspjūvis, monografijos apie didžiuosius bendražygius - S.Šalkauskį ir K.Pakštą, Lietuvai ištikimų žmonių tremtyje dvasią keliantys rašiniai ir, žinoma, "užmirštųjų baltų" atminties garsinimas.
Persikelkime į dabartį... J.Ereto laikais fakultetas neturėjo tokio rūmų ansamblio, tokio centro, kuris kyla mūsų akivaizdoje. Universiteto vadovybė tada toli gražu nebuvo tokia geranoriška fakultetui, kokia yra dabar. Tiesa, fakulteto specialybių diapazonas tąsyk buvo kur kas didesnis, o teologiją studijuojančių jaunuolių kontingentas - itin specifinis, tačiau dabar mūsų bakalaurams pasiekiama daug sertifikatų, atviros kitų fakultetų magistrantūros, o ir į teologijos (su stipria filosofine įžanga) studijas vyksta gausi pasauliečių (ypač moterų!) invazija - tai vis būsimas evangelizuojamos ir ekumenizuojamos Lietuvos stuburas!
Šį istorinį Teologijos fakultetui momentą, kai J.Eretas jau apčiuopiamai lieka su mumis (priešais fakultetą pastatytas koplytstulpis J.Eretui ir jo žmonai atminti), kai grąžiname jo paties atmintį ("Grįš Solovjovas pas rusus! Grįš Šalkauskis pas lietuvius!"), išgirskime ir tai, kuo į mus apeliuoja pats profesorius:
"Turime veikti vietoj tų, kurie tapo gyvi palaidoti; kurie tapo vergais pinigo, malonumų ir geidulių, kuriems dingsta gimto krašto ateitis."
"Nes jei nenušviesime pasaulio tikinčios ir mylinčios širdies šviesa, tai paliksime jį griuvėsių tamsoje."
"Neužtenka tyrinėti, privalome mąstyti..."
"Kartu su protu turi būti lavinama ir mūsų siela, ir charakteris..."
"Kaip svarbu, kad susitelkę čia sukurtume tokią tirštą dvasios atmosferą, kurioje gimtų kurio nors iš mūsų - filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo - didingi kūrybiniai užmojai. "

Doc. dr. Faustas JONČYS