Katalikų vyskupijų steigimas Rusijoje kelia naujų problemų
Atšauktas
kardinolo V.Kasperio vizitas
Kai Vatikane vasario 11 dieną buvo
paskelbta, kad pertvarkoma Rusijos katalikų bendruomenė, dar labiau
pablogėjo ir taip jau sudėtingi Šventojo Sosto ir Maskvos stačiatikių
patriarchato santykiai. Vatikano nuncijus Maskvoje arkivyskupas
Georgas Curas patvirtino, kad atšauktas vasario 21 dienai numatytas
svarbus Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko
kardinolo Valterio Kasperio vizitas į Maskvą. Metropolitas Kirilas,
kuris Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje yra atsakingas už ekumeninius
santykius, pareiškė, kad kardinolo V.Kasperio vizitas būtų nenaudingas.
Jis teigė: "Mes daugiau neturime ką vieni kitiems pasakyti".
Rusijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas
Tadeušas Kondrusievičius apgailestavo, kad atšauktas šis susitikimas.
Jis teigė, kad Maskvos patriarchatas ne kartą yra atidėliojęs
arba atšaukęs numatytus svarbius ekumeninius pasitarimus. "Kardinolas
V.Kasperis būtų geriausias asmuo, vykdant Vatikano diplomatinę
misiją Rusijoje. Jis yra vokiečių hierarchas, o mes žinome, kad
dabar santykiai tarp Rusijos ir Vokietijos (ne tik valstybiniai,
bet ir bažnytiniai - M.B.) yra geri, - sakė arkivyskupas T.Kondrusievičius
žinių agentūrai "Interfax". - Kardinolo vizitas turėjo
ženklinti naujos eros (Maskvos ir Romos santykių) pradžią. Tačiau
dabar ši galimybė prarasta". Vis dėlto arkivyskupas sakė
tikįs, kad abiejų Bažnyčių ekumeniniai ryšiai bus atnaujinti.
Katalikų Bažnyčos struktūros pradėtos
atkurti žlugus komunistų režimui
Prieš porą savaičių Vatikane paskelbtas
sprendimas dėl atskiros bažnytinės provincijos Rusijoje įkūrimo,
sukėlęs tokią triukšmingą Maskvos patriarchato reakciją, iš esmės
tebuvo pokomunistinės šalies Katalikų Bažnyčios padėties normalizavimas
pagal kanonų nuostatas. Pažymėtina, kad daugiau kaip septynis
dešimtmečius trukę tikinčiųjų persekiojimai ilgai neleido Bažnyčiai
kurti Rusijoje tinkamų hierarchinių ir institucinių struktūrų,
kurios užtikrintų vietos katalikų sielovadą. Tai tapo įmanoma
daryti tik praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai žlugo komunistų
režimas buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1991 metais popiežius Jonas
Paulius II įsteigė dvi apaštalines administratūras: Rusijos europinės
dalies, kurios vadovu buvo paskirtas arkivyskupas T.Kondrusievičius,
ir Sibiro, kurios apaštaliniu administratoriumi paskirtas vyskupas
Jozefas Vertas, SJ.
Po aštuonerių metų, 1999-aisiais, šios apaštalinės administratūros
buvo padalytos į dvi dalis - Rusijos europinės dalies šiaurės
ir pietų bei Vakarų ir Rytų Sibiro. Arkivyskupas T.Kondrusievičius
liko vadovauti Europinės dalies šiaurės apaštalinei administratūrai
(centras Maskvoje), o pietinės Rusijos katalikams (administratūros
centras Saratove) buvo paskirtas vyskupas Klemensas Pikelis. Panašiai
padalyta ir Sibire: vakarinės dalies katalikų sielovadai (centras
Novosibirske) liko vadovauti vyskupas J.Vertas, o Rytų Sibiro
apaštaliniu administratoriumi paskirtas Ježis Mazuras, SVD. Apaštalinės
administratūros, tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui, visuomet
buvo laikini struktūriniai Bažnyčios dariniai, tinkami tol, kol
nėra stabilios padėties. Jei įvykiai klostosi palankiai, apaštalinės
administratūros anksčiau ar vėliau pertvarkomos į įprastus hierarchinius
Bažnyčios valdymo vienetus - diecezijas.
Diecezijos Maskvoje, Saratove,
Novosibirske ir Irkutske
Būtent taip ir buvo padaryta Rusijoje:
įkurta atskira katalikų bažnytinė provincija, kada keturios buvusios
apaštalinės administratūros pertvarkytos į vieną arkivyskupiją
metropoliją ir tris sufraganines vyskupijas, kurių ordinarais
paskirti ligtoliniai apaštaliniai administratoriai. Vadinasi,
naujų diecezijų įkūrimas - Dievo Motinos arkivyskupijos Maskvoje,
Šv.Klemenso vyskupijos Saratove, Kristaus Atsimainymo vyskupijos
Novosibirske ir Šv.Juozapo vyskupijos Irkutske - iš tikrųjų nėra
naujų teritorinių bažnytinių struktūrų steigimas, o tik buvusiųjų
pertvarkymas. Kaip minėta, nebuvo paskirta ir naujų vadovų - ganytojai
liko tie patys. Atkreiptinas dėmesys į vieną niuansą, susijusį
su diecezijų pavadinimu: pavyzdžiui, naujoji metropolija vadinsis
ne "Maskvos arkivyskupija", bet "Dievo Motinos
arkivyskupija Maskvoje". Šios naujovės, matyt, susijusios
su laukta neigiama Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reakcija į "alternatyvinių
diecezijų" kūrimą. Taigi, idant nebūtų sunkiai suvokiamų
kaltinimų, kad įkurta "Maskvos katalikų metropolija",
kaip atsvara Maskvos stačiatikių patriarchatui, jos pavadinimas
parinktas kitoks.
Žinoma, toks kaltinimas būtų beprasmis, nes kalbama apie skirtingas
- katalikų ir stačiatikių - konfesijas. Juk, pavyzdžiui, niekam
neateina į galvą mintis, kad Vilniaus katalikų arkivyskupas metropolitas
gali pavaduoti Vilniaus stačiatikių arkivyskupą metropolitą: kiekvienas
ganytojas valdo savo konfesijos tikinčiuosius. Tik pirmaisiais
krikščionybės amžiais, kai Bažnyčia dar nebuvo pasidalijusi į
konfesijas, buvo priimta į tą patį regioną neskirti dviejų vyskupų.
O štai Lvove (Ukraina) dabar yra netgi du katalikų arkivyskupai
ordinarai (rytų apeigų ir lotynų apeigų), abu tituluoti kardinolai.
Bažnytinės provincijos įsteigimas
pagerins katalikų sielovadą
Rusija, kaip mano vietos stačiatikių
hierarchai, yra jų "kanoninė teritorija", kurioje negali
būti "dvigubo" dvasinio vadovavimo. Todėl Maskvos katalikų
arkivyskupijos metropolija, ypač dėl to, kad jos vadovas turės
stačiatikiams būdingą arkivyskupo metropolito titulą, yra laikoma
nauja "alternatyvia" Bažnyčia. Maskvos patriarchato
atstovas ryšiams su žiniasklaida archimandritas Vsevolodas Čaplinas
netgi pareiškė: "Mūsų požiūriu, šis žingsnis yra toks pat,
kaip katalikai vertintų mus, jeigu Romai mes paskirtume alternatyvų
Popiežių".
Su katalikų diecezijų Rusijoje įkūrimu susiję keletas įvykių ir
pareiškimų. Pirmiausia pažymėtina, kad dar vasario 6 dieną Vatikano
nuncijus G.Curas susitiko su Maskvos patriarchato Užsienio santykių
departamento pavaduotoju Kalugos arkivyskupu Klementijumi ir paaiškino,
kokie bus administraciniai pertvarkymai. Po šio susitikimo Maskvos
patriarchate buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame pabrėžiama,
jog "Vatikano sumanyti veiksmai reiškia kanonų principų ir
tarpbažnytinių santykių normų pažeidimą", ir tai trukdys
toliau bendrauti. Kai vasario 11 dieną buvo oficialiai pranešta
apie katalikų bažnytinės provincijos - metropolijos Rusijoje steigimą,
Vatikane tą pačią dieną buvo paskelbta ir paaiškinamoji deklaracija
šiuo klausimu.
Joje buvo pažymėta, kad šis sprendimas yra "įprasta administracinė
procedūra", kuria siekiama pagerinti Rusijos katalikų sielovadą,
ir kad patys Rusijos katalikai to "primygtinai prašė".
Taip pat nurodoma, kad katalikų sielovada vyskupijose yra visiškai
natūralus dalykas. Panašiai yra ir kitose pasaulio dalyse, nes
to reikalauja kanonų teisė. Deklaracijoje primenama, kad Rusijos
Stačiatikių Bažnyčia irgi kuria diecezijas savo tikintiesiems,
kurie yra už tradicinės teritorijos ribų, pavyzdžiui, Maskvos
patriarchatas įsteigė vyskupijas Vienoje, Berlyne, Briuselyje,
Londone, jau nekalbant apie "posovietinę erdvę".
Todėl "Katalikų Bažnyčia tikisi, kad šios reorganizacijos
dėka ji galės pagerinti dialogą ir bendradarbiavimą su Rusijos
Stačiatikių Bažnyčia", - rašoma paaiškinamojoje deklaracijoje.
Iki šiol bendravo įvairios organizacijos, buvo rengiami bendri
paramos projektai. Štai neseniai paskelbti duomenys, kad per paskutinius
dešimt metų Vokietijoje centrą turinti katalikų bažnytinės paramos
organizacija "Kirche in Not" suteikė Rusijai 33,2 mln.
dolerių paramą. 51,9 proc. šių lėšų buvo skirta katalikiškiems
projektams ir 48,1 proc. - projektams, kuriuos pateikė stačiatikių
vyskupai.
Katalikų diecezijos Rusijoje įkurtos
dar XIV amžiuje
Atsakomąjį pareiškimą vasario 12
dieną paskelbė Maskvos patriarchas Aleksijus II, kuris pažymėjo,
kad Vatikano sprendimas steigti diecezijas yra "nedraugiškas"
žingsnis. Jeigu Roma laiko Maskvos patriarchatą savo varžovu,
tai "jokių susitarimų negali būti". Aleksijus II apgailestavo,
kad Stačiatikių Bažnyčiai naujų katalikų vyskupijų kūrimas "buvo
pristatytas kaip fait accompli". Vatikano valstybės sekretorius
kardinolas Andželas Sodanas Italijos katalikų dienraščiui "Avvenire"
sakė, kad ši kritika jį nustebino. Jis teigė: "Jau seniai
mūsų broliai stačiatikiai žinojo apie mūsų reorganizacijos planus".
Patriarchas Aleksijus II toliau pareiškime pažymėjo, kad tradiciškai
katalikų dvasininkai aptarnaudavo katalikus tikinčiuosius, kurie
atvykdavo į Rusiją iš kitų šalių, o dabar katalikų hierarchinės
struktūros Rusijoje įsteigimas yra "iššūkis stačiatikybei,
kuri šioje šalyje turi daugelio šimtmečių šaknis". Bet Vatikanas
neseniai priminė katalikybės istoriją Rusijoje. Pasirodo, šalies
pietuose katalikų diecezijos buvo įkurtos jau XIV amžiuje. Savo
vyskupiją, kurios centras buvo Saratove, nuo XIX a. vidurio turėjo
Pavolgio vokiečiai. Valdant carui Pavlui I (1751-1801), buvo įkurta
Mohiliovo katalikų metropolija, kurios arkivyskupas metropolitas,
kaip Rusijos katalikų vadovas, rezidavo tuometinėje imperijos
sostinėje Sankt Peterburge iki pat 1917 metų bolševikų revoliucijos.
Paskutinė katalikų vyskupija Rusijos teritorijoje buvo įsteigta
Vladivostoke 1923 metais ir netgi buvo paskirtas jos ganytojas
vyskupas Karolis Slivovskis. Taigi katalikų diecezijų steigimas
dabar jau pokomunistinėje Rusijoje nėra naujovė, o tik, kaip sakė
naujasis Maskvos arkivyskupas metropolitas T.Kondrusievičius,
"istorinio teisingumo aktas".
Stačiatikiai tebekaltina prozelitizmu
Maskvos patriarcho pareiškime nurodoma,
kad stačiatikių diecezijos kitose šalyse yra steigiamos daugiausia
"rūpinantis rusiškai kalbančia stačiatikių diaspora",
tuo tarpu katalikų vyskupijos Rusijoje sukurtos "misijų darbams",
tai yra stačiatikių tikinčiųjų atvertimui į katalikybę. Tokį tradicinį
Maskvos patriarchato kaltinimą ne kartą yra paneigę Katalikų Bažnyčios
vadovai. Pasak jų, katalikų parapijos Rusijoje yra skirtos čia
gyvenantiems katalikams arba nutolusiems nuo savo tikėjimo asmenims.
Šie žmonės kartais suartėja su Katalikų Bažnyčia, atranda tikėjimą,
prašo, kad juos pakrikštytų, bet tai nieko bendra neturi su prozelitizmu,
dėl kurio priekaištauja stačiatikių hierarchai, nesiskaitantys
su faktais. Kaip yra sakęs "Kestono instituto" žinių
tarnybai Maskvos generalinis vikaras kunigas Igoris Kovalevskis,
jeigu jie užsiimtų prozelitizmu, šiandien Rusijoje būtų tris kartus
daugiau katalikų, o dabar yra 1,4 milijono, kas sudaro tik apie
1 proc. šalies gyventojų. Nedaug Rusijoje yra ir katalikų bendruomenių
- apie 200 katalikų parapijų, tuo tarpu stačiatikiai jų turi net
dešimt tūkstančių. Tad katalikiai negali ir nenori pakeisti šalyje
vyraujančio kultūrinio indentiteto, kuris tradiciškai yra stačiatikiškas.
Iššūkis religijos laisvei
Pažymėtina, kad vasario 12 dieną
pareiškimą, kaip vertina susidariusią padėtį, paskelbė ir Rusijos
užsienio reikalų ministerija. Jame, be kita ko, "Šventajam
Sostui siūloma dabartiniu metu susilaikyti nuo apaštalinių administratūrų
pertvarkymo į diecezijas ir šiuos klausimus derinti su Rusijos
Stačiatikių Bažnyčia". Ministerija "apgailestauja, kad
toks svarbus sprendimas priimtas deramai neatsižvelgus į Rusijos
nuomonę", ir patvirtina savo suinteresuotumą, kad Rusijos
Stačiatikių Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčios santykiai būtų
kuriami "lygiateisiais pagrindais ir nedarytų žalos Rusijos
Stačiatikių Bažnyčios interesams".
Natūralu, kad Rusijos vyriausybė rūpinasi šalyje vyraujančios
Stačiatikių Bažnyčios interesais, ypač žinant glaudžius prezidento
Vladimiro Putino ir patriarcho Aleksijaus II santykius. Vis dėlto
URM "rekomendacijas" Vatikanui, beje, pateiktas pavėluotai,
tai yra jau sukūrus diecezijas (Romoje nurodyta, kad iki tol "Rusijos
federacijos vyriausybei nekilo jokių problemų šiuo reikalu"),
galima vertinti ir kaip nepriimtiną valstybės kišimąsi į Katalikų
Bažnyčios kanonų reikalus.
Vatikane paskelbtoje aiškinamojoje deklaracijoje buvo priminta,
kad Rusija, kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos
narė, yra įsipareigojusi laikytis jos pasirašytos Vienos konvencijos,
kurioje pabrėžtinai nurodoma, jog ESBO narės "gerbia religinių
bendruomenių teisę organizuotis pagal jų savas hierarchines ir
institucines struktūras". Sausio 16 dieną, duodamas interviu
Lenkijos spaudai, prezidentas V.Putinas sakė, kad "santykiuose
tarp Rusijos ir Vatikano problemų nėra" ir kad jis net pasirengęs
pakviesti Popiežių "bet kuriuo metu". (Dėl šio pareiškimo
V.Putinas buvo viešai išbartas Maskvos patriarchato.) Tačiau ir
tarpvalstybiniuose Šventojo Sosto ir Rusijos santykiuose dar daug
problemų, nes nesuderinti iki galo nei diplomatiniai reikalai
(Maskvoje iki šiol, galima sakyti, nėra nunciatūros, o "nuncijus"
arkivyskupas G.Curas turi tik "Vatikano atstovo" statusą);
nėra kol kas pasirašyta ir jokia konkordatinė sutartis, kuri padėtų
įtvirtinti teisinę Katalikų Bažnyčios padėtį Rusijos Federacijoje,
tada būtų išvengta įvairių nesklandumų, pavyzdžiui, kai registruojamos
naujos parapijos.
Tačiau kol kas, matyt, dar ne vieną sunkumą teks patirti atsikuriančiai
Rusijos katalikų bendruomenei. Štai vasario 15 dieną Rusijos Valstybės
Dūmoje, pasiūlius jos vicepirmininkui ultranacionalistui Vladimirui
Žirinovskiui, pradėta svarstyti "padėtis, susidariusis dėl
Katalikų Bažnyčios aktyvaus (!) prozelitizmo tradicinėje stačiatikių
teritorijoje". V.Žirinovskio nuomone, reikia nebeišduoti
vizų Vatikano ir naujai įkurtų diecezijų atstovams. (Kol kas dauguma
Rusijoje dirbančių katalikų dvasininkų, tarp jų ir du vyskupai
iš keturių, yra užsieniečiai.) Šie galimos katalikų diskriminacijos
ženklai reikalauja kelti klausimą, ar Rusijoje kiek nors gerbiama
sąžinės ir religijos laisvė, kuri turi būti pilietinės visuomenės
egzistavimo pagrindas.
Mindaugas BUIKA
© 2002 "XXI amžius"