XXI amžius

Atnaujintas 2002 m. vasario 22 d.

Nr. 15
(1022)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Būti žmonių vyskupu

Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui sukako 75 metai. Laikantis nustatytų bažnyčios nurodymų, jis turėjo užleisti vietą įpėdiniui. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II pasirašė bulę, kuria Telšių vyskupo augziliaras Jonas Kauneckas yra skiriamas Panevėžio vyskupijos vyskupu ordinaru. Prieš jam pradedant eiti šias pareigas, "XXI amžiaus" korespondentas Bronius Vertelka paprašė kelių žmonių pasidalyti mintimis apie tai, ko jie tikisi iš naujojo Ganytojo.

Janina LAPINSKIENĖ, akcinės bendrovės buhalterė: Reikia daugiau tikėti ir pasitikėti, įsiklausyti, kas šnekama, o ne kažką svajoti ir negirdėti. Vyskupas turėtų pritraukti žmones, kad jie eitų į bažnyčią ir šv. Mišiose dalyvautų kiekvieną sekmadienį, kaip ir pridera katalikams, o ne tik per didžiąsias šventes. Reikia kažką daryti su jaunimu, nes jų tikėjimas yra labai silpnas. Kaip tik čia pirmaeilį vaidmenį turėtų suvaidinti vyskupas, nuo jo priklausys, kas vyks toliau, nes jis viskam vadovaus.
Dažnai jauni nežino, kaip elgtis bažnyčioje, jie neįstengia nusipirkti maldaknygių, todėl nesupranta elementarių dalykų. Bažnyčioje atrodo sutrikę: visi klaupiasi arba visi stojasi, bet ne tadač kada reikia. Paprasčiausias elgesio taisykles, ką daryti atėjus į bažnyčią, galima būtų išspausdinti katalikų spaudoje.

Panevėžio miesto meras Valdemaras JAKŠTAS: Visų pirma noriu padėkoti vyskupui Juozui Preikšui, kuris buvo jungiamoji grandis tarp Bažnyčios ir pasaulietiškos valdžios.
Manau, kad naujasis vyskupas bus mūsų bendruomenės tokia pati vienijanti grandis. Tikiu, jog daugiau dėmesio bus skiriama jaunimui auklėti. Bažnyčios auklėjimas krikščioniškąja dvasia būtų lyg prevencija negerovėms, kurių dar pasitaiko. Jeigu krikščioniškoji ir pasaulietinė valdžios bendradarbiaus, tai ir rezultatų ilgai laukti neteks.
Mieste yra veikiančių nevyriausybinių organizacijų, Panevėžys turi gražų moksleivių būrį. Yra pakankamai jaunimo organizacijų, bet tarp jų būtinas patikimas ryšys. Čia galėtų pasitarnauti Bažnyčia. Bendradarbiaudama su miesto savivaldybe, ji galėtų padaryti daugiau nei atskirai dirbdama.
Girtuokliavimas - labai skaudi problema, tačiau jos neišspręsi vien draudimais. Netgi gali įvykti atvirkščia reakcija, pavyzdžiui, priėmus sausąjį įstatymą. Kiaulė purvo visada ras.
Apie girtuokliavimą reikia kalbėti iš bažnyčių sakyklų. Draudimas tik būtų pasislėpimas nuo problemos, bet ne jos išsprendimas. Galima suvaryti į salę netikėlius vaikus ir juos barti, tačiau jie, išbuvę skirtą laiką, išėję vėl tą patį darys. Aiškinti, kad alkoholis yra baisi blogybė, reikia bažnyčiose, mokyklose, namuose, gatvėje, tačiau tas aiškinimas turi būti prieinamas ir suprantamas.
Panevėžiečiai, manau, yra pakankamai tikintys ir naujojo vyskupo buvimas pritrauks dar daugiau tikinčiųjų. Žmogus, jeigu tiki, yra geresnis. Tikėdamas Dievą, jis tiki gėriu, ateitimi, artimu.

Panevėžio rajono Panevėžio seniūnijos seniūnas Julius GRABAUSKAS: Pasikeitus mūsų vyskupijos dvasiniam vadovui, mano manymu, pirmasis jo uždavinys - suburti jaunimą, pritraukti jį į bažnyčią. Tai galima padaryti per įvairius ratelius, per giedojimą bažnyčios chore. Bažnyčiai turėtų rūpėti ir visuomeninis gyvenimas, ji privalėtų domėtis, kuo gyva mūsų bendruomenė. Taip pat jai būtų pravartu truputėlį domėtis politika, aktyviau dalyvauti krikščionių demokratų veikloje.
Galbūt kaime kitas geria iš nevilties - dabar savarankiškai reikia gyventi, maitinti šeimą. Buvo įpratinti taip, kad kolūkio pirmininkas ar brigadininkas visą laiką juos vaikytų ir "globotų". Dabar, kai esame laisvi, kiti neranda savo vietos gyvenime. Bažnyčia kaip tik čia turėtų šitą "langą" užpildyti. Pasitaiko, kad, palaidojus žmogų, jo atminimui pagerbti surengti gedulingi pietūs tampa eiliniu išgėrimu. Vyskupas turėtų tai uždrausti ir to paties reikalauti iš kunigų. Kai žinos, kad to negalima daryti, žmonės susimąstys.
Kažkodėl negirdėti patriotinių organizacijų balsų. Kiek jų yra mokyklose? Teiravausi jų direktorių, kodėl taip yra. Šie abejingai atsakydavo: "Nėra mokytojo, kuris tuo užsiimtų". Be abejo, tokiems direktoriams mažai tas rūpi, nes jie vos ne visi - buvę komunistų partijos nariai.
Patriotinio auklėjimo pradžia turėtų būti vaikystėje. Organizuojami renginiai, tačiau juose nematyti nei mokytojų, nei mokinių. Susirenka seniai, tačiau ir jų gretos retėja. Galbūt tas šventes reikia organizuoti kitaip, į jas pritraukiant jaunimą. Vienoje kitoje mokykloje veikia skautų organizacija. Kur direktorius tolerantiškas, ten jų yra daugiau. Bet menkos tos organizacijos, niekas jų neremia, todėl būtina kuo greičiau atsigręžti į jaunimą. Sugadintų fiziškai ir morališkai gal neperauklėsime, bet turime rūpintis, kad nebūtų žalojami jauni. Reikia mąstyti, kokiomis priemonėmis visa tai įgyvendinti.

Panevėžio dekanas ir Kristaus Karaliaus Katedros klebonas mons. Juozapas ANTANAVIČIUS: Iš vyskupo J.Kaunecko viliamės jaunystės, energijos, tikėjimo, Tėvynės meilės - visų tų dalykų, kuriais jis gyveno iki šiol, tikimės, kad taip gyvens ir dabar. O mes lygiuosimės į jį, stengsimės pildyti jo valią, nes bet kokia bendruomenė, tarp jų - ir kunigai, yra tik tada tvirti, kai yra vadas. Mes tikimės, kad jis bus vadas, siųstas Šventojo Tėvo, Dievo Apvaizdos, tikrai kilniai ir nuoširdžiai vadovaus mūsų vyskupijai.
Naujasis vyskupas turi didelę praktiką, nes yra dirbęs ir parapijoje bei kunigų seminarijoje, išauginęs 80 kunigų kaip jų dvasios tėvas Telšių kunigų seminarijoje. Dar būdamas jaunas kunigas, jis gynė Bažnyčios teises kaip Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Tarp kitų dalykų, jis yra labai kuklus, paprastas, nuoširdus, moka vadovauti. Mes labai tuo džiaugiamės.

Rokiškio dekanas ir klebonas kan. Juozas JANULIS: Iš naujojo vyskupo tikimės tikro dvasios vado. Nauja šluota turėtų geriau šluoti. Norėtume, kad vyskupas būtų kaip tėvas, kuris reikliai spręstų visas problemas, visus reikalus.
Rokiškio dekanate - 18 parapijų. Perskyrus jas pusiau, būtų du normalūs dekanatai. Turint devynias parapijas, lengviau jas būtų man vizituoti ar ten tvarkyti reikalus. Manau, į tokį mano prašymą vyskupas atsižvelgs.
Labiausiai man patiko, kad vyskupas J.Kauneckas nenorėdamas važiavo dirbti į Panevėžį. Tai man atrodo ypač gražu, kad kunigas važiuoja ne ten, kur nori, kur širdis geidžia, bet kur reikia. Šitokio vadovo būtent šiandien ir reikia.

Biržų klebonas kan. Dalius TUBYS: Iš tikrųjų mes džiaugiamės turėdami tokį Ganytoją. Ir pagrindinis dalykas, ką jis yra pasakęs, tai žiūrėti Dievo akimis į gyvenimą ir ypač į žmones. Tas mane džiugina ir guodžia, nes mano gyvenimo kredo yra į sutiktuosius kelyje žiūrėti vienodai, nes visi esame Dievo kūriniai. Tai ir padarė vyskupas J.Kauneckas, nubrėžęs savo gyvenimo gaires Panevėžio vyskupijoje - būti žmonių vyskupu. Ir aš tikiu, kad mes jam padėsim ir stengsimės visur jį palaikyti darbais, malda ir vienybe.
Žmonės yra išsiilgę paprastumo, o tokiais bruožais apdovanotas naujasis vyskupas. Ir kviečiamas į iškilmes prašė, kad nebūtų brangių dovanų, netgi gėlių, sakė, kad geriau tuos pinigus paaukoti vargšams. Tik malda ir vienybe mes esame stiprūs.

Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos generalinė sesuo Ksavera BARZDAITĖ: Liūdna darosi, kai matai, jog bažnyčioje mažai jaunų veidų. Tai mums visiems nemalonu. Netgi į jaunimo pamaldas susirenka labai mažai jaunimo.
Vyskupo J.Kaunecko asmenyje norėčiau matyti XXI amžiaus M.Valančių. Mūsų tauta tarsi krinta į girtuoklystės ir narkomanijos bedugnę. Merdi miesteliuose daug bedarbių. Kiek beįstengiame, mes bandome savo valgyklėlėje pamaitinti nors kelias dešimtis alkanųjų. Būtina steigti valstybės išlaikomus namus, kuriuose tėvai su savo vaikais būtų sočiai pavalgydinti.
Mums dabar ypač trūksta nuoširdumo, gerumo. Kartais neatsargiai ištartas žodis gali virsti akmeniu. Suteiksi malonę - ir žmogus nusišypsos, nebus toks piktas ir taps sušnekamas. Nuo savęs pradėkim tą daryti. Nors visi žinome, kad į kalną stumiamas vežimas sunkiai rieda.

Zarasų dekanas kan. Vytautas KAPOČIUS: Su dabartiniu vyskupu Jonu Kaunecku jaunystėje esu bendravęs ketverius metus, mums mokantis Kauno kunigų seminarijoje. Su juo netgi teko gyventi viename kambaryje. Ir prieš tai buvom pažįstami. Aš šešerius metus negalėjau įstoti į kunigų seminariją. Vyskupui dar daugiau vargo teko patirti.
Džiugu, kad vyskupas Jonas atvyko dirbti į Panevėžį. Tikiuosi, kad naujasis ganytojas bus rūpestingas. Jis yra Lietuvos ateitininkų sielovadininkas. Jau man skambino į Zarasus ir sakė, jog norįs aplankyti lietuviškąją Šveicariją. Jis norėtų pabendrauti su mūsų inteligentija, jaunimu. Vakar, Vasario 16-ąją, mes meldėmės Zarasų bažnyčioje už tai, kad vyskupas J.Kauneckas mums atneštų stiprybės, ištvermės, gerumo.

Albina Saladūnaitė, Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja (atsisakė fotografuotis): Esu įsitikinusi: jei mes, tie, kurie sudaro bažnyčią, neišgirsim žodžio ir nedirbsim, niekas mums negalės padėti. Palinkėčiau Ganytojui ištvermės ir didžiulio reiklumo. Reiklumo visiems broliams kunigams ir visiems mums, pasauliečiams. Kodėl aš taip sakau? Iš tikrųjų mūsų, pasauliečių, dvasia yra labai apsnūdusi ir drungna. Ganytojui reikės didžiulės ištvermės, kad mus priverstų kažkaip išlaisvinti savo širdis ir rankas darbams, kad atsibustų sielos. Mes tik niurzgam, pykstamės, kritikuojam ir staiga apsisukę nueinam.
Pykstam ant sektų - jos tokios ir anokios. Ar išgirdome, kad jos kritikuotų savo pastorių ar patys save? O ką darome mes? Gerai išsiaiškinkime ir kartu imkimės darbo. Tam reikės didžiulės drąsos, o kartais ir pikto žodžio.
Turiu didelę viltį, kad mes išgirsime vienas kitą, pabuvę bažnyčioje nebesipyksim išėję į šventorių. Tam reikės drąsos ir ištvermės, aišku, sau ir visiems vyskupijos žmonėms. Jeigu kas nepatinka, pagaliau būtina norėti pakeisti ir gyventi Evangelijos dvasia. Reikia pradėti jau nuo šios Gavėnios. Pasiryžimo kelias būtų sunkus.