Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Aktualijos
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai

Žemę parduosime

Ūkininkas, Kauno rajono savivaldybės administratoriaus pavaduotojas Leonardas DEGLIUS:
Nors dirbu, kaip sakoma, valdišką darbą, tačiau Seredžiaus seniūnijoje (Jurbarko r.) prižiūriu uošvio paliktą 20 hektarų žemės. Pats esu kaimo vaikas, dirbau agronomu, buvau Kauno rajono žemės ūkio valdybos vyr.agronomas, viršininkas. Ir dabar nuolat sukuosi tarp kaimo žmonių, žemdirbių, tad visi jų reikalai, rūpesčiai man - kaip ant delno. Pasikalbu su jais ir apie žemės pardavimą užsieniečiams. Išgirstu vienokių ir kitokių nuomonių. Norėčiau pasakyti ir savą.
Iškart ir vienareikšmiai pasakau, kad žemę užsieniečiams, tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, mes parduosime. Kito kelio nėra ir negali būti, tokia tvarka gyvuoja visame pasaulyje. Kai kada tenka išgirsti, kad atėję vokiečiai, amerikonai ar švedai esą nusipirks beveik pusę Lietuvos ir mus pavers kumečiais, juodnugariais ar dar kažkuo. Taip mes pirmiausia nuvertiname savo šalies kaimo žmogų, lyg jis būtų pastumdėlis. Su tuo jokiais būdais nenorėčiau sutikti. Šnekama, kad mūsų kaimas baigia prasigerti, bet tai irgi netiesa. Kaime gyvena labai daug darbščių, sąžiningų žmonių - į juos kreipkime savo žvilgsnius. Ne vienas mūsų ūkininkas, tiek Kauno rajone, tiek kitur, gauna gausius javų, daržovių, kitų kultūrų derlius, iš karvutės primelžia po penkis šešis tūkstančius kilogramų pieno per metus. Ne vienas mūsų ūkinininkas nušluostytų nosį turtingiems užsienio fermeriams, kurie atvyksta pas mus mokyti ūkininkauti. Neseniai teko lankytis Prancūzijoje, buvoti kelių ūkininkų prižiūrimose gyvulių fermose. Per mėšlo krūvas vos galėjome praeiti, stebėjomės nešvaria melžimo įranga. Jokiais būdais nenoriu sumenkinti ar pažeminti prancūzų žemdirbių, gal mes tik atsitiktinai patekome pas ne itin pavyzdingą fermerį, pagaliau tai jų reikalas. Tik noriu pasakyti, kad mūsų kaimo žmogus moka tvarkytis ir nebus priklausomas nei nuo užsieniečių, nei nuo mūsiškių apsukruolių. Nemanau, kad mūsų kaimietis ar kaime turintis žemės miestietis išparceliuos žemę pusvelčiui. Gal bus ir tokių, bet nereikėtų jų matu matuoti visų mūsų kaimo žmonių. Ir čia gyvuos rinkos dėsniai - mūsiškis parduos žemę užsieniečiams ar kitiems, kurie daugiau mokės. Pagaliau ir užsienietis nepuls aklai pirkti žemės. Žemė turi duoti naudos - tai tvirta, neginčijama taisyklė. Gali būti ir taip, kad nusipirkęs žemės užsienietis po kokių penkiolikos ar dvidešimties metų ją parduos kam nors dešimteriopai brangiau. Gal, nelaukdamas nė tiek, ją išnuomos. Bet juk tai daryti niekas nedraudžia ir dabartiniams žemės savininkams, ateityje - jų vaikams.
Daug baimės yra dėl nuomojamų žemių. Ar jų brangiau iš tų žemių savininkų nenupirks užsieniečiai? Čia gal iš tikrųjų reikėtų kokių nors vadinamųjų saugiklių, kad mūsų ūkininkai galėtų sustiprėti ir tas nuomojamas žemes nusipirkti. Mano manymu, derėtų daug ką gerai apsvarstyti, o ne vadovautis emocijomis.
Pasaulyje, kaip jau sakiau, daug kur pardavinėjama žemė užsieniečiams ir negirdėjau, kad kuri nors tauta dėl to būtų patekusi į vergiją. Pavyzdžiui, nugriovus Berlyno sieną, susivienijus Vokietijai, irgi buvo iškilę keblumų, dvejonių dėl žemės pardavimo vokiečiams vakariečiams, bet šiandien tai jau praeityje. Tiesa, dvi buvusios Vokietijos - viena tauta, tačiau ten, kur sueina piniginiai interesai, ne tik tautiečiai, bet ir patys artimiausi giminės nesutaria. Tą nesantarvę, kitus keblumus galima įveikti kalbant ir apie žemės pardavimą užsieniečiams.

Reikia pasirinkimo laisvės

Žemės ūkio inžinierius Česlovas KLANGAUSKAS
Kaip matau, didelis sujudimas mūsų kaime (taip pat ir miestuose) kilo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Esama vienokių ir kitokių nuomonių. Vieni sako, kad parduoti be jokių suvaržymų ir apribojimų, kiti, kad visai neparduoti, treti, kad parduoti taikant kai kuriuos saugiklius, apribojimus. Ypač kai kurie mūsų tautiečiai sunerimę, kad, įsigiję žemės, užsieniečiai pavers lietuvius kone vergais, išnaudos. Norėčiau pateikti nedidelį pavyzdį. Štai Kaune veikia užsieniečių valdoma stambi konditerijos įmonė. Joje - nauji, labai našūs įrengimai, pavyzdinga tvarka, drausmė, žmonės gerai uždirba. Žinoma, įmonė - tai ne žemė, kuri duos naudos tik po kelerių metų atkaklaus darbo. Manyčiau, kad derėtų pagalvoti apie principus - ar bus žalos Lietuvai, jei į savo žemę įsileisime užsieniečius. (Gal kai kas man primins "Mažeikių naftos" bendrovę, bet čia - kiti dalykai, politikos šiuo atveju nenoriu painioti.) Man tai labai svarbu, nes pats esu kilęs iš kaimo, baigiau mokslus tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, nuolat važiuoju į savo kaimą pas seserį padirbėti. Mano žmona neseniai atsiėmė 50 hektarų paveldėtos žemės. Dalis jos - 20 hektarų - yra paskirta Kauno rajone, Lapių seniūnijoje, apie 15 kilometrų nuo miesto, kita dalis - Utenos rajone, taip pat dviejose vietose. Tiek Kauno, tiek Utenos rajonuose tos žemės neblogos. Tad dabar su žmona svarstome, ką darysime su tokiu turtu. Nenorime tų žemių užleisti piktožolėmis, bet viską aprėpti irgi nepajėgsime. Šalia Kauno esančią gal paliksime savo reikmėms, gal dalį išnuomosime, o į Uteną nuolat nevažinėsime, ten jau reikėtų gyventi. Gal irgi išnuomosime? Jei atsiras rimtas pirkėjas, nors tai būtų ir užsienietis, kad tik būtų doras žmogus. (Žinoma, nepatikrinsi, koks jis...) Dar su žmona neapsisprendėme, ką darysime. Tik pagalvoju apie mūsų, lietuvių, ypač - kaimo žmonių baimę ką nors prarasti, šiuo atveju - tapti tarsi kitataučių įkaitais. Iš dalies tokiai baimei pamato yra.
Žemdirbiai nusivylę ilgai trunkančia ir nežinia kada užsibaigsiančia žemės reforma, įvairiais neteisingumais atsiimant žemę, rietenomis dėl jos tarp giminių, nepakankamu valdžios dėmesiu kaimui, kitais panašiais dalykais. Dabar, be abejo, kai kas pagalvoja - štai dar vienas valdžios triukas, kaip apgauti valstietį, siekiant iš to naudos sau. Kaimo žmogui nepakankamai aiškinama žemės pardavimo užsieniečiams esmė, todėl ir sklando įvairūs gandai. Įdomu, kad tokiais gandais savo neigiamą požiūrį į žemės pardavimą užsieniečiams grindžia stambūs, rimti ūkininkai. Tai jų valia... Aišku, kad nemažai nerimo yra dėl žemės savininkų, gyvenančių miestuose ir savo žemę palikusių nežiniai, besitikinčių jas kaip nors "iškišti". Neramu ir žemes nuomojantiems ūkininkams. Jeigu jų savininkai padidins nuomos kainas, tuo pačiu padidės žemės ūkio produktų savikaina, teks kelti pardavimo kainas. O rinkos ekonomikoje tai minusas, nes ir dabar nelengva realizuoti savo produkciją. Tik nežinia, ar tikrai taip bus, ar užsieniečiai plačiai atvers savo kišenes. Gal bus visokių, nelygu žemė, vietovė. Juk ir dabar kainos įvairuoja parduodant ją saviems tautiečiams. Vienoje vietoje savininkas prašo vieno tūkstančio litų už hektarą, kitur - keliasdešimt tūkstančių. Be to, jei žemės reforma visoje Lietuvoje dar nebaigta, tai daugumai ūkininkų ji seniai pasibaigusi, sutvarkyti visi nuosavybės dokumentai. Manau, kad tokie savininkai turėtų teisę savo žemę parduoti kam panorėję - savam žmogui ar užsieniečiui, nes tai - jų nuosavybė.
Dėl tariamai galimo mūsų žmonių išnaudojimo, tai atsigręžkime ir į savo tautiečius. Ne vienas jų siekia kuo daugiau naudos iš pasamdyto bedarbio, lenkia jį prie sunkaus darbo nuo ryto iki vakaro, net savo giminių nepagaili, skaičiuoja duonos kąsnį. Tokių žinau ne vieną, nes nuo kaimo nesu atitrūkęs. Vadinasi, yra visokių svetimų, visokių ir savų. Toks gyvenimas, ir nederėtų vadovautis vien įtarinėjimais. Manyčiau, kad žemės savininkui būtų duota pasirinkimo laisvė - kas kam nori, tas tam savo turtą teparduoda. Užsieniečiai neturėtų būti išimtis. Gal jie mūsų kaime sukurtų daugiau darbo vietų?

Užrašė Benjaminas ŽULYS

© 2002 "XXI amžius"