Neišvengiamumas
1926 m. gruodžio 17 d. perversmo 75-osios metinės
Šiomis dienomis, prisimenant
1926 metų gruodžio perversmo 75-ąsias metines, neokomunistų politologai
ėmė perrašinėti Lietuvos istoriją. Teigiama, kad tikroji demokratija
Lietuvoje atsirado tik po 1926 metų pavasarį kairiųjų laimėtų
Seimo rinkimų, o anksčiau valdę krikščionys demokratai netgi "uzurpavę"
valdžią. Kaip didžiausi kairiųjų demokratiniai laimėjimai skelbiami
Katalikų Bažnyčios įtakos slopinimas, kariuomenės sumažininimas
perpus ir bandymas visiškai sunaikinti valstybės saugumo instituciją
- saugumo policiją. Neokomunistų veikėjai teigė, kad tuometiniai
komunistai nerengė jokio perversmo. Tačiau niekaip negalima paneigti,
kad tokiomis ir kitomis panašiomis priemonėmis nebuvo suteikta
galimybė rengti komunistinį, iš Rusijos skatinamą, perversmą.
Be to, yra nepaneigiamų duomenų, jog komunistai tą perversmą tikrai
rengė, o tuometiniai jų lyderiai Josifas Greifenbergeris ir Rafailas
Čiornas (ir dabar kai kurių istorikų kažkodėl vadinamas Rapolu
Čarnu) apie tai atvirai kalbėjo. Niekas taip pat nepaneigė žinių,
jog tuometinė Kremliaus valdžia, nusprendusi, kad "revoliucinė
situacija" Lietuvoje dar nepribrendo, išdavė gruodžio 17
dienos perversmo organizatorius, vadinamuosius keturis komunarus,
kaip komunistinio maišto organizatorius.
Kairiesiems - socialdemokratams ir
valstiečiams liaudininkams laimėjus 1926 metų Trečiojo Seimo rinkimus,
po ilgų ir sunkių derybų šiaip taip pasisekė sulipdyti koalicinę
adv. M.Šleževičiaus vyriausybę. Po laimėtų rinkimų nereikėjo ilgai
laukti komunistinių jėgų nepaprasto suaktyvėjimo. M.Šleževičiaus
vyriausybė buvo patvirtinta 1926 m. birželio 14 d., o jos sudarymo
išvakarėse - birželio 13-ąją - komunistų sukurstyta minia, kurioje
buvo daugiausia kitataučių, susirinko prie Kauno sunkiųjų darbų
kalėjimo, reikalaudama paleisti komunistus, o vėliau patraukė
Kauno gatvėmis, užgauliodama praeivius, ypač karininkus. Minia,
nešina raudonomis vėliavomis ir rusiškai dainuodama "Internacionalą",
reikalavo, kad praeiviai nusiimtų kepures, o vienas iš demonstrantų
net numušė kepurę senam, pasižymėjusiam Lietuvos patriotui generolui
J.Bulotai. Pagal galiojančius įstatymus demonstracija buvo nelegali,
tačiau nei prezidentas dr.K.Grinius, nei premjeras nieko nedarė,
kad sutrukdytų šioms riaušėms.
Praėjus vos trims dienoms po kairiųjų vyriausybės sudarymo, buvo
atšaukta karo padėtis, arba, pasak prezidento K.Griniaus, buvo
atstatytos žodžio, sąžinės ir spaudos laisvės. Liepos 14-ąją buvo
priimtas amnestijos įstatymas, kuriuo remiantis iš kalėjimo buvo
paleisti aršiausi komunistai ir net prolenkiški veikėjai. Tuo
pasinaudodami komunistai, Maskvos kurstomi ir už jos pinigus,
masiškai kūrė vadinamąsias profsąjungas, organizavo streikus,
netgi daužė įmonių mašinas ir įrengimus.
Žodžiu, Lietuvoje vis didėjo chaosas, aiškėjo "proletarinės
revoliucijos" požymiai. Štai ką 1926-ųjų rugpjūtį rašė Lietuvos
kompartijos centro komiteto organas "Tiesa": "Vienintelis
būdas reakcijai Lietuvoje sužlugdyti - panaikinti visus klerikalų
lizdus, tuojau pavartoti griežtas priemones prieš fašistus, nuodugniai
išvalyti kariuomenę ir visas valstybines įstaigas nuo klerikaliniai-fašistinio
elemento". Buvo akivaizdu, kad komunistai rengiasi pašalinti
visus Lietuvos patriotus iš valdžios įstaigų ir kariuomenės. Ir
jiems sekėsi. Iš tarnybos kariuomenėje buvo atleisti generolas
Ladyga, pulkininkas V.Grigaliūnas-Glovackis. Seimo socialdemokratų
frakcijos atstovas J.Plečkaitis, vėliau tapęs Lenkijos agentu
ir 1927 metais bandęs sukelti maištą, reikalavo, kad Kauno Šančių
kareivinės būtų atiduotos bedarbiams. Prie visų kareivinių buvo
mėtomas komunistų laikraštėlis "Kareivių tiesa" ir kita
komunistinė literatūra. O 1926-ųjų vasarą švietimo ministras V.Čepinskis
leido įsikurti 75 naujoms lenkų mokykloms. Tai nepaprastai sujaudino
Lietuvos visuomenę, ypač studentus. Juk tai buvo padaryta tuo
metu, kai lenkų okupuotame Vilniaus krašte užsimota visiškai panaikinti
lietuviškas mokyklas. Prezidentas K.Grinius buvo labai nepatenkintas,
kad prof.V.Čepinskis tenkina lenkų mažumos užgaidas. Kovodama
su "klerikalizmu", kairioji vyriausybė nepripažino krikščionių
demokratų valdžios 1926-ųjų balandį įsteigtos bažnytinės provincijos,
nenorėjo pripažinti naujai sukurtų vyskupijų ir naujų vyskupų,
sulaikė algas kunigams.
Patriotinių jėgų kantrybės taurę perpildė studentų, visų pirma
- ateitininkų ir neolituanų 1926 m. lapkričio 21 d. suorganizuota
eisena į Kauno karo muziejaus sodelį. Valdžia nedavė leidimo šiai
demonstracijai, todėl ji buvo išvaikyta netgi pasitelkus raitąją
policiją. Lapkričio 26-ąją Seimo krikščionių demokratų fracijos
vadovas kun. M.Krupavičius demaskavo valdžios ir komunistų prasimanymus,
kad lapkričio 21-osios įvykius organizavo fašistai. Kalbėdamas
Seime kun. M.Krupavičius pasakė: "Jeigu jūs pravardžiuojate
tautinį susipratimą, tautinius idealus fašizmu - ta prasme ir
aš fašistas. (...) Socialdemokratai yra ne kas kitas kaip bolševikų
avangardas. Kur socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia
bolševikams kelius. Ir mūsų socialistų valdžia nuo kitų neatsilieka.
Mūsų socialdemokratų frakcijos žmonės, Seimo atstovai iš šios
tribūnos pavadino mūsų karius žmogžudžiais. Mūsų socialdemokratai
ne kartą yra aiškiai pasakę savo pažiūrą į mūsų savanorius ir
mūsų armiją apskritai: jie vadina ją baltagvardiečių armija..."
Kairiųjų vyriausybė, jausdama apie galimą perversmą, gruodžio
11 dieną suėmė atsargos pulkininką V.Grigaliūną-Glovackį ir generalinio
štabo majorą Povilą Plechavičių, nepriklausomybės kovose su bolševikais
kovojusius bebaimius karius. Beje, P.Plechavičius dviem savaitėms
buvo uždarytas daboklėn už tai, kad kariuomenės vadovybės akivaizdoje
skėlė antausį vienam komunistuojančiam karininkui, pareiškusiam,
jog iškabintų Stalino portretą, jeigu tik gautų tokį įsakymą.
Iš tiesų perversmui ir revoliucijai rengėsi bolševikai. Lapkričio
28-ąją LKP centro komiteto narys Josif Greifenberger (kažkodėl
iki šiol vadinamas Juozu) kvietė kovoti su "fašistais"
ne žodžiais, bet veiksmais. Tad argi galėjo nereaguoti į tokius
įžūlius bolševikų veiksmus ne tik kariuomenės atstovai, bet ir
visi patriotai?
Buvęs aviacijos majoras Jonas Pyragius savo atsiminimuose rašė,
jog pirmi pasitarimai būsimo perversmo temomis įvyko jau spalio
16 dieną kun. M.Krupavičiaus bute. Buvo sudarytas penkių asmenų
karininkų komitetas, pirmininkaujant aviacijos vyr. leitenantui
A.Mačiuikai. Sovietų Sąjungos pasiuntinybė, turėjusi didžiulį
savo šnipų tinklą (net kariuomenėje), žinojo apie karininkų rengiamą
perversmą. Apie tai premjerui M.Sleževičiui telefonu pranešė sovietų
pasiuntinys Aleksandrovas gruodžio 16 dieną 23 val. Tačiau M.Sleževičius
nereagavo... Reikėjo gerai išsimiegoti, nes gruodžio 17-ąją turėjo
įvykti prezidento K.Griniaus 60-mečio jubiliejus.
Perversmo vyriausiuoju vadu buvo paskirtas iš daboklės išlaisvintas
majoras P.Plechavičius, Kauno įgulos viršininku - plk.Petruitis,
aviacijos vyr. leitenantas A.Mačiuika, plk. V.Grigaliūnas-Glovackis.
Perversmas visiškai pavyko ir jame nežuvo nė vienas žmogus, nors
buvo baiminamasi, jog gali pasikartoti tų pačių metų gegužės 12-15
dienų įvykiai Lenkijoje, kai, maršalui J.Pilsudskiui įvykdžius
perversmą, žuvo per tūkstantis žmonių.
Beje, perversmo vadovybė vienu pirmųjų nušalino 9-ojo pėstininkų
pulko vadą V.Vitkauską, kuris 1940-aisiais jau atvirai stojo bolševikų
okupantų pusėn.
Apie 1926 m. gruodžio perversmą prirašyta daugybė knygų, jo dalyvių
atsiminimų, vertinimų. Žinomas konstitucinės teisės specialistas
dr.K.Račkauskas paskelbė išsamią studiją, pabrėždamas, jog kraštutinė
seimokratija be pastovios daugumos ir lietuviškųjų partijų nesugebėjimas
sudaryti pastovios daugumos Seimui tapus bejėge fikcija ir sukėlė
perversmą. Kitas tarptautinės teisės žinovas prof.M.Riomeris teisino
po perversmo paskirtą Lietuvos prezidentu A.Smetoną. Pasak M.Riomerio,
A.Smetona buvo žinomas kaip stiprios valdžios šalininkas, neįsivėlęs
į partijų rietenas, tautinės srovės vadovaujanti asmenybė, visą
laiką siekęs tautos vienybės.
Beje, tuo metu ne vien Lietuvą ištiko parlamentinė krizė. Tos
krizės priežasčių visų pirma reikia ieškoti Rusijoje, kurioje
bolševikai, įvedę viską naikinančią diktatūrą, skelbdami klasinę
kovą, skverbėsi į kitų kraštų demokratines santvarkas, sukeldami
chaosą, netvarką ir baimę.
Kodėl krikščionys demokratai, faktiškai rėmę 1926-ųjų gruodžio
perversmą, vėliau tapo opozicija ir net buvo persekiojami, jau
kitas klausimas.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"