XXI amžius

Vyskupų kalėdiniai sveikinimai

Tenušvinta vilties žvaigždė

"Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!"
Ps...79

Kalėdų varpai. Bažnyčios liturgija ir žmonijos lūkestis kviečia mus iš naujo atpažinti Bet-liejuje gimusio Kūdikio-Dievo veide atskleistą mūsų istorijos prasmę. Jo gimimas sujungė laiką ir amžinybę, Dievą ir žmogų.
Ėdžiose gulinčiame Naujagimyje mes sveikiname Dievą, kuris panorėjo turėti žmogaus veido bruožus. Viso pasaulio istorija nukreipta į šio dieviškojo Kūdikio Veidą, kad grąžintų viltį kiekvienam pasaulyje gyvenančiam žmogui.
Nuodėmė vis dar bjauroja žmonijos veidą: mušami ir paliekami vaikai, prievartaujamos moterys, skriaudžiami seni ir paliegę žmonės, skubama sutrumpinti jų gyvenimą, smurtas ir karai daugelyje planetos kampelių. Tačiau kad ir kokios tirštos būtų sutemos, stipresnė yra viltis, jog nugalės Gėris ir Šviesa, sužibusi Betliejaus naktyje.
Yra daug gėrio ir Lietuvos žemėje. Vyrai ir moterys, vaikai ir jaunimas, kasdien gyvenantys tikėjimu, savo darbu, savo pasišventimu šeimai bei visuomenės gerovei. Viltimi suspindi pastangos žmonių, kurie, darbuodamiesi viešosios veiklos srityje, siekia, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, kurie atsigręžia į vargo ir moralinio nuosmukio palaužtus žmones.
Nesvarbu, kokioje socialinėje ir visuomeninėje padėtyje bebūtume, šiandien kiekvienam skirta džiugi Kalėdų naujiena: "Žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms" (plg. Lk 2,14).
Įsižiūrėkime į Dievo Veidą ant Marijos rankų. Jis yra mūsų vilties pagrindas! Apaštalas Paulius mums primena: "Kas buvo sena - praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5, 17).
Tesutirpsta nesantaikos, baimės, nevilties pamėklės, tegimsta širdyje viltis, kuri, Dievo Veido nušviesta, atveria galimybę kurti naują žmogų. Žmogų, kuris gerbtų kiekvieną žmogų, ypač mažą ir silpną, žmogų, kuris ištiestų pagalbos ranką stokojantiems, žmogų, kuris kurtų taiką ir ramybę.
Tebus šios Kalėdos pažymėtos vilties žvaigžde, kuri padės mums atpažinti Dievo Veidą.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS,
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kas mato mane, mato Tėvą

Kalėdinis sveikinimas lietuviams katalikams užsienyje

Visais laikais ir įvairiais būdais žmonės siekė užsitikrinti Dievo palankumą ir globą, kartais net aukodami savo vaikus stabams.
Senojo Testamento izraelitai, mūsų krikščioniškojo - monoteistinio tikėjimo protėviai - aukojo garbinimo ir permaldavimo aukas, atidžiai stebėdami, kaip nematomas Dievas reaguoja į jų gyvenimo elgesį. Kartais jie matė Dievą piktą ir kerštingą, kartais - patenkintą ir žygiuojantį jų kariuomenės priešakyje.
Su Jėzaus gimimu Dievo meilė žmogui tapo visiškai apreikšta. Betliejaus Kūdikyje Dievas įrodė, kad Jis turi žmogišką širdį ir žmogišką šypsnį. Įsikūnijęs Dievas vaikščiojo žemėje pavargusiomis kojomis, gydė ligonius, verkė prie draugo Lozoriaus kapo, prakaitavo krauju artėjančios kančios akivaizdoje.
Po pirmųjų Kalėdų žmonijai nebėra reikalo įsivaizduoti, kaip Dievas atrodytų žmogiškame kūne. Į apaštalo Pilypo prašymą: "Viešpatie, parodyk Tėvą", Jėzus atsakė: "Jau tiek laiko esu su jumis ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą" (Jn 14,8-9).
Modernus mūsų dienų žmogus yra ne mažiau reikalingas užsitikinimo, kad Dievas jį myli ir juo rūpinasi. Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke ne vien Amerika, bet, atrodo, visas pasaulis suklupo maldai, siekdamas užsitikrinti Dievo palankumą ir globą. Net prieš bet kokį ryšį su religija viešajame gyvenime kovoję Amerikos sekuliaristai (American Civil Liberties Union) tyliai priėmė mokyklų klasėse ir valstybinėse įstaigose iškabintą tautos maldą "Dieve, laimink Ameriką".
Dievas visuomet rūpinasi žmogumi ir įvairiais būdais - palaima iš pačių žmonių netvarkingo gyvenimo ateinančiom nelaimėm - rodo tėvišką meilę savo vaikams. "Argi gali motina užmiršti savo pagimdytą kūdikį? - klausia Dievas pranašo Izaijo lūpomis. - Bet jeigu ir ji tavęs atsižadėtų, aš tavęs neužmiršiu."
Įsikūnijimo paslaptimi Dievas įrodė savo besąlyginę meilę žmogui ir nurodė, kaip mes privalome mylėti vienas kitą.
Paskutinėje vakarienėje Jėzus meldė Tėvą: "Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiu... Pašventink juos tiesa!.. kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip ir mane mylėjai" (Jn 17,17-23).
Betliejaus prakartėlė ir šv. Mišiose priimta šv. Komunija tepadeda mums pilniau išgyventi Dievo meilę ir ja dalytis su kiekvienu žmogumi.
Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo palaimintų Naujųjų 2002 metų!

Vyskupas Paulius A.BALTAKIS, OFM

Būkime geresni ir šventesni

kalėdinis sveikinimas Šiaulių vyskupijos kunigams ir tikintiesiems

Tik prieš metus baigėme minėti didįjį 2000 metų krikščionybės jubiliejų. Džiaugėmės surengtais minėjimais, tikėjomės, jog Dievo malonės atgaivintos širdys nuoširdžiau įsijaus į dieviškas paslaptis. Naujuosius metus žmonės pasitiko džiaugsmo šūksniais, ir aplinkui girdėjome viltingas kalbas, jog ateinantis XXI amžius bus šviesesnis ir teisingesnis.
Pasitikdami šių metų Kalėdas, turime pripažinti, jog pasaulyje neatsirado daugiau supratingumo ir ramybės. Praėję metai - tai kartu teroro, baimės, neapykantos ir tarpusavio kovų metai. Tautos susirėmė tarpusavyje ir netgi toje šalyje, kur į pasaulį atėjo Išganytojas, žmonės niekaip neįstengia gyventi taikoje. Tiesa, mūsų kraštas, atrodo, toli nuo šių įvykių, bet vis dėlto skausmas ir nerimas pasiekia ir mūsų namus. Galbūt kartais ir dėl to žmonės tampa tokie nervingi, nepakantūs savo artimui.
Drįsčiau tvirtinti, jog tokioje situacijoje Kalėdų šventė tampa dar reikalingesnė. Kalbėti šiuo atveju tenka ne apie dovanas, kurių kai kas gal ir neįstengs įpirkti, bet apie pačią šventės esmę: Dievo atėjimą pas savo žmones.
Prieš du tūkstančius metų, aprašydamas Kristaus gimimą, evangelistas pastebėjo: "Jiems nebuvo vietos užeigoje". Tų laikų pasaulis savo Gelbėtoją pasitiko nesvetingai. Didžioji dalis žmonių Jo net nepažino ir neatkreipė dėmesio.
Šiais laikais, atrodytų, mažai beliko tų, kurie nebūtų nieko girdėję apie Kristų. Apie jį primena išpuošti namai, tačiau labai daug žmonių ateinantį savo Išganytoją dabar mieliau pasitiktų taip pat ne sveikinimais, bet veikiau priekaištais.
"Viešpatie, - sakytų žmonės, - ar žinai, jog čia gyvenimas yra sunkus, kad labai sunku išsaugoti žmoniškumą, kad dažną slegia vienatvė, neteisingumas nuodija gyvenimą ir labai sunku išlikti savimi supančioje tamsoje? Draugų išdavystė nepakeliama, kai kurios žaizdos niekuomet neužgyja, kai kuriuos patirtus smūgius prisimename daugelį metų, kai kurie įžeidimai neišsitrina iš atminties, netgi kai labai nuoširdžiai meldžiame tos malonės, o šypsena nenori suspindėti ant lūpų."
Taip nusiskundę, tikriausiai lauktume vieno konkretaus atsakymo, galinčio vienu akies mirksniu išspręsti visas mus slegiančias problemas, trokšdami nusimesti tai, kas yra bloga mūsų aplinkoje.
Gaila, tačiau tokio atsakymo negaliu pažadėti. Išganytojas atėjo į pasaulį tam, kad, gyvendamas kaip žmogus, savo asmenyje atpirktų ir visas pasaulio nelaimes, kad įrodytų, jog ir kančia gali turėti savo prasmę, o laisvė ir išganymas yra glaudžiai susiję su paties žmogaus vidiniu nusistatymu.
Kaip tik todėl, švenčiant Kristaus gimimą, norėčiau priminti, jog Išganytojo atnešta ramybė visų pirma turėtų paliesti paties žmogaus širdį. Būtų beprasmiška triukšmingai reikalauti blogio išnaikinimo pasaulyje ir drauge tą patį blogį toleruoti savo viduje. Ko vertos bus demonstracijos už taiką pasaulyje, jei nesantaikos pragarą kurstysime savo namuose? Nežinau, ar daug kam bus reikalingos pačios ilgiausios maldos, jei būsime pamiršę tarti atleidimo ir meilės žodžius vieni kitiems...
Kalėdų nuotaika visuomet susijusi su dovanomis ir linkėjimais, netgi, atrodytų, labiausiai užkietėjusios širdys laukia kažko gero ir gražaus. Norėčiau iš visos širdies palinkėti visų pirma vidinio atsivertimo. Linkiu, kad pajėgtume surasti tai, kas iš tikrųjų džiugina širdis, kad niekuomet nepamirštumėte, jog Kristus atėjo tam, kad pasaulis būtų geresnis, o tai reiškia - kad kiekvienas mūsų stengtųsi tapti geresniu ir šventesniu.
Norėčiau, kad mano nuoširdžiausius šv. Kalėdų sveikinimus ir viltingus 2002 metų žingsnius lydėtų šie apaštalo Pauliaus žodžiai filipiečiams: "Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, - apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis" (Fil 4,4-9).

Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS

Artinkimės prie džiaugsmo šaltinio

Kalėdinis sveikinimas Panevėžio vyskupijos kunigams ir tikintiesiems

Nuoširdžiai sveikinu jus visus žodžiais, kurie nuaidėjo virš Betliejaus ėdžių šventąją Kalėdų naktį. "Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas" (Lk 2,10). Tai dangaus Tėvo dovana pasauliui ir mums kiekvienam. Ši dovana ateina į varganą žemę, dėl mūsų išganymo tampa žmogumi ir prisiima visus žmogiškos buities epizodus: šaltį, alkį, troškulį, liūdesį, išdavystę, kančią ir pagaliau mirtį, kad net vargingiausiam žmogui suteiktų gyvenimo prasmę, padarytų jį pakeliamą, kad liūdesį pakeistų džiaugsmu.
Šiandien kaip ir prieš 2000 metų vėl skamba šūksniai, kviečiantys džiaugtis: "Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė", ragina psalmininkas (Ps 95), nes pranašo žodžiai tapo tikrove. Ateina Dievas, Nematomasis tampa matomu. Jį reikia mums tikėjimo akimis pažinti ir priimti. Bet ar Jis gali mums suteikti džiaugsmo? Jis - toks mažutis verkiantis kūdikis paprastuose vystykluose, nusviestas į vargą. Vėliau bus atmestas, apkaltintas ir pakeltas ant gėdos medžio. Bet mes girdime raginimą: džiaukitės, šiandien jums gimė Išganytojas.
Iš kur šis optimizmas, kurį skelbia liturginiai Kalėdų šventės tekstai? Juk kai pažvelgiame į šių dienų pasaulį, į jo moralinį veidą, kartais norisi verkti, bet ne džiaugtis. Masinės informacijos priemonės mus retai nudžiugina savo žiniomis. Dažniau mūsų ausis pasiekia žinios apie stichines gamtos nelaimes arba piktos valios žmonių juodus darbus, kurie pareikalauja nekaltų aukų ir žaizdų žmonijos kūne.
Nežiūrint tamsos, mes esame kviečiami džiaugtis, nes Betliejaus prakartėlėje gimęs kūdikis yra Emanuelis, tai yra Dievas su mumis. Dabar mes turime raminantį tikrumą, nes pats Dievas eina kartu su mumis mūsų keliais. Žmogus, atsirėmęs į Dievą, randa džiaugsmą ir ramybę, kurios negali sudrumsti joks piktos valios spaudimas iš šalies, net mirties žingsniai. Mes dabar turime gyvenimo kryptį, kuri duota jau prieš 2000 metų. Kaip suaugusių žvilgsnį šeimoje pavergia naujagimis, taip mūsų žvilgsniui duotas Betliejaus kūdikis: "Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas" (Iz 9,5).
Šis kūdikis mus kviečia šypsotis, gyventi be pykčio ir pavydo, kurti jaukią aplinką pirmiausia savo šeimose, kad niekas nesijaustų skriaudžiamas. Jis kviečia kurti meilės ir džiaugsmo civilizaciją savo gyvenamoje aplinkoje tarnaujant kiekvienam žmogui, kuris reikalingas paramos. Jis kviečia tikėti, kad Dievas yra tarp mūsų, pasaulio ir mūsų istorijoje, nors gyvenimas šią tiesą kartais uždengia ir mums atrodo, kad Dievas pamiršo žemę ir paliko ją. Tačiau taip nėra. Ne Dievas pasitraukia iš pasaulio, kaip kartais mums atrodo, bet žmogus. Kai kada jis ieško stabų, jiems lenkiasi, aukodamas sielos ir kūno sveikatą.
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II dažnai kviečia visus paduoti ranką Kristui. Tik tada žmogus ras džiaugsmą, kai bus apšviestas šventosios Kalėdų nakties spindulių, kai priims Kristaus atneštą ramybę, apie kurią jis kalbėjo savo kančios išvakarėse.
Popiežius Jonas Paulius II kalėdiniame sveikinime, išsakytame prieš devynerius metus, skirtame "Urbi et Orbi" (Miestui ir pasauliui), taip kalbėjo: "Betliejaus naktis - Jo apsigyvenimo tarp žmonių pradžia. Bet mes randame: "Jam nebuvo vietos užeigoje" (Lk 2,8). Praėjus 2000 metų panašiai kartojama: Dieve, pasilik ten vienas, nenusileisk prie kūrinijos, būk Dieve už pasaulio ribų. Palik pasaulį pačiam žmogui, nes Tu jį varžai. Čia negalime mudu gyventi kartu. Ir manoma, kad toks atsakymas yra progreso ir autonomijos ženklas.
Neužsisklęskime savyje Dievo akistatoje. Nekliudykime Jam gyventi kartu su mumis. Tas, kuris šiandien gimė, ateina pas savo nuosavybę, kad atneštų išlaisvinimą ir džiaugsmą. Pasaulis Jam priklauso, o žmogus - labiausiai. Meilė yra Jo vardas. Kas kitas gali žmogų išgelbėti, jei ne visagalė meilė, įsikūnijusi bejėgiame kūdikyje? Priimkite šią meilę, atverkite jai širdis, paklausykite Jo balso pirmiausia jūs, kurie žvanginate ginklais.
Prie prakartėlės, kur Marija ir Juozapas su virpuliu žvelgia į verkiantį kūdikį, mano mintys savaime krypsta į daugybę brolių, kuriems Kalėdos šiemet yra paženklintos baime, liūdesiu ir skausmu. Tarp kitų žemynų kaip nesirūpinti kovų įkarščiu šventojoje žemėje, pašvęstoje dieviško Taikos Kunigaikščio gimimu. Tačiau Tavo meilė, įsikūnijęs Žodi, yra stipresnė už neapykantą, stipresnė už pačią mirtį. Niekas negali Tau sukliudyti ateiti pas mus ir gydyti žaizdas, atsivėrusias žmonijos kūne. Ateik, kad triumfuotų Tavo meilė, kuri neša džiaugsmą".
Ne ateiviai iš kosmoso, ne besikeičiančios santvarkos išvaduos mus iš supančio nerimo, bet tas, kuris gimė Betliejuje, kurį pranašas vadino Taikos Kunigaikščiu. O kur taika ir ramybė, ten viešpatauja džiaugsmas. Mūsų džiaugsmas dar padidėja, nes dabar kiekvienas altorius yra Betliejus, kur Kristus gimsta duonos ir vyno pavidalais.
Sveikindamas jus ir jūsų šeimas Kristaus gimimo šventėje kviečiu visus artintis prie Jo kaip džiaugsmo šaltinio ne tik metinėse šventėse, bet kiekvieną Viešpaties dieną. Eikite prie Kristaus lyg į šaltinį pasisemti gyvojo vandens dvasios troškuliui numalšinti, artinkitės prie Jo tarsi prie židinio pasisemti žarijų tikėjimo karščiui padidinti. Kalėdų džiaugsmas telydi jus į šviesius ir laimingus Naujuosius metus.

Panevėžio vyskupas Juozas PREIKŠAS

Pakvieskime Kristų į savo širdis

Kalėdinis sveikinimo žodis Vilkaviškio vyskupijos kunigams ir tikintiesiems

Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu (Mt 21,9)

Šiais žodžiais susižavėjusios minios sveikino didįjį Mokytoją ir Stebukladarį - Jėzų iš Nazareto. Tai tas pats Kūdikis, kuri tylią naktį gimė skurdžiame Betliejaus tvartelyje. Tada jį sveikino angelų chorai giedodami: "Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!" (Lk 2,14). Jėzus, Dievo Sūnus, atėjo į žemę kaip dangiškojo Tėvo Pasiuntinys, atnešdamas nuostabiausias dovanas - taiką ir ramybę.
Kas iš mūsų nenorėtų gyventi ramiai, netrikdomas jokių negandų? Tai kiekvieno žmogaus svajonė, didysis troškimas, o ne vienam - ir didysis nusivylimas, neradus trokštamos ramybės. Visi suvokiame, kaip būtų gera, jei visos tautos, visi žmonės gyventų santarvėje, vieni kitus gerbtų, vieni kitiems padėtų. Tačiau žemėje nesiliauja žvangėję ginklai, sproginėjusios bombos, liejasi nekaltų žmonių kraujas ir ašaros. Tada sutrikę klausiame: kur ta Kristaus atneštoji taika ir ramybė?
Prisiminkime pirmųjų Kalėdų naktį. Šv. Juozapas beldėsi į Betliejaus gyventojų duris, ieškodamas prieglobsčio ateinančiam dieviškajam Kūdikiui ir jo Švč. Motinai, bet niekas nenorėjo jų priimti. Todėl jiems teko apsistoti gyvulių tvartelyje.
Ar ši istorija nesikartoja šiandien? Išganytojas sako: "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu, jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi" (Apr 3,20). Išganytojas atėjo ne tik prieš du tūkstančius metų. Jis nori ateiti šiandien, dabar, į kiekvieną širdį, kuri jam atsivers ir norės jį priimti. Tuos, kurie atvers jam savo širdis, jis apdovanos ramybe. Kristus žadėjo savo mokiniams: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis" (Jn 14,27).
Kristaus ramybė skiriasi nuo ramybės, pasitenkinimo, kuriuos mums gali suteikti pasisekimas, pripažinimas, įvertinimas. Pasaulio teikiama ramybė, džiaugsmas yra trapūs, trumpalaikiai. Pakanka menkiausio konflikto, nemandagaus žodžio, nepalankaus žvilgsnio, ir ši ramybė, pasitenkinimas subliūkšta kaip muilo burbulas. Ne apie tokią ramybę kalbėjo Kristus. Ne tokią ramybę jis mums žadėjo. Kristaus ramybė - tai Jo paties artumas, kuris teikia jėgų pakelti sunkiausius išbandymus, išsaugoti vidinę pusiausvyrą skaudžiausių sukrėtimų metu. Ši ramybė paremta gyvu tikėjimu, įsitikinimu, kad, nepaisant viso mano silpnumo ir nuodėmingumo, Dievas mane myli. Todėl visada galime pasitikėti Jo meile, kaip kūdikis nedvejodamas pasitiki savo tėvu.
Per didžiulį vandenyną plaukė laivas. Kilo smarki audra. Vėjas mėtė laivą kaip mažą šapelį, grėsmingos bangos ritosi per denį. Išsigandę keleiviai blaškėsi, aimanavo, netekę vilties grąžė rankas. Tik vienas mažas berniukas buvo visiškai ramus. "Vaikeli, ar tu nebijai? Matai, kokia smarki audra", - kažkas paklausė jį. "Nebijau. Mano tėvėlis prie vairo", - atsakė vaikas. Tai buvo laivo kapitono sūnus.
Mes, brangieji, esame dangiškojo Tėvo vaikai. Mūsų gyvenimo vairą savo rankose laiko ne žmogus, bet pats visagalis Dievas, kuris mus be galo myli. Tad ko turėtume bijoti?
Brangieji Kristuje! Su giliu pasitikėjimu ir meile priimkime ateinantį Kristų, pakvieskime Jį į savo širdis ir paprašykime visada su mumis pasilikti. Kalėdų švenčių proga daugelis jūsų atlikote išpažintį, priėmėte šv. Komuniją. Bet Kristus nori jus aplankyti ne tik per didžiąsias šventes. Jis pasiliko Švč. Sakramente, kad galėtų su jumis susitikti kiekvieną sekmadienį ir šventadienį, kai ateisite į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. Jis nori būti jūsų draugu ir nuolat jus lydėti kelyje. Tad pakvieskite Jį visada būti su jumis, o tada jūsų širdyse įsiviešpataus tikrasis džiaugsmas ir ramybė.
Sveikindamas jus, jūsų šeimas ir artimuosius pirmųjų trečiajame tūkstantmetyje Kalėdų proga linkiu glaudžios vienybės su Kristumi ir kviečiu šios vienybės teikiama palaima dalintis su savo šeimų nariais, bendradarbiais, draugais. Telydi mus visus žemiškoje kelionėje Mergelė Motina Marija, kuri mums padovanojo Išganytoją ir kartu su savo dieviškuoju Sūnumi trokšta mūsų išganymo.

Vilkaviškio vyskupas Juozas ŽEMAITIS, MIC

Pakelkime širdis į Dievą

Kalėdinis laiškas Telšių vyskupijos kunigams ir tikintiesiems

"Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms" (Lk 2,14) - tokia nuostabi angelų giesmė skamba šiandien visų širdyse. Jėzaus gimimo šventėje - Kalėdose - visi linki ramybės, taikos ir laimės. Šiandien linkėjimais, rodos, susivienija visas pasaulis. Apie taiką kalba politikai, veikėjai, tarnautojai, valdininkai, parlamentarai, profsąjungų darbuotojai, net sportininkai. Bet jie visi savo linkėjimus remia antrąja angelų giesmės dalimi. Jie remiasi tik geros valios žmonėmis. Ir taip nepasiekia jokios taikos - pasaulyje niekada nesiliauja karai ir neramumai. Angelų giesmė šiandien primena, jog taika ir Dievo garbinimas - neatskiriami dalykai. Taika ir ramybė neįmanoma be Dievo garbinimo.
Rašytojas Kurt Marti sako, kad šiandien Dievo gimimo riksmas sudaužo mūsų stabus - dievaičius. Jis mus kviečia nepasitikėti vien žeme, savo jėgomis, valdžia, pinigais, sėkme, bet kasdien pakelti širdis į Dievą, kas sekmadienį atiduoti Jam garbę. Tik tada sugebėsime sukurti žemėje ramybę ir taiką.
Prancūzų rašytojas E. Hello pastebi: jei mūsų paklaustų, ko reikia, kad žmogus nemirtų iš bado, kiekvienas atsakytume: "Duonos!" Bet tikroji išmintis sako: "Ne! Ne duonos, bet saulės reikia, nes be jos, be šviesos nebus nei javų, nei duonos".
Taip, mums labiausiai reikia šviesos, dvasinės šviesos, tikėjimo šviesos, Dievo šviesos, kad žemėje įsigalėtų teisybė, kad dvasia nemirtų. Deja, šiandien tiek matome apmirusios dvasios žmonių, nužmogėjusių… Ir kas jiems atneš šviesos? Siaubingai trūksta šviesos nešėjų: kunigų, vienuolių, idealistų ir patriotų mokytojų.
Tad iš visos širdies kviečiame visus: tegu ateinantys metai bus maldų už pašaukimus metai, kad Dievas daugiau pašauktų šviesos darbininkų. Juk Jis pats, matydamas, kokie suvargę žmonės, lyg avys be piemens, sako: "Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mt 9,37-38). Nuolat pakelkime širdis maldai. Ir patys būkime šviesos žmonės, plėskime Dievo karalystę apaštalaudami, kviesdami visus į tikėjimą, ragindami niekada neapleisti sekmadienio Mišių, kasdienės maldos. Maldaukime Kalėdų Kristų giesmės žodžiais:

Ateik, šviesos Karaliau Kristau,
atnešk palaimos ir taikos laikus,
iš vargo ir klaidų padėk išbristi,
išpuošk tiesa ir meile mūsų takus!
Palaimink Lietuvą, mūsų brangią šalį,
palūžusią po nuodėmių našta.
Tik Tavo meilę mus pakelti gali.
Tavęs, o Kristau, ilgis mūsų tauta!

Telšių vyskupas Antanas VAIČIUS

Vyskupas augziliaras Jonas KAUNECKAS

Amžinasis ateina dalintis

Kalėdinis sveikinimas Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems

Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (...) štai jums ženklas: rasite Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose (Lk 2,12-14).

Krikščionys kasmet su iškilme ir džiaugsmu švenčia Dievo įsijungimą į žmonijos istoriją. Kalėdos yra Jėzaus gimimo - Dievo Sūnaus tapimo žmogumi - šventė.
Bažnyčios liturgija tarp kitų Kristaus žemiškojo gyvenimo paslapčių ryškiausiai pabrėžia Kalėdų ir Velykų slėpinius. Šiuose dviejuose slėpiniuose telpa visas krikščioniškojo tikėjimo išpažinimas. Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje - moko mus didysis Katalikų Bažnyčios Katekizmas.
Kaip mes išgyvensime šias paslaptis? Gimimu džiaugiamės, jį švenčiame! Nenuostabu, kad Kalėdų šventėse mus lydi giesmės ir muzika. Kasmet iš naujo nustembame, kasmet iš naujo padrąsiname save ir vieni kitus, nes Įsikūnijimo paslaptis - dieviškasis Kūdikis - prakartėlės ėdžiose vėl iš naujo prašnekina mus gaiviu ir jaukiu gerumu. Kalėdas švęsti smagu, nes Amžinasis ateina dalintis su žmogumi jo laikinu trapumu ir amžinu likimu.
Visgi mūsų amžių slegia nerimas, o mūsų protą ir širdį aitrina daug pertvarų ir lūžių. Nerimas turi savo istoriją. Ano meto žmogus, kurį aprašo ankstyvųjų viduramžių rašytojai, buvo tikresnis dėl savęs ir savo vietos pasaulyje. Visata jam atrodė tvirta ir nepajudinama: Dievas - neabejotinai danguje, Piktasis - uždarytas pragare, o žmogus - plokščioje žemėje. Tada žmogus tikėjo, kad Dievas jį lydi malone, o Piktasis gundo vilione. Jo tikėjime taip ryškiai, kaip šiandien, nesireiškė nei nerimas, nei abejonė.
Tačiau bėgant metams, žmogų sukrėtė įvairūs ir netikėti lūžiai: plėtėsi žmogaus žemiškasis pažinimas, beribės visatos atradimas, galiausiai, moralinių ir tikybinių vertybių įvairovė ir pasiūla. Šie lūžiai suteikė ne tik naujas galimybes ir įvairovę, bet ir pasėjo žmoguje nerimą, abejones ir baimę.
Šiuos išgyvenimus patiriame ir šiandien. Kiek daug naujų galimybių atsiveria kiekvienam iš mūsų. Tiesiog kiekvieną dieną sutinkame gausybę pasiūlymų ir klausimų: ką pasirinkti?
Pasirinkime Betliejaus Kūdikį! Kalėdų slėpinys, kaip pastebime šiandien, byloja mūsų ir žmonijos ilgesį: ilgimasi sveikos ir tyros prigimties, kurią įkūnijo nekaltoji Mergelė Marija. Ilgimasi tikrojo motiniškumo, globos, brandumo bei gerumo. Dar daugiau - Kalėdos mums kalba, jog mūsų ilgesį išgirdo ir į jį atsiliepė pats Dievas, prisiimdamas mūsų trapią žmogišką prigimtį. Šią tiesą paliudija Šventasis Raštas. Jono evangelijoje skaitome: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16). Kaip tik šią tikrąją viltį ir džiaugsmą, jog esme atpirkti - priimti, mylimi - šiandien mums liudija Jėzus Betliejuje. Jame atrasime ir daugelį atsakymų į klausimus, kurie mus lydi žemiškojo gyvenimo kelyje.
Lankydamasis Lietuvoje 1993 metais Popiežius Jonas Paulius II ragino mus: Liudykite Kristų. Taip pat ir savo apaštališkajame laiške Trečiajam tūkstantmečiui prasidedant visus geros valios žmones jis kviečia artintis prie Kristaus, kuris, šv.apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius (plg. Žyd 13,8). Kristus išties yra išeities taškas visiems žmonėms, atsakas į visus svarbiausius mūsų gyvenimo klausimus. Jis pats nuolat primena: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10).
Kalėdų šventės ramybė, anuomet aplankiusi mus iš dangaus, telydi ir šiandien kiekvieną iš mūsų. Švenčiantiems Kristaus gimimą meldžiu Dievo palaimos. Jo atneštas džiaugsmas telydi jus, jūsų artimuosius ir visą mūsų kraštą - visus geros valios žmones.
Džiugių šventų Kalėdų!

Kaišiadorių vyskupas Juozapas MATULAITIS