XXI amžius

Vasario 16-osios šventimas

Visada liūdime, kad Lietuvos švenčių nešvenčia jaunimas. Šiais metais Vasario 16-ąją švenčiant jaunimas buvo. Jiems organizuoti specialūs renginiai. Teko keliuose būti ir matyti dalyvaujančius jaunus žmones. Jo buvo daug vienur, daugiau negu paprastai kitur - ten, kur jų visai nebūdavo, ne jiems skirtuose renginiuose.
Atrodo, turėtų būti vien džiaugsmas - dalyvauja jaunimas. Vienas renginys - Kruonis, miškas, partizanų minėjimas. Dalyvauja mokyklų auklėtiniai, skautai. Dalyvauja taip laisvai ir nepagarbiai, kad net neaišku - pagerbia ar išjuokia. Lyg netyčia vis kažkas daroma ir nepadaroma gerai iki galo. Šv. Mišios Kruonyje, reikia suprasti, tik vyresniesiems, nes vaikai pasiųsti pirma visų jau degti miške laužų. Būtų pasilikę visi Mišiose, aišku, būtų netilpę - bažnytėlė maža. Gal šventoriuje, per garsiakalbius kalbant, ir visi būtų tilpę? Palikta vyresniesiems. Tokia smulkmena - ne smulkmena. Jos buvo ir kitos. Prie savo lauželių vaikai dainuoja - puiku - partizanų arba apie partizanus dainas. Dainuoja, vadinasi, kažkas juos pamokė, pasakė, kad tokios dainos yra. Gaila, kad užmiršo pamokyti gražiai jas padainuoti - visai ne ta melodija dainuoja. Per šunį lipta, už uodegos užkliūta - iki galo galėjo būti gražiai.
Prie pagrindinio laužo kalba vyresni, nedaug, bet kalba ir jauni. Vyresnieji kalba maždaug kaip visada, bet jau įpratinti kaip kalbėti tokiuose renginiuose, - depolitizuojama. Kalbama apie Lietuvos gynėjus ir jokio žodelio, kad ir dabar reikia Lietuvą ginti. Pasakytų, kad reikia ginti, ir reikėtų nurodyti, nuo ko ginti. Tada būtų politika, o apie ją čia negalima, nes girdi jaunimas. ,,Lietuva, Lietuva!" - daug kartų žodis kartojamas, tik kažkaip jis lieka be turinio, kai nepasakoma, ką šiandien esame Lietuvai skolingi. Paminėtume šiandieną - vėl būtų politika. Tas kartojimas be prasmės tampa lyg stabu. Ir vis ta atmintis - kažkaip prisimename, kad visai neseniai kitas žodis buvo tame pačiame kontekste kartojamas. Kokia nors šlovingoji partija tada buvo ir jos vadai nemirštantieji. Taip lengva būtų vėl atgal atkeisti, kai ir mūsų brangioji Lietuva tariama be turinio.
Prisimename, Sąjūdžio kilimo laikais žodis ,,Lietuva" buvo dažnai kartojamas. Sakytume - ir tada aiškinti nereikėjo. Tikrai nereikėjo. Tada žodis viską sakė. Tada jis buvo prievarta užmaršdintas, o mes jį atsiėmėme. Jo kartojimas pats buvo jo prasmė.
Dabar kitaip. Žodis jau nedraudžiamas, bet jį niekinti - ar pačią Tėvynę dergti ir purvinti sunkiai beuždraudžiama. Tą daro jos paklydę vaikai. Reikėtų nurodyti, kurie tie paklydę arba kad apskritai paklydusių yra - būtų politika. Šiukštu! Ir liekame be turinio - Tėvynės neginsime.
Bėgame nuo politikos, o ji vejasi. Per šv. Mišias už Tėvynę Vilniaus Arkikatedroje kardinolas A.J.Bačkis apgailestavo, kad Arkikatedra žiedu alubariais apstatyta. Matyt, būsimam koncertui pagyvinti. O ne anonimas padarė - yra partijos, kurios priiminėjo įstatymo pataisą, kad prie bažnyčios alkoholiu prekiauti galima. Pataisa priimta, ir veiksmas yra: prie Arkikatedros - alubariai. Tik partijos ar partijų, tą veiksmą dariusių, kaip ir nėra. Paminėsi - bus politika. Šiukštu! Padejuokim, kad nelabai miela, ir toliau už tas pačias balsuokime. Skandinkime Lietuvą ir vis sakykime, kad ją mylime. Sakome žodžiais be turinio. Todėl, kad be politikos.
Niekas nesiskundė, bet ir pats triukšmingas koncertas su alubarių žiedu aplink bažnyčią kažin ar gavėniai tinka - negi kitų aikščių Vilniuje nėra? Aišku, kad ten geriausia ir gerų geriausia, tik ne visai aišku, kodėl.
LTV per žinias pasidžiaugė, kad pirmą kartą Vasario 16-oji ne minima, bet švenčiama. Galėjo dar aiškiau pasakyti: užmiršta ir švenčiama. Dar ne visai, nes buvo švenčiama, organizuoti renginiai. Pilies gatvėje, prie Signatarų namų, buvo ir minima, ir švenčiama. Vytautas Landsbergis ten kalbėdamas labai pabrėžė atminties reikšmę. Pacitavo ir Amerikos prezidentą, kuris sakęs, kad atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją. Ir mums reikalinga tokia kova. Gal sutapimas, o V.Landsbergis lyg nujausdamas ar žinodamas taip daug pasakė, nes kaip tik šiais metais sukrusta - švęskime neminėdami, taigi užmiršę. O ką švęsti užmiršusiems? Ogi bet ką. Svarbu muzika groja ir alubariai yra.
Pajuskime, kad pats blogis yra ne tas trankus šventimas, nes kai kam ir tokio reikia, bet jo brukimas tarsi kažko išskirtinai gero. Galbūt ir ne vietoje, ir ne laiku jis vyko būtent tokioje vietoje - prie bažnyčios.
Šventimas ir minėjimas buvo ir Kauno filharmonijoje - TS(LK) Kauno visuomenei padovanotas koncertas. Koncertavo Kauno kamerinis orkestras, jam dirigavo ir grojo Vilhelmas Čepinskis. Nedidelėje salėje sutilpo atėjusieji. Bet jaunimo buvo ir vaikų atėjo. Muzika iš rimtesnių, bet niekas nenuobodžiavo. Vaikai plojo pasišokinėdami, o vienas įsijautęs ir diriguoti bandė, V.Čepinskiui ,,talkindamas". Linksma, gražu - ir kuo ne šventė? Be užmiršimo. Be depolitizavimo. Pasakė žodį TS(LK) pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius, TS(LK) Kauno koordinacinės tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas. Ir apie tai, kad šventė yra, ir apie mūsų pareigą, ką šiandien daryti, kaip ginti ir stiprinti Lietuvą. Toks džiugus šventimas be užmaršties ir su politika.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė