Islamas civilizacijos verpetuose
Koranas atmeta beprasmį pyktį
Pasirodo, politikos apžvalgininko
bibliotekoje esantys du Korano tomai dabar yra didelis turtas.
Tiesa, vienas jų - rusų, o kitas - arabų kalba. Abu juos, 1992
metų gegužę pirmą kartą lankantis Čečėnijoje, padovanojo senas
mula, pas kurį, pasibaigus musulmoniškoms apeigoms, atėjome mes,
trijų Lietuvos televizijos žurnalistų grupė.
Tada dar nebuvo nė metų, kai Ičkerija buvo išsikovojusi nepriklausomybę
ir atsisakiusi Rusijos globos. Nenuilstančio Džocharo Dudajevo
bičiulio ir tarnybos sovietinėje armijoje Estijoje draugo Vytauto
Eidukaičio dėka pasiekę Grozną, mes stebėjomės čečėnų optimizmu,
jaunų vyrų (prie jų moterų mums patarė geriau nesiartinti - galime
susilaukti bėdų) nuovokumu ir žiniomis, išmanant Koraną ir net
cituojant ištisas jo suras. Galėjai pavydėti: dažnas lietuvis,
ypač jaunas, vargu ar sukalbės "Sveika, Marija"...
Vieną popietę, po priėmimo pas tuometinį Čečėnijos prezidentą
D. Dudajevą, mus nuvežė į Grozno priemiestį, kur privačiame name
glaudėsi musulmonų maldos namai. Žinoma, turėjome nusiauti batus,
palikti juos anapus slenksčio. Viduje jų ir nereikėjo: visi trys
kambariai buvo iškloti kilimais, tvyrojo keistas kažkokių pietietiškų
smilkalų kvapas. Ant suolų pasieniuose sėdėję senoliai puolė mums
užleisti vietas, ir, kiek mes besigynėme jų svetingumo, palydovų
patarimu, buvome pasodinti: svečias musulmono namuose yra labiau
vertinamas ir už žilagalvį vietinį senuką...
Kiek palaukus, mus pakvietė mula. Šalia jo už paprasto mokyklinio
stalo sėdėjo padėjėjas. Jis mulos interviu, kuriame dažnai pasigirsdavo
savaip perdaryti rusiški žodžiai, versdavo į tada visiems suprantamą
kalbą.
Pasibaigus filmavimui, mula pranešė, kad mūsų grupei dovanoja
Korano egzempliorių. Pasiteiravęs, ar mes mokame arabų kalbą,
jis dar pridėjo variantą rusų kalba.
Koranas arabų kalba, pasak mulos, "yra tikras ir pašventintas".
Bronziniais arabų rašmenimis išmarginti viršeliai ir mums neįskaitomas
raštas kėlė paslaptingą pagarbą. Ant šios knygos svetimtikys,
kol ji netaps jo nuosavybe, negalėjo uždėti nei rankos, nei kokio
nors daikto.
Ir štai dabar, praėjus devyneriems metams po tos viešnagės, vartau
rusiškąjį Korano vertimą (vertėjas I.Kračkovskis, 1986 m.), kurį
sudaro 114 pasakojimų (surų), o jie suskirstyti į tris didelius
skyrius: "Poetinį", "Rachmano" ir "Pranašiškąjį".
Tiesa, yra dar vadinamosios "Medicininės suros".
Kaip ir Biblijoje, jose įvairiais simboliniais dialogais, metaforomis,
alegoriniais pasakojimais perteiktos pagrindinės religinės tiesos,
kurias, prisipažinsiu, daug sunkiau suprasti negu krikščioniškąjį
Šventąjį Raštą. Pavyzdžiui, antroji sura, kuri susideda net iš
286 trumpų pamokymų, pavadinta "Karvė", tačiau apie
šį gyvulį konkrečiai net neužsimenama...
Bet štai įvadinėje suroje, kuri taip ir pavadinta "Sura atskleidus
knygą", sudomina 5-7 pamokymo žodžiai, skirti Alachui: "Vesk
mus tiesiu keliu, keliu tų, kuriems tu suteikei malonę, bet ne
tų, kuriuos užvaldęs pyktis, ir ne tų, kurie paklydę..."
Taigi Koranas iš pat pradžių lyg ir atmeta keršto, pykčio, rūstybės,
atpildo ir paklydimo kelią. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas
tvirtina, kad panašios nuostatos yra ir Šventajame Rašte, tik
Katalikų Bažnyčia atlaidesnė klystantiems negu islamas. Ir kalint
Sibiro kalėjimuose, ir keliaujant Šiaurės Afrikoje sutikti musulmonai
jam pasirodė labai svetingi, nuoširdūs ir visai nepanašūs į tuos,
kurie įtariami įvykdę baisius teroro aktus Amerikoje.
Iškreiptos islamo formos
Kaip ir kiekvienas tikėjimas, islamas
nepakenčia, kai jo dirvoje dygsta svetimos religijos daigai, dažnai
griaunantys maldingumą ir ardantys per tūkstantmečius susiklosčiusių
papročių, tradicijų ir gamtinių dėsningumų pamatus.
Būdami Čečėnijoje, keletą kartų mėgindavome įžiebti diskusiją
apie musulmoniško gyvenimo normas, jų derinimą prie pasaulietiškos
būties, apie Rytų ir Vakarų požiūrį į tikėjimą. Švelniai tariant,
tuomet mes būdavome nesuprasti, ir mums leisdavo pajusti, kad
svečiuose šeimininko kritika gali sukelti rimtą konfliktą.
Beje, šios gyvenimiškos realybės iki šiol nesuprato didieji Rusijos
politikai, pamynę musulmoniškojo gyvenimo normas ne tik "didžiojo
brolio" požiūriu į kitas tautas, bet ir galutinai įžeidę
islamą tiesiogine agresija prieš čečėnus.
Vakarų žiniasklaidoje dažnai pasirodo šias normas ir papročius
smerkiančių publikacijų. Iš tiesų 1996 metais Talibanas, užėmęs
Kabulą ir netrukus užvaldęs 95 procentus Afganistano teritorijos
(prouzbekiški arba prosovietiniai Šiaurės Aljanso būriai buvo
nustumti prie Tadžikistano sienos), suabsoliutino Korano reikalavimus
ir ėmė juos be išimčių taikyti šalies valdyme.
Afganai, išsižadantys islamo arba kviečiantys musulmonus atsiversti
į kitą tikėjimą, buvo naikinami čia pat. Jau penkerius metus Afganistane
draudžiami pasaulietinio gyvenimo atributai - muzika (išskyrus
religinė), muzikos instrumentai, jeigu jų nereikia pritarti religinei
melodijai, televizija, vaizdajuostės, viešos pirtys, knygynai,
prekiaujantys raštais apie kitas religijas, daugybė apribojimų
moterims ir t.t.
Talibų posūkis į dogmatinį Korano pritaikymą pastebėtas tik pastaraisiais
metais, kai į Afganistaną prieglaudos atvyko garsusis Osama bin
Ladenas ir jo pasekėjai. Po keleto teroro aktų JAV pradėjo persekioti
iš Saudo Arabijos, Jemeno ir Sudano už kurstymą išvytą 44 metų
O. bin Ladeną, ir Talibanas, siekdamas apsisaugoti nuo nepageidautinų
jų bendraminčio "medžiotojų", įvedė dar griežtesnį valdymą,
pagrįstą fundamentalizmo dogmomis.
Šiaip jau talibai (arabų-farsi kalba reiškia "studentai",
"besimokantys") pagal tikėjimą daugiausiai yra sunitų
pakraipos, o jų papročiai netgi yra švelnesni negu, sakykime,
šiitų, daugiausiai gyvenančių Irane. Per Sovietų Sąjungos dešimtmetį
karą Afganistane daugybė tokių "studentų" emigravo į
Pakistaną, čia susiliejo su islamo fundamentalistais, kurių vadavietės
nuo seno buvo Pešavare ir Kašmyre. Jaunieji talibai, kuriems dabar
eina penktoji dešimtis, lankė konservatyvias musulmoniškas mokyklas,
įsikūrusias pabėgėlių stovyklose. Pavyzdžiui, Deobando mokykloje,
pavadintoje pagal vieno Indijos miesto vardą, yra įvestos ypač
griežtos taisyklės, o pabėgėlius čia auklėja tikri islamo fanatikai,
už savo mokinių išlaikymą ir mokymą reikalaujantys ginti tikėjimą
visais įmanomais būdais.
Emigracijoje Talibano judėjimas kaip politinė jėga susiformavo
1994 metais. Dar po dvejų metų jų dvasinis vadovas mula Mochamadas
Omaras pašaukė "studentus" " įtvirtinti žemėje
Alacho įstatymus ir paaukoti viską kovoje prieš kitatikius".
Sugražinę 25 milijonus afganų į niūriausius islamiškojo dogmatizmo
laikus, talibai, kaip kažkada Irano dvasiniai vadovai, manė išsaugosią
savo musulmoniškąjį savitumą nuo kito pasaulio įtakos, ypač krikščionybės
poveikio.
Tačiau priemones tokiam savęs izoliavimui talibai pasirinko nemokšiškas,
viduramžiškas. Visai neseniai Afganistane tebuvo apie pusantro
tūkstančio krikščionių. Šalyje, kur yra 48 tūkstančiai mečečių,
iki 1970-ųjų veikė vienintelė bažnyčia Kabule. Po kelerių metų
ji buvo sulyginta su žeme. Beje, kaip ir induistų, sikhų bei budistų
šventyklos. Šiemet pavasarį, talibai susprogdino visas Budos statulas,
nes ir Mahometas, kai įtvirtino savo religiją, iš Mekos pašalino
visus stabus. Turbūt ne viename šventraštyje sakoma: "Neturėk
kitų Dievų, tik mane vieną..." Musulmonai šią Korano vietą,
matyt, suprato paraidžiui.
Ir apskritai, kaip tvirtina Pakistano islamo universiteto profesorius
Anisas Achmedas, daugeliu atveju kraštutinių veiksmų imamasi,
kai neteisingai interpretuojamas Koranas, kai gyvenimo dėsningumai
suvokiami pažodžiui. Tuomet atsiranda pavojingas ekstremizmas,
tvirtina profesorius.
Kova už išlikimą
Ar ne šiuo keliu į pasaulį atkeliavo
terorizmas?
Ekstremizmas, fanatizmas ir terorizmas - štai tie trys "izmai",
kurie, tarsi suverti ant vienos virvutės, sudaro baisų junginį,
lyg sprogstamąjį mišinį, prisodrintą beprotybės, paniekos artimam,
neapykantos visam pasauliui.
Tokios nuostatos svetimos bet kuriam šventraščiui. Tiesa, Korane
sunku surasti konkrečią surą ar pamokymą, kuris tiesiogine prasme
skelbtų meilę artimam, keršto atsisakymą ar įprasmintų tokius
Dešimt Dievo įsakymų, kokius glaustai ir tiksliai sukoncentravo
krikščioniškasis Šventasis Raštas.
Užtat beveik kiekviena suros eilutė Korane baigiama Alacho pašlovinimu,
koks jis širdingas ir gailestingas. Žinoma, nusidėjėliams ir ypač
sąmoningai laužantiems Pranašo pamokymus, taip pat vadinamiesiems
"daugiadieviams" (išpažįstantiems daug dievų kaip stabų)
jis negailestingas.
Teigiama, kad Korane išdėstytas musulmoniškojo gyvenimo normas
labai veikė arabų būties ir gamtos sąlygos. Daugumos islamo šalių
žemės - skurdžios, vien pustomas smėlis ar uolėti kalnai. Kova
už būvį ten ypač nuožmi. Norėdami išlikti musulmonai turėjo įnirtingai
kautis tarpusavyje, tarp genčių, teipų (giminių), religinių bendruomenių.
Ši tūkstantmečių kova sąlygojo mums sunkiai suprantamą lyčių priešpriešą,
turtinę diskriminaciją, griežtą požiūrį į kitatikius ir priešus.
Visa tai persmelkė islamo religiją, ir Korane pamažu išnyko besąlygiško
krikščioniškojo atlaidumo, pakantumo, net prisitaikėliškumo normos.
Žinoma, tai - ne pateisinimas, o tuo labiau nei mes, nei niekas
kitas neturi teisės teisti ar vertinti iš aukšto kitą tautą, kitą
tikėjimą, jo Šventąjį Raštą.
Islamas, subjaurotas politikos
Naujajame civilizacijos amžiuje visas
pasaulio religijas tarsi "atskiedė" politika. Pavojingas
politikos ir tikėjimo mišinys nustelbė geruosius žmogaus pradus,
įprasmintus natūralioje tikinčiojo prigimtyje. Kova dėl valdžios,
dėl turto, dėl statuso visuomenėje, pagaliau dėl grupinių, šeimyninių
ir kitokių interesų sujaukė tiek krikščionio, tiek musulmono vidinę
harmoniją ir atstūmė jį nuo Dievo, kokiu vardu jis būtų bepavadintas...
Pats O. bin Ladenas, kaip rašoma, kilęs iš gausios dievobaimingos
šeimos Saudo Arabijoje. Tačiau palaipsniui jis nutolo nuo iš tėvo
paveldėto statybų verslo ir Saudo Arabijoje, Jemene, Sudane įsivėlė
į politiką. Per ją jam buvo atimta pilietybė, ir būsimasis teroristas
buvo išprašytas iš šių šalių.
Susidėjęs su radikaliaisiais islamo pasekėjais, 44 metų O. bin
Ladenas rado prieglobstį pas savo šeimininką mulą Mochamadą Omarą,
dar vadinamą "emyru ul muminimu" (tikinčiųjų valdovu).
Galbūt Talibanui buvo reikalingi tik O. bin Ladeno iš tėvo paveldėti
pinigai - apie 300 mln. dolerių, iš kurių, kaip tvirtina spauda,
per penkerius talibų rėmimo metus jam teliko kokia 50 milijonų.
Vakarų propaganda tvirtina, kad jie buvo panaudoti teroro aktams
prieš vakariečius rengti. Gal ir taip. Bet gyvenime dažniausiai
būna ne tik juoda ir balta. Paprastai vienas veiksmas būna kito
pasekmė, kaip ir, jeigu prisiminsime fizikos dėsnius, veiksmas
dažniausiai lygus atoveiksmiui.
Išvertus į politinę kalbą, tai reikštų, kad teroro aktai JAV turi
savas priežastis. Politikos ekspertai nuo pat rugsėjo 11-osios
ir - kas įdomu - dar prieš ją vieningai tvirtino, kad Amerikos
užsienio politika yra nesubalansuota. Turimas omeny, ko gero,
nuo pat Antrojo pasaulinio karo įsišaknijęs Vašingtono požiūris
į vadinamąsias "brandžias" Vakarų valstybes ir "trečiąjį
pasaulį". Iš pastarojo JAV tarsi išskiria arabų pasaulį,
kurį daugiausia sudaro musulmonai. Tai štai Amerika nuo seno jo
atžvilgiu naudoja vadinamąjį "meduolio ir botago" principą:
jeigu arabai bus nuolankūs ir taikūs, maitins ją nafta, leis kurtis
karinėms bazėms, tai JAV netgi padės joms vystytis (kreditais,
įvairiomis programomis, humanitarine ir kitokia pagalba). Nuo
seno Amerikos "satelitėmis" vadinama Saudo Arabija,
Jordanija, kai kurios mažosios regiono valstybės. O kitos (Iranas,
Irakas, Pakistanas ir t.t.) yra įrašytos į vadinamųjų "atstumtųjų"
šalių sąrašą. JAV jos "nepatogios", nes vienu ar kitu
atveju pasipriešina Vašingtono politikai regione.
Daugelį arabų valstybių piktina atvirai Amerikos naudai lobistinė
Izraelio politika. Tel Avivas yra istoriškai motyvuotas arabų
priešas, ir Vašingtonas jį išnaudoja kaip Trojos arklį arabų pasaulyje,
pirmiausia jau daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsusiame palestiniečių
ir žydų konflikte. Žinoma, pirmuoju smuiku šioje diskriminacinėje
politikoje griežia žydų lobistai Amerikos Kongrese. Jie ir palaiko
įtampą Artimuosiuose Rytuose, dėl ko radikaliosios arabų jėgos
nenutraukia pasipriešinimo.
Dažniausiai ši kova pasireiškia visa naikinančiomis teroro grimasomis.
Bet ar negalime paklausti: negi dėl tokios situacijos kaltas vien
islamas, tapatinamas su terorizmu? Žinoma, ne. Neteisinant teroro
organizatorių, reikia pasakyti aiškiai: Vakarai dažniausiai išprovokuoja
neapykantą sau, lygiai kaip savo nesubalansuotais ekonominės politikos
veiksmais jie kelia antiglobalistų įtūžį. Ciniška teigti, bet,
jeigu sektume tokia išvada, tai ir tragedijos Niujorke bei Vašingtone
yra tokios politikos padarinys.
* * *
Vadinasi, nei Koranas, nei koks kitas
šventraštis neturi nieko bendra su šiuolaikinių pasaulio viešpačių
užgaidomis. Tikėjimo iškraipymai gali atnešti žmonijai dar didesnių
nelaimių. O kai kurie pranašautojai tvirtina, kad šio amžiaus
pradžios apokalipsės gresia visos civilizacijos pražūtimi. Jeigu,
žinoma, visų tikėjimų žmonės sėdės sudėję rankas...
Česlovas IŠKAUSKAS
© 2001 "XXI amžius"
